Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos buvo atimta ir per butaforinį darinį, pavadintą Vokietijos Demokratine Respublika (VDR), sovietams administruoti atiduota jos didinga sostinė Berlynas, normaliai Vokietijai bent jau laikinai reikėjo kitos sostinės. Vokiečiai į šio sprendimo priėmimą pasižiūrėjo strategiškai ir laikinosios sostinės statusą davė ne kokiam nors rimtam, dideliam ir ekonomiškai stipriam miestui, o mažam Bonos miesteliui.
Strategijos paslaptis paprasta – atgavus Berlyną, iš Bonos perkelti sostinę atgal į didžiausią Vokietijos miestą bus daug paprasčiau nei iš rimtesnių miestų, kurie sostinės statuso taip paprastai gali ir neatiduoti.
Taigi, tarsi nujausdami, kad išsigimęs darinys VDR ilgai neegzistuos, vokiečiai savo tikrąja sostine matė tik Berlyną. Ir neapsiriko – po keturiasdešimties metų pertraukos Berlynas vėl tapo suvienytos Vokietijos sostine. Iš tiesų, kaip bepažvelgtum, būtent šis miestas yra labiausiai to vertas.
Berlynas po karo stipriai pasikeitė. Pirmiausia dėl fakto, kad jis buvo labai stipriai apgriautas sąjungininkams šturmuojant miestą. Jame neliko senamiesčio ir jam būdingų siaurų gatvelių. Antra – sovietų administruojamoje miesto dalyje po karo ėmė dygti tie baisūs Rytų blokui būdingi sovietiniai pastatai, kokių mieste anksčiau niekada nebuvo, ir ši architektūra gerokai pakeitė miesto veidą. Taigi Berlynas jau niekada nebus toks, koks buvo iki karo. Bet gal ir nereikia – Berlynas turi naują kryptį. Jis yra modernus ateities miestas.
Visgi, nors Berlynas karui baigiantis buvo siaubiamas negailestingai, vienas žymiausių senovinių Berlyno objektų ir istorinių vietų – Brandenburgo vartai – išliko. Jie stovi Paryžiaus aikštėje ir simbolizuoja Vokietijos suvienijimą. Šie vartai yra vieninteliai išlikę iš keturiolikos Berlyno miesto vartų. Pro juos ėjo ir žymioji Berlyno siena, vartus palikdama sovietų pusėje.
Šalia Brandenburgo vartų stovi Reichstagas – Vokietijos parlamento rūmai. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki Vokietijos suvienijimo rūmai nebuvo naudojami pagal paskirtį. Tik 1999 metais, kai į Berlyną iš Bonos galutinai buvo perkeltos visos vyriausybinės institucijos, Reichstagas vėl buvo pradėtas naudoti kaip šalies parlamentas.
Rūmų viršuje yra stiklinis kupolas, į kurį galima pasikelti, tačiau reikia iš anksto užsiregistruoti internetu. Iš viršaus galima stebėti dirbančius politikus, naktį kupolas spinduliuoja šviesą, todėl jį tarsi švyturį miestiečiai gali matyti iš bet kurios miesto vietos. Kai bebūtų keista, lankytojams įėjimas į parlamento rūmus yra nemokamas.
Lankantis dideliuose miestuose man visada miela užsikarti kur nors aukštai, kad būtų galima apžvelgti miestą iš viršaus. Reichstago kupolas nėra taip aukštai, tai šis variantas neduos norimo efekto. Bet ir be jo mieste galima rasti tam labai gerai tinkamų vietelių.
Vienas jų yra Europos prekybos centro pastatas. Jis yra Šarlotenburgo rajone prie Kaizerio Wilhelmo bažnyčios. Viršuje yra kavinukė ir patogūs foteliai, kuriuose gali drybsoti ir grožėtis miestu. Arba žiūrėti didelį televizorių, kuris nuolat suka filmą apie Berlyno sienos istoriją. Viskas atrodė kilnu ir dvasinga, kol palaimingai stebint miestą iš viršaus akys neužkliuvo už apačioje esančio sveikatingumo centro ar kažkokios panašios įstaigos stogo, kur ant gultų deginosi nuogos moterys. Koks normalus vyras po tokio akibrokšto dar galėtų susitelkti dvasingam miesto stebėjimui iš viršaus?
Norint pažvelgti į Berlyną iš dar aukščiau, galima pakilti į Berlyno televizijos bokštą. Pakilimas kainuoja apie 15 eurų. Iš 203 metrų aukščio apžvalgos aikštelės atsiveria visa miesto panorama.
Čia taip pat eksponuojamos Berlyno nuotraukos ir populiariausia jų tema yra, be abejo, mūsų jau aptarta Berlyno siena. Televizijos bokšte stebėti miestą gal net geriau, nes nuogų moterų iš čia jau nebesimato, todėl galima labiau susikoncentruoti į dvasinius dalykus.
Tiergartenas – didelis žalias parkas pačiame Berlyno centre. Jis toks didelis, kad jame nesunku rasti kampelių, kur galima jaustis ne kaip vieno didžiausių Europos miestų centre, o kaip džiunglėse. Jis ribojasi su Reichstagu, Brandenburgo vartais, Potsdamo aikšte. Parko viduryje išdidžiai stovi Auksinės Pergalės statula – vienas Berlyno simbolių. Į ją galima pakilti liftu. Tai dar viena, nors ir ne tokia aukšta opcija Berlyno apžvalgai iš viršaus.
Potsdamo aikštė – modernus, spalvotais stikliniais pastatais apstatytas kvartalas sostinės centre. Tai Naujasis Berlynas. Jame plačios gatvės, betono ir stiklo stebuklai, tačiau beveik nėra žalumos.
Kad ir kaip stengčiausi, per daug nuo Berlyno sienos temos nutolti neišeina. O ir nežinau, ar yra prasmės, nes jos istorija suteikia sodrių spalvų Berlyno veidui. Sienos istorijos mėgėjams bus įdomus buvęs Rytų ir Vakarų Berlyno sienos perėjimo postas, vadinamas Čarlio postu (Checkpoint Charlie). Tai buvo tikrasis šaltojo karo simbolis, vaizduojantis Rytų ir Vakarų atskirtį.
1961 metais kylant Berlyno sienai, po incidento pasienyje, Čarlio patikrinimo poste vienas prieš kitą stovėjo amerikiečių ir sovietų tankai, bet kurią sekundę pasirengę paleisti ugnį ir pradėti galbūt trečiąjį pasaulinį karą. Tačiau sveikas protas tada nugalėjo. Kol stovėjo Berlyno siena, per šį postą daugybę kartų bandyta prasiveržti jėga, nes šis ruožas buvo siauriausias kertant sieną.
Čarlio patikrinimo postas buvo vienintelis, kuriuo galėjo naudotis užsieniečiai. Šiandien posto vietoje stovi memorialas su nuotraukomis, tačiau yra įkurtas ir posto muziejus, atskleidžiantis visą posto istoriją.
Po klajonių mieste galima užsukti kur nors pavalgyti ir prasiblaškyti. Vienas iš variantų – vokiško maisto restoranas. Čia už dvidešimt eurų sukirsite didžiulę karką su keptomis bulvėmis, trintais žirniais su spirgais, troškintais kopūstais, išgersite didelį bokalą gyvo alaus ir paklausysite apkūnių muzikantų gyvai atliekamų vokiškų dainelių. Pritarti net galima, žodžiai ten nesudėtingi.
Tai buvo gera pramoga, nes po visų vaikščiojimų po miestą buvau nusikalęs kaip reikiant. Berlynas nėra iš tų miestų, kurie, nors ir dideli, turi kompaktišką miesto centrą. Nieko panašaus – vaikštant po Berlyną tikrai bus ką paveikti.
Naktinio Berlyno gyvenimo, deja, tąkart patirti neteko, nes keliavau su garbaus amžiaus žmonėmis, kurie pageidavo anksti baigti vakarėlį. Ką jau darysi – būna momentų, kai kažką tenka aukoti. Ne bėda – į Berlyną iš Lietuvos pigiai skraidina žemų kaštų avialinijos, tad pasiekti Vokietijos sostinę ir pašėlti joje per naktį yra lengviau nei bet kada.
