Mandalėjus – karalystės pėdsakai, vienuoliai ir motorolerių spiečiai
Paradoksalu, bet už Jangoną mažesnis miestas mums pasirodo chaotiškesnis ir triukšmingesnis. Ko gera, dėl to kalti motoroleriai – čia jų net tiršta, jie zuja gatvėmis be jokios tvarkos, keldami dulkes ir triukšmą. Ramybės oazė pačiame tokio širšalyno centre – karališkųjų rūmų kompleksas.
Mandalėjuje būta paskutinės Mianmaro karaliaus būstinės, kai šalis dar buvo karalystė. Rūmai buvo beveik visiškai sugriauti II-ojo pasaulinio karo metu ir tai, ką galima aplankyti dabar, yra rekonstrukcija. Pasak kritikų – paskubom suręsta ir neautentiška, vis dėlto atrodo neblogai, ypač nuo vidiniame kieme esančio apžvalgos bokšto. Nors rūmų teritorija plati, užsieniečiai įleidžiami tik į nedidelę zoną, be to, savą transportą tenka palikti prie vartų ir iki pagrindinių rūmų kulniuoti pėstute arba naudotis taksi, nors vietiniai lyg niekur nieko važinėja motoroleriais...
Puikus miesto vaizdas atsiveria nuo netoliese esančios Mandalėjaus kalvos. Ją aplankyti būtina – ir ant kalvos, ir jos papėdėje pilna vienaip ar kitaip budistams reikšmingų šventyklų ir vienuolynų – mažų ir didelių, ir labai puošnių, ir pustuščių, apgriuvusių... Visų apeiti nesistengiam, užsukam tai į vieną, tai į kitą... ir susižavim vaiskiu baltumu mums į akis kritusia Kuthodaw šventykla. Tik vėliau sužinom, kad ši šventykla kartu yra ir didžiausia pasaulyje knyga! Centrinę paauksuotą pagodą supa 729 baltos koplytėlės, kiekvienoje – po marmurinę lentelę su Tripitakos, šventos budistų knygos, teksto ištrauka. Šitaip ant tų lentelių perkeltas visas visutėlis šventraštis!
Mandalėjuje pastebim kaip niekur kitur daug vaikų-vienuolių. Lyginat su kitomis Pietryčių Azijos šalimis neįprasta, kad mergaičių vienuolių čia beveik tiek pat, kiek berniukų, tik panašu, kad jos taisyklių laikosi rimčiau – skuba savais keliais ir nekreipia dėmesio į kitus žmones. Tuo tarpu berniukai drąsiai kalbina mus, užsieniečius (rečiau – laužytu anglišku „Hello“, dažniau – skambiu vietiniu „Mingalabar!“) ir noriai pozuoja nuotraukoms.
Lyginantys Jangoną ir Mandelėjų sako, kad pastarasis – skurdesnis ir ne toks gražus, o pramogų ieškančiam turistui iš Vakarų – dar ir gerokai nuobodesnis, mat čia beveik nėra jokio naktinio gyvenimo, jei neskaičiuosim viešbučių barų ir keleto karaokės užeigų, kur iki vėlumos traukiami vietiniai hitai. Mes akligatviuose dar pastebim tamsių užeigėlių be pavadinimo, kuriose pigių mianmarietiškų cigarų dūmuose paskendę vietiniai vyrai kažką geria (keletą kartų man pamoja iš tarpdurio ir šūkteli „beer, beer“, bet prisijungti prie tokių kompanijų nedrįstu). Matyt, geria nemažai, nes mūsų viešbučio durininkas keletą kartų mus įspėja vakarais saugotis girtuoklių: „They get drunk, they get crazy“, sako jis.
Pasirenkam saugią naktinę pramogą – dar tebevaidinančių legendinių „Moustache Brothers“ šou. Ši šeimyninė ūsuotų komikų trupė seniau garsėjo savo drąsa sarkastiškai pašiepti diktatūrą. Šalies valdžiai pasikeitus, jiems tenka ieškoti naujų kritikos taikinių. Vaidinimas vyksta mažytėje scenoje tiesiog šeimos namuose, prieangyje, ir yra skirtas turistams – vienas iš brolių laužyta anglų kalba pasakoja, kas įdomaus ar negero vyksta jų šalyje, o kiti šeimos nariai dar ir pašoka bei padainuoja – savotiškas kabareto, komedijos ir folkloro koncerto mišinys.
Nusprendę atsipūsti nuo Mandelėjaus bruzdesio, traukiam į Amarapurą. Kažkada ji buvo atskiras miestas, tam tikru laikotarpiu – net šalies sostinė. Mandalėjus besiplečiant, Amarapura tapo jo priemiesčiu – įsukę į greitkelį ją pasiekiame per pusvalandį. Didmiestis – čia pat, bet gyvenimas Amarapuroje teka daug lėtesne vaga. Aplink didelį ežerą žaliuojančiuose laukuose visai kaip senovėje jaučiai tempia vežimus, o ant krantų džiūsta žvejų tinklai ir valtys. Gaila, bet pakrantėse mėtosi daugybė šiukšlių, tiesa, jos nė motais nei aplink lakstantiems vaikams, nei būriams ančių.
Kas įdomaus Amarapuroje? Jei po Mandelėjaus vis dėl to dar negana šventyklų, yra ir jų, bet pagrindinis traukos objektas čia – daugiau kaip kilometro ilgio medinis tiltas per ežerą. Tai, teigiama, ilgiausias ir seniausias tiko medienos tiltas pasaulyje, suręstas dar 1850 metais. Sakoma, įspūdingiausiai jis atrodo Saulei tekant ir leidžiantis. Mums atvykus 9 valandą ryto ant tilto jau šurmuliuoja gyvenimas – rikiuojasi užkandžių ir suvenyrų pardavėjai, elgetos, vienas kitas užsienietis ir daugybė vietinių, savaitgalio rytą atvykusių iš Mandelėjaus pasprukti nuo didmiesčio chaoso ir praleisti dieną gryname ore.
Baganas – tūkstančių šventyklų miestas
Paskutinė mūsų stotelė Mianmare – Bagano archeologinis kompleksas. Žinovų teigimu, Bagano šventyklos savo architektūrine ir istorine reikšme prilygsta garsiajam Ankoro šventyklų kompleksui Kambodžoje. Pastarasis jau įsitvirtinęs turistų lankomiausių regiono objektų topuose, o Bagane nei kuprinėtojų ordų, nei organizuotų ekskursijų antplūdžio dar nėra.
Vis dėlto tai, ko gero, populiariausia ir turistams draugiškiausia Mianmaro lankytina vieta. Čia keliautojai jau gali rinktis nemažai paslaugų ir pramogų: viešbučių ir restoranų visokiausiam biudžetui, dienos ekskursijų po apylinkes, pasijodinėjimą žirgais, ir, žinoma, įspūdingiausią pramogą, tapusia savotiška Bagano vizitine kortele – skrydį oro balionu virš archeologinio komplekso teritorijos.
Tai turbūt vienintelis (tiesa, nepigus) būdas apžvelgti visus griuvėsius, nes šventyklų čia yra virš 2000! Jos pasklidusios plačiai, todėl už archeologinio komplekso lankymą turistai sumoka vos įvažiavę į miestelį, kuris iš esmės įsikūręs nacionalinio parko viduryje. Smulkūs griuvėsiai pabirę ir tiesiog palei kelią, ir stypso tarp naujų pastatų – keistas jausmas apsigyventi moderniame viešbutyje apsamanojusios šimtmečių senumo pagodos pašonėje...
Deja, mus Baganas pasitinka bjauriu oru – šalta (kas patikėtų, kad Pietryčių Azijoje teks šiurpti nuo šalčio, bet naktimis tampa nejuokingai žvarbu), lyja, o vietomis neasfaltuoti ir duobėti keliai paplūdę vandens ir purvo maišalyne. Vietoje žadėtų keturių valandų mūsų kelionė iš Mandalėjaus trunka šešias. Gaudydami protarpius tarp liūties pliūpsnių apžiūrinėjam griuvėsius ir mėginam pagauti saulėtas akimirkas nuotraukoms. Net ir tokiu oru Baganas negali nepalikti įspūdžio.
Kartu su kitų lankytojų minia pasigrožim žymiausia, visiškai restauruota Anandos šventykla, gaudom panoraminius vaizdus nuo vieno ar kito bokšto, ant kurio leidžiama užkopti, klimpstam purve, mandagiai atsisakinėjam suvenyrų ir atrandam mėgstamiausią savo monumentą – tolėliau nuo pagrindinio kelio stūksančią didžiulę iš raudonų plytų sumūrytą Dhammayangyi šventyklą – nerestauruotą, panašią į paslaptingą apgriuvusią tvirtovę.
Smagu, kad paskutinę viešnagės Bagane dieną pagaliau išlenda Saulė, bet mums jau laikas atsisveikinti – pažintis su Mianmaru baigiasi... Nuostabi šalis, kurią būtina aplankyti tiems, kas jaučia silpnybę Pietryčių Azijos regiono kultūrai.
