Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 13d. 20:25

Labai toli ir labai gražu: Naujoji Zelandija (1)

Tasmano jūra
Liudo Dapkaus nuotr. / Tasmano jūra, Naujoji Zelandija

Kelionių užkratas – labai klastingas. Atrodo, sėdi sau patogiai ant sofos priešais didelį ekraną, mėgaujiesi Holivudo klasika ir staiga kažkaip pasijunti lyg nesavas. Viską lyg niežti, nerandi sau vietos, imi dairytis į žemėlapį.

Kalti tie vaizdai televizoriuje. Angelina Jolie Kambodžos šventykloje, Julia Roberts Balyje, Russellas Crow Toskanoje. Arba hobitai kokioje nors labai gražioje karalystėje. Pažiūrėję „Žiedų valdovą“, „Larą Croft“, „Valgyk, melskis, mylėk“ žmonės užsimano patys pamatyti tuos puikiai nufilmuotus ir montažinėje apdorotus planetos vaizdus.

Liudo Dapkaus nuotr./„Žiedų valdovo“ filmavimo vieta
Liudo Dapkaus nuotr./„Žiedų valdovo“ filmavimo vieta

Naujoji Zelandija dėl garsiosios trilogijos kasmet sulaukia kone dvigubai daugiau lankytojų nei anksčiau. Vis dėlto jai kol kas negresia būti nutryptai masinio turizmo.

Pasaulyje yra dvi Zelandijos – vieną jų (senąją) galite aplankyti savaitgalį, nuskridę į Daniją. Kita, kurią vadiname naująja, išsidriekusi gaublio apačioje, tad jei virbalu durtum ties Lietuva, smaigalys išlįstų prie tų tolimųjų krantų. Panašumas tik tas, kad nei vienoje, nei kitoje vietoje lietuviams nereikia vizų.

Kiek tai toli, supranti tik įveikęs tą atstumą ir persukęs laikrodį. Labai paprasta: kai Vilniuje vidurdienis, Oklande – vidurnaktis. Kai čia ruduo, ten pavasaris, Kalėdas jie švenčia vasarą, važiuoja kairiąja kelio puse. Net sūkurys vandeniui tekant iš kriauklės sukasi į priešingą pusę nei mūsų pusrutulyje.

Yra du būdai ten patekti: tradicinis, susikaupus ir vienu atsikvėpimu. Tai reiškia ekstremaliai ilgus skrydžius ir ne mažiau kaip pusantros paros trunkančią kelionę. Šiais metais Kataro oro bendrovės pradėjo tiesioginius reisus iš Dohos į Oklandą. Tai – dabartinis planetos rekordas – 16 valandų ore.

Kitas būdas – lengvesnis, darant trumpą pertrauką JAV vakarinėje pakrantėje arba kuriame nors Azijos didmiestyje. Gal pakeliui laiko praleidžiama ir ilgiau, tačiau šį būdą pasirinkę keliautojai atvykę neatrodo kaip trenkti maišu per galvą ir greičiau adaptuojasi prie gyvenimo „kivių žemėje“.

Liudo Dapkaus nuotr./Oklandas
Liudo Dapkaus nuotr./Oklandas

Trumpa viešnagė šiaurėje

Tiek toli nukeliavus būtų nedovanotina vos apsidairius traukti atgal. Jei norite į Naująją Zelandiją, bet turite tik dvi savaites, geriau tą laiką praleiskite Azorų salose ar Norvegijoje – kažkiek panašu, nors ir ne tai. O šiai kelionei skirkite bent tris savaites, atmetus skrydžius. Tada bent šį tą pamatysite ir suprasite.

Ko gero, pradėsite kaip ir daugelis kitų – nuo šauniojo Oklando šiaurinėje saloje. Tai – puiki, kiek tankiau gyvenama sala, ten yra gražių miestų, ugnikalnių ir ežerų. Tačiau jei norisi to elfų, trolių ir hobitų kraštovaizdžio, didžiąją kelionės dalį planuokite praleisti pietuose.

Oklandas – vienas maloniausių planetos miestų, įsikūręs sausumos ruože tarp dviejų natūralių uostų. Pusantro milijono gyventojų turintis didžiausias šalies miestas skendi žalumoje, čia daugybė parkų ir skverų. Aplink jį – jachtų stiebai, slėniai ir vynuogynai, o klimatas – panašus kaip Viduržemio jūros. Tačiau jums čia pakaks vienos dienos, juk ne dėl miestų tiek toli keliavote!

Šiaurei skirsite 4–5 dienas, to pakaks aplankyti įspūdingiausias vietas: šventas maorių vietas Rotorua regione ir Tongariro nacionalinį parką, pakeliui dar apsukdami Taupo ežerą. Aktyvioje vulkaninėje zonoje plytinti plokštuma – vietos gyventojų mėgstama atostogų vieta. Čia – vieni gražiausių šalyje pliažų, geros bangos „aitvaruotojams“, o pavažiavus kiek giliau – karštos, siera dvelkiančios versmės mėgstantiems ramesnį poilsį ar turintiems sveikatos problemų.

Už 180 km esantis Tongariras – seniausias ir vienas įspūdingiausių šalyje nacionalinis parkas, garsėjantis trimis veikiančiais ugnikalniais, kurie iš tolo pasveikina artėjantį keliautoją. Lavos laukai, sieros dvelksmas, trūksta tik orkų. Būtent čia buvo nufilmuotos Mordoro scenos.

Kryptis – tolyn į pietus

Turite per mažai laiko, kad keliautumėte žemyn link Velingtono ir keltu per Kuko sąsiaurį pasiektumėte pietinę salą. Teks daryti gražų lankstą ir traukti atgal į Oklandą – skrisite į Kraistčerčą, didžiausią kitos salos miestą. Ten laukia dar daugiau grožybių ir atradimų.

Naujojoje Zelandijoje gyvena 4,7 milijono žmonių, tačiau salose pasiskirstę netolygiai – pietuose tik apie milijonas jų. Ten avių daugiau nei žmonių, ir tai – ne vietos gyventojų juokelis. Salą galima tyrinėti įvairiai. Likusių 12–14 dienų pakaks apvažiuoti ratą aplink (2800 km) ir net trumpam užsukant giliau. Tiesa, jei esate aktyvių pramogų mėgėjas, geriau skristi tiesiai į Kvinstauną kalnuose, nes tai – pati tikriausia adrenalino fanatikų sostinė.

Nuo Kraistčerčo – du keliai: pietūs arba šiaurė. Daugelis keliautojų pataria sukti žemyn, Dunedino ir Inverkargilio kryptimi. Į pietus.

Greičio riba miestuose – 50, keliuose – 100 kilometrų per valandą. Kelio ženklai – įdomūs. Nepervažiuok kivio, atsargiai – pingvinai, avys, karvės. Užsižiūrėjus į keistą kraštovaizdį svarbu nepralėkti Moerakio – tokia labai keista vieta ant jūros kranto. Iš tolo tai atrodo kaip keista beformė akmenų sangrūda, bet su kiekvienu žingsniu aiškėja: tai šis tas iki šiol neregėto.

Liudo Dapkaus nuotr./Tipiškas kraštovaizdis
Liudo Dapkaus nuotr./Tipiškas kraštovaizdis

Gamtos stebuklai – kas žingsnį

Tobulos sferos, lyg ištekintos priešistorinių milžinų dirbtuvėse ir numestos ant nykštukų planetos. Dešimtys rutulių, nuo metro iki daugiau nei dviejų skersmens, vieni nugrimzdę giliau, kiti mažiau. Kai kurie jau suskaldyti nesibaigiančių vandens ir vėjų atakų, kiti – kaip užvakar nutašyti.

Toliau – į pietus, dar vėsiau. Prasideda išties laukinės pakrantės. Vertas dėmesio – Otago pusiasalis, knibždantis įdomios gyvūnijos.

Viksvomis apžėlę takai pakrantėje primena nuošaliausias Kuršių nerijos vietas, tik kopos ir bangos gerokai didesnės, o paplūdimiai įrėminti granitinių uolų. Čia nedaug žmonių, tačiau bus kitų intriguojančių akistatų. Pirmoji užklupo nepasiruošus – žingsniuojant per vėjo gainiojamas smiltis pliaže, lipant per įmirkusius rąstigalius ir žolių kuokštus.

Staiga vienas smėliu aplipęs „rąstas“ apsiverčia ant šono, kilsteli peleką ir dėbteli tokiu „varyk iš čia, kol aš neatsistojau“ žvilgsniu.

Pajuda ir kiti jūrų liūtai – visi patinai. Paprasta taisyklė – laikytis protingu atstumu nuo tų mėsos kalnų, suprask, per 10 metrų. Taip pat geriau nedaryti staigių judesių ir neatsidurti tarp vandens ir jūros liūto. Vienas puolė vytis, bet mes buvome greitesni.

Kadaise jūrų liūtai ir ruoniai gyveno visos Naujosios Zelandijos pakrantėse, bet žmonės beveik visus išgalabijo. Jų medžioklė buvo visiškai uždrausta 1894 metais, todėl populiacija pamažu pradėjo atsistatyti.

Kiti ne mažiau įdomūs salos pakrančių gyventojai – pingvinai. Dvi pagrindinės rūšys – geltonakiai ir mėlynakiai, prie kurių perimviečių įrengtos patogios stebėjimo būdelės su žiūronais ir informaciniais stendais. Ateik saulei leidžiantis, atsisėsk ant suoliuko ir stebėk per plyšį tuos unikalius paukščius. Dar viena dėmesio verta pusiasalio vieta – didžiųjų albatrosų kolonija. Vienintelė tokia planetoje, esanti ne Antarktidoje ar kitoje atšiaurioje ir sunkiai pasiekiamoje vietoje.

Pietinės salos apačioje yra vieta, kurioje galima pamatyti Juros periodo mišką. Suakmenėjusį ir gulintį, bet vis dėlto – įspūdingą. Prieš 170 milijonų metų šiose vietovėse ošė galingi miškai. Kol vieną dieną išsiveržęs ugnikalnis išmetė pelenų debesis ir suvirpino žemę. Virto medžiai, prapliupo purvo liūtys. Juos užklojęs šlapių pelenų sluoksnis medieną pakeitė siliciu. Taip buvo išsaugota augalų struktūra, lapai, kamienai ir kelmai. Pati šio proceso metu sukurta medžiaga tapo tokia atspari erozijai, kad iki šiol atlaikė viską griaunančią vėjo ir sūrių bangų jėgą.

Kai kurie kamienai – net 30 metrų ilgio, kelmai – tikri galiūnai. Dinozaurai gyveno ir išmirė, žemynai skilo ir plėtėsi, ledynai užslinko ir susitraukė – o tie medžiai čia buvo visada. Todėl žiūrėti ir liesti juos – kažkas panašaus kaip dairytis į seniai užgesusių saulių šviesą. Akistata su tolima praeitimi.

Dar vienas gamtos stebuklas – vakariniame krante stūksančios Blynų uolos. Nepastebėti šios vietos neįmanoma: apie ją iš anksto įspėja kelio ženklai. Į pliažą veda keli takeliai, o pats vizitas trunka ne ilgiau nei pusvalandį. Įdomiai išgraužtas kalkakmenis sudaro į rietuvę sukrautų blynų įspūdį. Gilūs kanalai akmenyje giliai išgraužti iki pat jūros paviršiaus, todėl per potvynį galingos čiurkšlės meta purslus į kelių metrų aukštį.

Visa tai – atmosferos poveikio rezultatas. Šios uolos sudarytos iš suakmenėjusių jūros gyvių ir augmenijos, vieni sluoksniai minkštesni, kiti kietesni, dūlėjimo sparta nevienoda, todėl ir susidaro „blynai“.

Straipsnio tęsinys bus publikuojamas rytoj.

15min kelionių rubrika „Pasaulis kišenėje“ kartu su egzotinių pažintinių kelionių organizatoriumi „Travel Planet“ pristato metų projektą – Kelionių kalendorius. Visus metus pasakosime jums apie šalis, regionus ar miestus, kuriuos geriausia aplankyti tuo metu. Keliaukite į Naująją Zelandiją dabar, t.y. kovą.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje