Prasidėjus karantinui ir uždarius sienas, daugybė europiečių, išvykusių į trumpalaikes keliones, nežinojo, kaip ir kada sugrįš namo. Didžiulėmis ES pastangomis, bendradarbiaujant skirtingų šalių ambasadoms bei konsulatams repatriacijos skrydžiais į namus parskraidinta daugiau kaip 500 000 ES piliečių, tarp jų ir per 300 po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių.
Savo istoriją apie ypatingą palaikymą ir bendrystę papasakojo Asta Ghorbal, kuri su daugybe kitų lietuvių buvo įstrigusi Ispanijoje. Asta su šeima kovo pradžioje atskrido į Tenerifę. Tada ji dar nebuvo laikoma rizikos zona. Tačiau padėtis pasikeitė labai greitai.
„Įstrigome saloje ir visi mūsų planai apvirto aukštyn kojomis. Turistams likti Ispanijoje buvo labai nepalanku, tačiau skrydžiai atgal į Lietuvą buvo nutraukti, turėjome izoliuotis. Supratome, jog atsidūrėme sudėtingoje situacijoje“, – pasakoja Asta Ghorbal.
Tačiau moteris džiaugiasi, kad į Lietuvą saugiai grįžti pavyko geranoriškų žmonių dėka.
– Asta, kokiomis aplinkybėmis nuvykote į Tenerifę? Ar nesvarstėte kelionės atšaukti?
– Mūsų šeimai skraidymas ir kelionės yra ganėtinai įprastas dalykas. Mano vyras du kartus per savaitę skraido darbo reikalais, aš pati į lėktuvą sėdu bent kartą per mėnesį. Į Tenerifę keliauti jau buvome suplanavę anksčiau, be to, prieš mums išskrendant, Tenerifė nebuvo laikoma rizikos zona. Žinoma, įvertinome rizikas, tačiau tuo metu neatrodė, kad gal reikėtų neskristi ar kad negalėsime grįžti į Lietuvą. Nors neigiamų komentarų ir klausimų, kodėl skrendame, sulaukėme.
– Kaip Ispanijoje atrodė karantino pradžia?
– Tenerifėje gyvenome lyg burbule, nes mes neskaitome ispaniškai, nesuprantame ispaniškų žinių, todėl naujienas sekti buvo sunkiau. Apie tai, kad bus paskelbtas griežtas karantinas, sužinojome kone paskutiniu momentu.
Karantinas Tenerifėje buvo iš tiesų griežtas ir staigus. Atsimenu, šeštadienį dar visi vaikščiojo gatvėmis ir maudėsi jūroje, o naktį jau paskelbė karantiną. Iš namų išeiti griežtai uždrausta, nebent į parduotuvę, vaistinę ar darbo vietą. Net automobiliu važiuoti buvo galima tik po vieną.
– Ką tada darėte? Kas padėjo suorganizuoti grįžimą į Lietuvą?
– Būnant ten situacija keitėsi ne valandomis, o minutėmis. Atrodo, dar visai neseniai planavome, kad pas mus atskris svečių, vyras turėjo darbo reikalais trumpam išskristi į Paryžių, o tada staiga buvo atšaukti visi mūsų skrydžiai. Supratome, kad įstrigome.
Gera žinia ta, kad Tenerifėje yra labai didelė ir stipri lietuvių bendruomenė, o ir atvykusių atostogauti buvo nemažai. Labai jautėme visų vienybę. Turbūt vien Tenerifėje gyvenančių lietuvių dėka buvo suorganizuoti skrydžiai mums grįžti namo. Su Užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos ambasados pagalba pasiimti lietuvių atskrido du lėktuvai.
– Ar nekilo problemų laukiant skrydžių? Kaip sprendėte apgyvendinimo klausimus?
– „Facebooko“ Tenerifės lietuvių grupėje visi labai vieni kitais rūpinosi. Žmonės klausė, ar visi turi kur nakvoti, jei ne, siūlė apsistoti jų būstuose nemokamai. Mačiau net pasiūlymų iš Londone gyvenančių lietuvių, kad jei kas skrenda per Londoną su persėdimu ir neturi kur nakvoti, taip pat yra kviečiami apsistoti, kadangi tuo metu jau uždarinėjo viešbučius. Palaikymo tuo momentu išties buvo labai daug.
Tačiau mes patys nusprendėme likti Tenerifėje. Su vyru pagalvojome, ar ten, ar Lietuvoje, vis tiek reikės izoliuotis ir būti karantine. Neturėjome kur skubėti, be to, ir sausakimšuose oro uostuose tuo metu buvo nesaugu.
– Ar, kitiems išskridus, nebijojote likę vieni? Kaip vėliau ketinote grįžti?
– Mane sužavėjo, kaip Lietuva rūpinosi savo piliečiais, išsibarsčiusiais po visą pasaulį. Mano vyras irgi buvo maloniai nustebęs, kaip pilietiškai ir draugiškai elgiasi mūsų tautiečiai ir ambasada. Todėl palikti likimo valiai tuo metu nesijautėme ir nebijojome. Be to, mes nebuvome vieninteliai, kurie nusprendė likti.
Tačiau neilgai trukus buvo paskelbta, kad turistai iš Kanarų visgi privalo išvykti iki tos savaitės pabaigos. Taigi mums su šeima buvo likusios penkios dienos sugalvoti, kaip grįžti namo. Kadangi prieš tai suorganizuotais skrydžiais lietuviai jau išskrido, o mes likome savo noru, supratome, kad dabar jau patekome į bėdą.
Apskritai supratome, kad ten mes nieko neturime, nieko nepažįstame. Net paprasti dalykai, tokie kaip apsipirkimas karantino metu, ten buvo labai sudėtingi. Atrodė, kad Lietuvoje viskas paprasčiau ir lengviau. Tad turėjome greitai sugalvoti, kaip grįžti į tėvynę.
– Kaip pavyko susiorganizuoti grįžimą?
– Išaiškėjo, kad tokių kaip mes, kurie nusprendė karantiną pralaukti Tenerifėje, buvo 88 žmonės. Per stebuklą, bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada, buvo suorganizuotas dar vienas skrydis.
Grįžome gana greitai, bet jau keliaujat į Tenerifės oro uostą aplankė dvejopi jausmai. Pirmiausia, buvo tikrai baisu važiuoti į oro uostą, nes užsikrėtimo atvejų Ispanijoje skaičiai tuo metu buvo tikrai neįkvepiantys, augo kaip ant mielių. Antra, jaučiausi kalta, jog grįžtu. Matyt, taip mus paveikė visi neigiami komentarai, kurių sulaukėme.
– Ar kilo daugiau nesklandumų? Ar kas nors jums padėjo?
– Atvykus į Lietuvą visi mus pasitiko labai geranoriškai ir dirbo labai profesionaliai. Aš net norėčiau nusiųsti gėlių tai moteriai, kuri ėmė mūsų tyrimą ir rūpinosi mūsų šeima, nes viskas buvo atlikta itin maloniai.
Labai jautėsi pagalba ir vienybė. Apskritai, manau, žmonės dabar rimtai persvarsto prioritetus. Iš tiesų supranti, kad tau nereikia dar vienos poros batų, jau ir turimų per daug. Supranti, jog gali pasidalyti su kaimynu, kuris galbūt negali išeiti iš namų.
Štai mūsų bičiulis organizavo paramos akciją, per kurią iš IT bendrovių surinko beveik pusę milijono eurų, kuriuos skyrė medikų apsaugos priemonėms. Man atrodo, nepaisant to, koks šis virusas baisus, mes iš jo išmoksime labai daug. Išmoksime vienybės, kaip kažkada mūsų tėvai gynė valstybę, taip dabar ir mes, tik kitokia forma. Būdami namuose, saugodami save ir aplinkinius, mes taip pat giname savo tautiečius ir padedame valstybei atsistoti ant kojų.
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ir LRT projektas „Solidarumo balkonai“ – tai istorijos apie pagalbą ir solidarumą, kuriuos patiriame kasdien, kad ir kur Europoje būtume. Europos dienos, gegužės 9-osios, proga priminkime vieni kitiems, kad kartu iššūkius įveikti lengviau.
