Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvis Amazonės džiunglėse: 11. Kelionės pabaiga – euforiją sukelianti civilizacija

Ekspedicijos į janomamų gentį akimirkos
Michailo Reziapkino ir Gyčio Juodpusio nuotr. / Ekspedicijos į janomamų gentį akimirkos
Šaltinis: 15min
0
A A

Tai paskutinė ekspedicijos į Venesuelos džiungles dienoraščio dalis. Įspūdinga Gyčio Juodpusio ir dviejų kolegų rusų kelionė baigiasi ties pirmu džiunglių miestu, kuriame yra tualetas, karštas vanduo, telefono ryšys, viešbučio kambarys ir restoranas.

Šis pasakojimų ciklas yra nacionalinio geriausių Lietuvos keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2014“ nugalėtojas. 

Sausio 19 d.

Pasiilgau civilizacijos. Pusryčiams Akselis suorganizuoja puikiausių blynų, kuriuos valgome su cukrumi ir laimo sultimis. Jėga. Prieš pusryčius, niekam nieko nesakęs, Akselis dingo kaimelyje iš kurio grįžo po geros valandos išsišiepęs ir nešinas puikiausiais blynais. Įtariame, kad San Antonio kaimelyje Akselis turi vietinę moteriškę. Tik taip galime paaiškinti jo didžiulį norą užsukti į tokią vietą kaip šis kaimas, kur labai šiukšlina, skraido spiečiai puri-puri ir po kiemus šliaužioja nuodingos gyvatės. Ir... kur iš dangaus atsiranda puikiausi blynai.

Savo palydovų indėnų niekaip nepavyksta išmokyti ruošti arbatą. Arbatos pakelius jie sumeta į verdantį vandenį ir verda tol, kol nepamatome ir šį beprasmišką veiksmą nutraukiame.

Priešpiet išplaukiame. Planuojame sustoti kokioje nors gražioje pakrantėje, nusiprausti ir pažvejoti (San Antonio pakrantėje praustis neišdrįsome). Pakeliui indėnai įplaukia į siaurą Orinoko intaką. Čia nuo krūmų jie lupa žievę ir tvirtina, kad tai labai efektyvūs vaistai nuo vėžio. Tikiu mūsų palydovais.

Užkandame vakar išrūkytos žuvies. Neblogai. Skubame, nes norime dar šiandien pasiekti San Fernando, kuriame galima nusipirkti romo, alaus, duonos ir kabliukų. O tai, po dienų, praleistų be prakeiktos civilizacijos, ir yra jėga!!!

Į San Fernando atplaukiame temstant. Trumpi formalumai pasienio poste, kulniuojame į parduotuvę pirkti romo, alaus, duonos. Tai džuginantis santykinis sugrįžimas į civilizaciją. Visus apėmė lengva euforija. Vakarienė – puiki vištienos sriuba, alus ir arbata su romu bei laimo sultimis. Grįžo civilizuoto gyvenimo džiaugsmas. Net keista, kad tokie menkniekiai, kaip įprastas maistas ir gėrimai, gali taip pakelti nuotaiką. Miegosime indėnų namelyje, esančiame ant uolos prie Atobapo upės. Indėniškas tualetas su kibiru nuleidžiamu vandeniu nebegąsdina, priešingai, labai džiaugiuosi šiuo puikiu išradimu.

Atobapo upės vanduo juodas, jo temperatūra nemažesnė nei trisdešimt laipsnių, čia neplaukioja jokia pavojinga bjaurastis. Čia plaukioja tik gražuoliai Orinoko delfinai. Puiku. Mus dar kartą aplanko budrūs Venesuelos pasieniečiai, su kuriais gana draugiškai paplepame.

Andrėjus skundžiasi rakštimi pėdoje. Siūlome neverkšlenti ir žadame operaciją atlikti rytoj. Nesulaukęs mūsų užuojautos, Andrėjus kreipiasi į indėnus. Šie iškart supranta, kas atsitiko. Skubiai reikia peilio ir romo. Aštraus, romu dezinfekuoto peliuko pagalba iš Andrejaus kojos iškrapšto centimetro dydžio baltą kirmėlę... Nauja gąsdinanti patirtis. Beje, prieš kelionę apie šią bjaurastį man pasakojo viena Vilniaus gydytoja, padėjusi susikomplekuoti kelioninę vaistinėlę. Puolame tikrintis. Romas truputį nuramina vėl sukilusias emocijas.

Sausio 20 d.

Keliamės prašvitus. Jaučiame pasiilgtos civilizacijos alsavimą – arbatą galime pagardinti šlakeliu romo. Akselis pasiūlė vakarykščios vištienos sriubos, bet nusprendėme nerizikuoti – sriubos puodas visą naktį prastovėjo ant uolos, todėl nėra jokios garantijos, kad jos neragavo koks benamis šuo ar indėnas. Labai nustebau, nes šią frazę ištarė Myša, kuris visuomet pasižymi ypatinga tolerancija vietiniams. Reiškia, visi stipriai pavargome.

Užsiregistruojame pasienio poste ir išplaukiame. Kelionės pabaiga artėja, rytoj planuojame pasiekti Puerto Ajakučo. Šiandien sugalvojome nakvoti gražioje Orinoko pakrantėje. Pasienį su Kolumbija pasiekiame kur kas greičiau, nei tikėjomės. Nuo čia pasroviui iki Puerto Ajakučio tik kelios valandos kelio. Nusprebdžiame pernakvoti netoliese esančio draustinio teritorijoje. Atsisveikiname su indėnų vadu ir jo šeima – jie neliks nakvoti su mumis, Puerto Ajakučo pasieks autobusu. Indėnų vadas Enrikė Lučo tikrai buvo šaunus žmogus, prisiminsiu ir minėsiu jį tik geruoju.

Nakvynei išsirenkame puikia vietą smėlėtoje salelėje, šalia negilių, puikiai maudynėms tinkančių Orinoko intakų. Ši vieta populiari tarp vietinių, sutinkame keletą kompanijų, kurios nusprendžia netoliese surengti piknikus. Šie žmonės atvyko iš netoliese esančios karinės bazės, Akselis juos pažįsta.

Michailo Reziapkino ir Gyčio Juodpusio nuotr./Ekspedicijos į janomamų gentį akimirkos
Michailo Reziapkino ir Gyčio Juodpusio nuotr./Ekspedicijos į janomamų gentį akimirkos

Žvejojame, puikiai kimba žuvys, kokių nebuvau pagavęs Orinoke – panašu, kad jos neplėšrios. Beje, net ir tos žuvys, kurios kimba ant tešlos gumulėlių, turi dantis. Čia Amazonija, visi privalo turėti dantis. Indėnams žvejyba, žinoma, sekasi kur kas geriau. Be to, čia puiki vieta maudynėms – galima ramiai gulėti ant smėlėto negilios ir sraunios upės dugno ir visiškai nebijoti, kad kokia bjaurastis kur nors įlys ar įkąs. Jaučiamės gerokai pavargę, nėra noro daug kalbėti.

Michailo Reziapkino ir Gyčio Juodpusio nuotr./Ekspedicijos į janomamų gentį akimirkos
Michailo Reziapkino ir Gyčio Juodpusio nuotr./Ekspedicijos į janomamų gentį akimirkos

Vakare kepame žuvį, ragaujame romą. Šiandien yra paskutinė diena upėje, ryt pasieksime civilizaciją, su dušu, tualetu, elektra ir mobiliuoju ryšiu, su restoranais, kuriuos galima pasirinkti ko širdis geidžia, su maistu, kurį galime užsisakyti, ir kur galima pakartoti užsakymą.

Michailo Reziapkino ir Gyčio Juodpusio nuotr./Ekspedicijos į janomamų gentį akimirkos
Michailo Reziapkino ir Gyčio Juodpusio nuotr./Ekspedicijos į janomamų gentį akimirkos

Kalbamės apie kelionę ir sutinkame, kad ji iki šiol sekėsi tikrai gerai. Mes pasiekėme visus užsibrėžtus tikslus – suradome šabono, pamatėme mirusiųjų palaikų sudeginimo ir suvalgymo su bananų koše ritualą, išsimainėme puikių suvenyrų, turime daugybę įdomių nuotraukų, pamatėme tikras džiungles, tikrus indėnus, puikiai pažvejojome ir medžiojome kaimanus, nepatyrėme jokių sveikatos problemų, mūsų niekas nesuėdė, tik apkandžiojo, mes nesusipykome tarpusavyje (Adrėjus tvirtina, kad tai retokai pasitaiko tokiose fiziškai sunkiose ekspedicijose). Už tai išgeriame. Stovime prie laužo ir sakome tostus. Nepamenu, kada paskutinį kartą ta buvau taip nuoširdžiai daręs.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje