Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 17d. 18:33

Lietuvių kelionė Turkijoje: „viskas įskaičiuota“ kalnuose, audra su žaibais ir pasiekta Ararato viršūnė

Paskutiniu kalnu prieš ekspediciją į Afriką ir aukščiausią jos viršūnę Kilimandžarą, pasirinkome Didįjį Araratą – kalną Turkijoje.

Nors kelionė buvo suplanuota tik kopimui į kalną, tačiau persėdimas Stambule leido pasigrožėti šiuo miestu ir gerą pusdienį praleisti Europos ir Azijos sankirtoje.

Lietuvoje skundžiamės įvairiais suvaržymais, kaukių dėvėjimais patalpose ar patalpų valymu ir dezinfekavimu, o Turkijoje kaukes reikia dėvėti ne tik patalpose, bet ir lauke. Dėl stalų valymo kavinėse patys turkai jokių pokyčių nepajuto, nes jie tai darydavo ir prieš COVID-19 pandemiją.

Į Stambulą atskridome trise: Tadas Lapinas, Adas Čibiras ir aš, Norbertas Motiejūnas. Palikę daiktus viešbutyje, išvažiavome į Stambulo centrą. Kai taksistui pasakėme, kad važiuojame į miesto centrą, jis paklausė – „Į kurį centrą?“ Išsiaiškinome, kur norime patekti, ir mes jau vaikštome Stambule.

Perėjome prieskonių ir riešutų bei džiovintų vaisių turgų, sužadinom apetitą ir pasileidom ieškoti vakarienės. Tadas rekomendavo centre esančią kavinę, kur maistas jau „patikrintas“. Alkani, akys nori daug, bet susilaikom nuo užsakymo keturiems ir pasitenkinam maisto kiekiu trims. Gale vakarienės suprantame, kad būtų užtekę ir maisto kiekio, skirto dviem žmonėms...

Tado Lapino nuotr./Skani vakarienė. Adas ir Norbertas
Tado Lapino nuotr./Skani vakarienė. Adas ir Norbertas

Pilnais pilvais dar paieškome terasinės kavinės deserto suvalgymui, ir vakarienė pilnai baigta. Lieka turiningas vakaras: aplankome Suleimano mečetę, pakeliui į Sofijos soborą išgeriame Ado vardu pavadintą arbatą – Ada čaj. Priešais Sofijos soborą stovi Mėlynoji mečetė. Kuri įspūdingesnė? Sunku pasakyti...

Gale vakarienės suprantame, kad būtų užtekę ir maisto kiekio, skirto dviem žmonėms...

Sutemo. Iš toli šviečia 2019 metais pastatytas Stambulo televizijos bokštas – nusprendžiame, kad šiais laikais toks statinys nelabai reikalingas, nebent parodyti žmogaus, užsimaniusio jį statyti, valdžią ir galią. O gal ir klystame... Laikrodis artėja link vidurnakčio, laikas į viešbutį, ryt anksti keltis.

Tado Lapino nuotr./Stalinės lempos gatvėje
Tado Lapino nuotr./Stalinės lempos gatvėje

Pakeliui į viešbutį gaunu žinutę iš namų: „Tu įsidėjai ne muilą, o sausą šampūną. Atsargiai su naudojimu – galvos plovimui gerai, bet ne kūnui!“ Na va... O taip džiaugiausi namuose suradęs tinkamo dydžio „muilo“ gabaliuką, kurį be problemų nešiuosi į kalnus ir nereikės pjaustyti didelio muilo... Teks sausą šampūną išlaikyti, išsaugoti ir grąžinti namo.

Sekmadienio rytas, 5.00 val. Minaretai kviečia melstis, mes sėdame į taksi ir išvažiuojame į oro uostą. „Per anksti“ pas turkus nėra, oro uoste dirba kavinės, užkandinės. Adas su Tadu pusryčiams išgeria kavos, aš – arbatos. Skrydis į Agri. Po dviejų valandų skrydžio nusileidžiame skurdaus kraštovaizdžio apgaubtame Agri oro uoste. Atsiimant bagažą sužinome, kad transportas, kuris turėjo mus paimti, – sugedo. Lauks kažkas kitas, kuris turės mus paimti iš oro uosto.

Tado Lapino nuotr./Tadas, Norbertas, Adas
Tado Lapino nuotr./Tadas, Norbertas, Adas

Išėjus iš oro uosto iš karto esame surenkami (tikriausiai atskiria pagal kuprines, aprangą ir išvaizdą), palydimi iki mikroautobuso ir informuojami, kad turime palaukti visų. Žmonių su kuprinėmis daugėja. Skambutis Tadui: „Kur jūs? Vairuotojas laukia prie išėjimo iš oro uosto“. Hmmm, darosi įdomu, bet vis šiokia tokia atrakcija.

Tado Lapino nuotr./Už gerą kelionę
Tado Lapino nuotr./Už gerą kelionę

Pasirodo, ne viena grupė važiuoja ta kryptimi ir ne mes vieni planuojame kopti į Araratą. Viskas išsisprendžia greitai, persėdam į dabar jau tikrai mums skirtą transportą ir pajudam iš oro uosto Irano kryptimi. Vairuotojas pasako, kad kaukes reikia bent jau šalia savęs turėti, kad negautumėm baudos, kai sustabdys policija ar kareiviai. Šalikelėse sustatyti saugos postai su betono įtvirtinimais ir karine technika bei apsiginklavusiais kareiviais. Čia klausimai „Kaip apsisaugoti?" nekyla niekam.

Tado Lapino nuotr./Kelionė Turkijoje
Tado Lapino nuotr./Kelionė Turkijoje

Pasirodo, ne viena grupė važiuoja ta kryptimi ir ne mes vieni planuojame kopti į Araratą.

Pradeda lyti. Užmetam akį į orų prognozes: visą savaitę numatomas lietus, o aukščiau kalnuose – sniegas. Prognozės prognozėmis, o kaip bus iš tiesų – matysim.

Pasiekiam viešbutį. Apsigyvenam, išeinam į miestą pasižmonėti. Betvarkė, nešvara – norma. Susirandam kur pavalgyti. Maistas natūralus, skanus. Pavalgę grįžtame į viešbutį poilsio.

Pirmadienis, 7.00 val. Pusryčiaujam, prie mūsų prisijungia vengras Gergely, ir mes jau keturiese. Orai nedžiugina. Tačiau turkai džiugina punktualumu, kaip ir sutarta – 8.00 val. išvažiuojame iš viešbučio link Ararato kalno. 9.00 val. pasiekiame Ararato papėdę ir išeiname į bazinę stovyklą 3350 m aukštyje virš jūros lygio. Po pusantros valandos – pirmas sustojimas, užkandžiai, arbata.

Tado Lapino nuotr./Arbatos sustojimas
Tado Lapino nuotr./Arbatos sustojimas

Antras sustojimas jau 2800 m aukštyje. Gal tik taip atrodo, bet jausmas toks, kad mūsų gidui šiandien irgi nėra lengva. Pamatom bazinę stovyklą. Dar truputį, ir pasiekiam 3100 m aukštį, stojam poilsiui paskutinį kartą. Neskubam. Gal ir gerai – pirmai dienai tikrai užteks pasivaikščiojimo. Temperatūra apie +21 C, bet stiprėjantis vėjas jau verčia pagalvoti apie aprangą ilgomis rankovėmis.

Tado Lapino nuotr./Norbertas prigulė
Tado Lapino nuotr./Norbertas prigulė

Mus pralenkia jau antras nešulinių arklių karavanas. Pagal tai, kiek arkliai neša daiktų, bazinėje stovykloje turėtų būti nemažai žmonių. Gidai dar vakar informavo, kad jei bus blogi orai, papildomos dienos lipimui į viršūnę neturėsime. Vietos trūkumas pirmoje stovykloje (C1 – camp1), arba kitaip – 4200 m aukštyje esančioje šturminėje stovykloje fiziškai nebus vietos. Na, žiūrėsim... šiandien reikia dar iki bazinės stovyklos nueiti. Lieka 150 metrų į viršų. Su Tadu imam po gliukozės gabaliuką – po truputį jaučiasi aukštis. Adas atsisako, sieks bazinę stovyklą be „dopingo“.

Tado Lapino nuotr./Kopimas į Araratą
Tado Lapino nuotr./Kopimas į Araratą

13.30 val. – 3350 m aukštis, bazinė stovykla. Pamatom, kad skirtingose vietose įsikūrusios 4 stovyklavietės (skirtingų gidų skirtingos grupės). Šiandien – finišas, bet pakėlę akis į viršų pamatome rytojaus tikslą – 4200 m aukštyje esančią pirmą (šturminę) stovyklą. Bet iki rytojaus dar reikia įsirengti bazinę stovyklą, pasistatyti palapines ir įsikurti. Greičiau pajudėjus, jaučiasi lengvas galvos svaigimas.

Tado Lapino nuotr./Bazinė stovykla 3370 m aukštyje
Tado Lapino nuotr./Bazinė stovykla 3370 m aukštyje

Oras geras: saulė – šildo, vėjas – gaivina. Debesys iš slėnio po truputį kyla į viršų. Kol neprasidėjo lietus, susitvarkom daiktus, pastatom palapines, pasiklojam miegmaišius. Laikas gerti arbatą. Einam į gidų paruoštą maisto palapinę – ne tik arbata, bet ir maistas ant stalo sudėtas. Juokaujame, kad tikrai: „all inclusive“ (viskas įskaičiuota).

Tado Lapino nuotr./Maistas paruoštas
Tado Lapino nuotr./Maistas paruoštas

Adas klausia: „Tadai, remiantis tavo patirtimi – ką darysime toliau? Juk dar turime laiko, tik pietų metas...“ Tadas: „Žinok, iš patirties reiktų eiti įsirenginėti stovyklavietę, ieškoti vandens, kurti laužą, dozuoti produktus ir daryti valgyti... o tokioje situacijoje, kai ateini ir viskas paruošta – neturiu patirties, tai lieka sėdėti ir neskubant gerti arbatą ir valgyti arbūzą 3350 m aukštyje .“

Einam į gidų paruoštą maisto palapinę – ne tik arbata, bet ir maistas ant stalo sudėtas. Juokaujame, kad tikrai: „all inclusive“ (viskas įskaičiuota).

Gidai džiaugiasi, kad nustebino mus, bet mes nepasiduodame – nueinu iki kuprinės ir ištraukiu didelių datulių kilogramą, kurį pirkome dar Stambulo turguje. Gidai nesusilaiko – „Churma!” O kai išgirsta, kad churma iš Stambulo, sėdi labiau už mus nustebę. Sulaukiame ir kitų grupių gidų apsilankymo – pasirodo, churma yra didelis traukos objektas (o dar iš Stambulo), pavaišinam visus.

Tado Lapino nuotr./Kalbame lietuviškai ir kurdiškai
Tado Lapino nuotr./Kalbame lietuviškai ir kurdiškai

Atsigulam 18.30 val.. Vienoje palapinėje – aš su Tadu, kitoje – Adas su Gergely. Vėjas net nesiruošia nurimti. Palapinės nuo vėjo prie žemės neprispaudžiamos, bet apie ramybę nėra kalbos. Prabundam apie 21.00–22.00 val. Sulakstom iki tualeto ir atgal. Vėjas kalnuose piktas – teko iš palapinės vidinių kišenių išimti daiktus, kad netrankytų galvų. Vėl užmiegam.

Prabundu – kažkas ne taip, per ramu – nebėra vėjo. Bet tik trumpam. Gal ir gerai, kad stiprus vėjas, gal nupūs debesis ir pakeis orų prognozes dėl prognozuoto lietaus ir sniego.

Tado Lapino nuotr./Tamsa
Tado Lapino nuotr./Tamsa

Antradienio rytas, 6.45 val. Su Tadu garsiai mąstome: „Gal perstatyti palapinę, nes naktį truputį riedėjom į šoną.“ Mintis nebloga, bet reikia įgyvendinti dabar, nes vėliau – pusryčiai ir pasivaikščiojimas iki pirmos stovyklos (4200 m) ir atgal. Sugrįžus atgal, kažin ar norėsim užsiimti palapinės statymu Taip ir padarom, apsukam palapinę, nusiprausiam, papusryčiaujam ir 8.40 val. išeinam į pirmą stovyklą. Po valandos stojam atsigerti arbatos, vandens ir gabaliukui hematogeno, aukštis – 3600 m. Sustojimas trumpas, nes atsiveja arklių karavanas, lipam toliau.

Tado Lapino nuotr./Šturminė stovykla. 4070 m aukštis
Tado Lapino nuotr./Šturminė stovykla. 4070 m aukštis

11.20 val. – 4070 m aukštis virš jūros lygio, mūsų aklimatizacijos aukštis. Pasiekiam pirmą stovyklą, kuri išsidėsčiusi aukštyje nuo 4070 m iki 4200 m. Visi gyvi, nesiskundžiam. Truputį jaučiasi galvos maudimas, bet gal normalu, sėdim... Už nugarų, nuo viršūnės nusileidinėja trys žmonės, vidurinis vedamas už parankių, labai silpnai eina. Bando atsisėsti – jokios koordinacijos. Pasirodo, išdegė žmogui akys (akių uždegimas nuo sniego), nieko nebemato. Bet pagal jo judėjimą, atrodo, kad turi ir rimtesnių problemų.

Tado Lapino nuotr./Suteikiama pagalba akių uždegimą gavusiems viršūnėje
Tado Lapino nuotr./Suteikiama pagalba akių uždegimą gavusiems viršūnėje

Pasirodo, išdegė žmogui akys (akių uždegimas nuo sniego), nieko nebemato.

Tikimės, kad nusileis sėkmingai, bet paprastas atsakymas ir pamoka: ar reikia aklimatizacijos? Ar reikia gerų akinių? Ar reikia kažkam kažką įrodinėti, kai pasijunti blogai..?

14.30 val. po aklimatizacijos nusileidžiam žemyn į bazinę stovyklą. Pajuntu sunkėjančią galvą. Pradeda jaustis intensyvesnis bendras blogumas. Išgeriam arbatos su užkandžiais, mane pagavo aukščio liga… Tadas su Adu laikosi gerai, palieku juos kalbėti, o pats griūnu į palapinę ramiam gulėjimui. Pusantros valandos pragulėjau, Tadas kviečia eiti vakarieniauti. Ooo, atrodo viskas gerai… Bet tik išlindus iš palapinės, geras jausmas baigėsi. Prie vakarienės stalo prasėdėjau kaip statistas – nei sriubos, nei antro patiekalo nevalgau, net negaliu pagalvoti apie maistą. Žinau, ryt laukia ilga diena, turėčiau valgyti, bet burna kaip uždaryta. Keletą vynuogių į burną – ir viskas. Savo porciją atiduodu Adui su viltimi, kad rytoj jis turės mane nešti į kalną.

Tado Lapino nuotr./Lietuviška namų duona. Adas ir Tadas
Tado Lapino nuotr./Lietuviška namų duona. Adas ir Tadas

Stovyklavietė pilna palapinių ir dar daugiau žmonių. Palapinės statomos per daug nesirenkant vietos, kad tik būtų kur pastatyti. Po vakarienės (18.30 val.) Tadą randu palapinėje. „Įsiskaudėjo ir man galva“, – pasako. Lendam abu į miegmaišius ir tikėdami, kad išsigulėsim, kaip Tadas sako, „pasivijusį mus aukštį“, ilsimės. Kol kas iš mūsų Adas laikosi geriausiai. Jis juokauja: „Man lengviau su aukščiais, Lietuvoje gyvenu beveik 260 metrų aukštyje virš jūros lygio“. Užmiegam.

Lendam abu į miegmaišius ir tikėdami, kad išsigulėsim, kaip Tadas sako, „pasivijusį mus aukštį“, ilsimės.

Prabundu 21.05 val. – lauke tamsu, tik maisto palapinėse dar girdimas šioks toks šurmuliukas. Lendu iš palapinės į tualetą, lauke tamsu, apačioje slėnyje esantys miestai ir kaimai puikiai apšviesti, atrodo ranka paduodami, dangus pilnas žvaigždžių, vėjas, kaip ir vakar – pučia, tikrina palapinių tvirtumą. Iki tualeto ir atgal suvaikštau gan žvaliai, tik grįžus prie palapinės vėl apsunksta galva. Bet esanti savijauta nuteikia optimistiškai – bent iki pirmos stovyklos (4200 m) turi būti užlipama. Lendu atgal į palapinę. Kažin, kaip Tado savijauta? Atrodo, kad miega gan giliai, netrukdysiu.

Tado Lapino nuotr./Stovykla naktį
Tado Lapino nuotr./Stovykla naktį

Trečiadienio rytas, 6.30 val. Rytas, visi žvalūs. Tvarkomės ir dedamės daiktus, pakuojam palapines, prausiamės, pusryčiaujam, lengvos kuprinės ant pečių, ir 8.30 val. išeiname į šturminę stovyklą. 9.45 val. stabtelim arbatai, aukštis 3750 m.

11.20 val. šturminė (pirma) stovykla pasiekta. Šturminė stovykla 4080 m aukštyje įrengta prie pat laukinio tualeto. Tadas sako: „Galim būti ramūs, į svečius niekas nesiverš“. Lipdami sutikom turkų ir rusų grupes, nusileidžiančias nuo viršūnės. Nors oras šiandien ir puikus, nesulipo nė viena iš šių grupių. Buvo per stiprus vėjas, ir likus 200 metrų iki viršūnės, turėjo apsisukti ir leistis atgal.

Tado Lapino nuotr./Čia mano namai. Tadas
Tado Lapino nuotr./Čia mano namai. Tadas

Mūsų planas – ramiai praleidžiam dieną šturminėj stovykloj, pamiegam iki 00.00 val., ir jei viskas gerai su sveikata – 01.00 val. nakties išeinam į Ararato viršūnę.

14.50 val. šturminė stovykla ištuštėjo: kas leidosi iš viršūnės – jau nusileido, kas aklimatizavosi – baigė aklimatizaciją ir irgi nusileido žemyn. Likom tik tie, kas rytoj bandys sulipti į viršūnę. Užplaukė juodi debesys, pradėjo snigti su žaibais ir griaustiniu, palapinių metalas pradėjo traškėti – įsielektrina ir rodo kelią žaibams...

Viską, ką turim metalinio, slepiam ir patys einam į maisto palapinę, kad nebūtų nelaimingų atsitikimų. Pavalgom, susidedam daiktus ėjimui į viršūnę ir bandom užmigti. Vėjas daug ramesnis nei apačioj, ramiau ir užmiegam. 21.30 val. prabundu nuo pastovaus griaustinio, besitęsiančio per visus kalnus. Išgirstu Tadą: „Galim kopimą pamiršti“. Klausiu: „Kiek valandų?“ Tadas: „21.30 val.“ Aš: „Dar daug laiko iki kopimo, miegam“.

Ketvirtadienis, 00.30 val. Būtinai žadintuvas turi skambėti tada, kai gilus miegas su sapnais… tenka keltis. Dangus giedras, vėjo beveik nėra, einam pusryčiauti, pavalgom ir 01.30 val. išeinam į viršūnę. Prožektoriai ant kaktų, matom tik po kojomis apšviestą kelią į kalną.

Tado Lapino nuotr./Paliekame stovyklą
Tado Lapino nuotr./Paliekame stovyklą

Po 150 metrų vengras pasako, kad negali eiti, neužteks jėgų ir sukasi atgal. Labai gerbtinas poelgis ir tikrai ne iš lengviausių… Pakeliu dar keli žmonės iš kitų grupių nusileidinėja žemyn – ne ta diena, per sunku. Turim įveikti apie 1000 m į viršų, jei viskas gerai – kopimas iki viršūnės užtruks apie 5 val.

Po 150 metrų vengras pasako, kad negali eiti, neužteks jėgų ir sukasi atgal.

Gidas bandė lipti sparčiau, bet mes lėtinam tempą ir lipame neskubėdami. Iki viršūnės lieka 300–400 metrų, vėjas kyla, apie giedrą rytą negali būti nė kalbos. Nors ėjome neskubėdami, pasivejame didesnę grupę, kuri išėjo gerokai anksčiau. Prasideda sniegu nuklota kalno dalis, stojam, dedamės kates (geležiniai nagai, kurie dedasi ant batų ėjimui per ledą, sniegą).

Tado Lapino nuotr./Pasišviesime prožektoriais
Tado Lapino nuotr./Pasišviesime prožektoriais

Iki viršūnės lieka 200 m. Vėjas stiprus, man šąla rankų pirštai. Paklausiu Tado ir Ado – kaip jiems? Jiems viskas gerai. Pasikeičiu į šiltesnes pirštines ir pradedam judėti sniegu į viršūnę. Po 30–50 m pagalvoju apie rankų pirštus – labai šalta. Judam paskui pasivytą grupę, ritmas erzinantis: einam-stojam, einam-stojam.

Bandau nusimauti pirštines – negaliu, nes pirštų galiukai stipriai pašalę. Suprantu, kad pirštinės „išėjusios iš galiojimo“. Imu lazdas į pažastį, traukiu pirštus iš pirštuotų pirštinių ir įtraukiu į pūkinės striukės rankogalius: bandau visus kartu trinti, kad atsigautų, sušiltų.

Bandau nusimauti pirštines – negaliu, nes pirštų galiukai stipriai pašalę.

Vėl stojam, Tadas užsimena, kad kojom darosi vėsu. Adas laikosi geriausiai arba yra kantrus. Vėjas toks stiprus, kad pasukus kuprinę šonu į vėją, vėjas užmeta tave atgal. Nuo vėjo visi apšalę nuo kelnių iki pirštinių ir kepurių – pabalę nuo šerkšno.

Paskutiniai žingsniai... Pasigirsta garsesni šūksniai, gidas sveikina su įkopimu į Ararato kalną – 5137 m. Sveikinam vienas kitą, padarom porą nuotraukų, įrašom porą video ir su vėju judam atgal, leidžiamės.

Tado Lapino nuotr./Apšalę nuo vėjo. Araratas. Tadas, Adas, Norbertas
Tado Lapino nuotr./Apšalę nuo vėjo. Araratas. Tadas, Adas, Norbertas

Pasibaigus sniegui, stojam nusimauti kačių, jaučiasi bjaurus silpnumas. Leidžiamės iki pirmo arbatos išgėrimo: Adas su Tadu jaučiasi neblogai, man – ne pyragai, silpna. Tadas pasisiūlo panešti kuprinę, bet žinau, kad nuo to blogumas nepraeis – judam žemyn.

Tado Lapino nuotr./Nusileidimas iš viršūnės
Tado Lapino nuotr./Nusileidimas iš viršūnės

8.00 val. ryto ir mes jau sugrįžę į šturminę stovyklą, nusileidžiam iki 4080 m. Visas žygis užtruko lygiai 6.30 val., vertikalus peraukštėjimas – 2130 m. Suvalgom pusryčius ir griūnam valandėlei pagulėti. 10.00 val. keliamės, dedamės daiktus ir 11.20 val., leidžiamės į bazinę stovyklą. Po geros valandos nusileidžiame į 3350 m aukštyje esančią bazinę stovyklą. Kaip dainavo Neda, „eilinė diena rojuje“ baigiasi. Laukia poilsis.

Penktadienio rytas. Susitvarkome palapines, susidedame daiktus, leidžiamės į 2000 m aukštį, laukiame daiktų ir transporto. Kol laukiame savo transporto, į kalnus kyla jau kitos keliautojų grupės, kurios taip pat tikisi palankaus oro, geros sveikatos ir įkopimo į Ararato kalną.

Sulaukiam transporto, sėdam ir per lavos laukus grįžtame į civilizaciją, už savęs palikdami kopiančius mažus žmones į didingai stovintį Araratą. Sėdime kiekvienas su savimi, savo emocijomis, grįžtame truputį kitokie nei buvome prieš 5 dienas… iki kitų kalnų!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tik prenumeratoriams

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

22:39
05:24
00:25

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje