Dabar populiaru
Publikuota: 2017 birželio 16d. 23:04

Lvovas – miestas, ypač gražus vasarą

 Miestelėnai pietauja prie miesto sienos
Asmeninė nuotr. / Miestelėnai pietauja prie miesto sienos

„Mano vardas Stepanas“, – sako rūsčiai atrodantis, bet geros širdies net ir po grėsminga išvaizda negalintis paslėpti Lvovo taksistas, vežantis mus iš oro uosto. „Tai gal Stepanas Bandera paties giminaitis, o gal ir pats esate „banderininkas“?“ – juokauju ir žiūriu, kaip reaguos. „Tas pats“, – atsako ir juokiasi kartu su mumis.

„Banderininkais“ dažnai pavadinami patriotiškai nusiteikę Ukrainos gyventojai, taip susiejant juos su garsiu ukrainiečių rezidentu ir partizanu Stepanu Bandera, kovojusiu už Ukrainos nepriklausomybę. Kaimynėje Rytų valstybėje šis pavadinimas vartojamas įžeidžiama forma, bet, Vakarų Ukrainos gyventojų įsitikinimu, Stepanas Bandera yra didvyris, todėl jiems, būti pavadintiems šiuo vardu, anaiptol nėra įžeidimas.

Asmeninė nuotr./Lvovas
Asmeninė nuotr./Lvovas

„Jei jau toks draugiškas – vežiok mus po miestą, mes tau arbatpinigių negailėsim“, – pasiūlome ir tampame su Stepanu draugais. Pasižadame bet kada vėl atvykę į Lvovą samdytis tik jį. Ir kodėl gi to nedaryti – taksi kainos čia žemos, o ir draugui padėti smagu.

Lvovas yra miestas, kuriame važinėjant taksi finansiškai beveik nenukentėsi, ypač jei esi ne vienas. Puiki galimybė taupyti laiką ir nevaldiškas kojas.

Už nuvežimą iš oro uosto į miestą taksistai prašo 7 eurų, bet nesunkiai galima nuderėti iki 5. Tačiau ir tai bus per daug, nes atgaline kryptimi tą patį atstumą galima įveikti ir už 3 eurus. Tai yra taip pigu, kad nesolidu net derėtis.

Asmeninė nuotr./Lvovo naujamiestis
Asmeninė nuotr./Lvovo naujamiestis

Kainos tokios žemos dėl konkurencijos – žmonės tiesiog neturi pinigų važinėti taksi

Visgi ši situacija yra keista, nes degalų kainos Ukrainoje tik nežymiai mažesnės nei Lietuvoje. Viską paaiškina Stepanas. Anot jo, nėra čia taip linksma, kaip mano „savaitgaliniai“ atvykėliai. Ukrainoje maži atlyginimai, didelis nedarbas, todėl taksisto amato žmonės imasi ne iš pašaukimo, o iš būtinybės. O kainos tokios žemos dėl konkurencijos – žmonės tiesiog neturi pinigų važinėti taksi.

Vėliau tą patį mums patvirtino ne vienas taksistas. Kiti kalbėjo dar aršiau. Anot jų, miestiečiai džiaugėsi, kad valdžia Ukrainoje pasikeitė, tikėjosi didelio gyvenimo pagerėjimo, tačiau jis negerėjo. Tuomet vietinius apėmė nusivylimas ir pyktis. Jų įsitikinimu, šalies turtai tiesiog perėjo į kitas rankas, o eiliniams piliečiams nuo to geriau netapo.

Be to, šalyje vyksta karas. Lvove, žinoma, jis nevyksta, ir miestiečiai gyvena normalų gyvenimą, tačiau klaidinga manyti, kad jis pamirštas. To padaryti neleidžia įvairiose miesto vietose stovinčios stacionarios palapinės, kuriose savanoriai renka aukas Ukrainos kariuomenei. Šių palapinių nepastebėti neįmanoma – jos nudažytos geltona ir mėlyna spalvomis, šalia plaikstosi Ukrainos vėliavos bei groja patriotinė ukrainietiška muzika.

Negana to, mieste daug kareivių. Tiesa, jie nėra patruliuojantys ir ginkluoti, o greičiau atostogų paleisti jauni kareivėliai.

Asmeninė nuotr./Kareivų Lvove daug
Asmeninė nuotr./Kareivų Lvove daug

Pakalbėjus su miestiečiais sužinojome, kad karo pamiršti neleidžia ir reguliariai iš karo apimtos Rytų Ukrainos į Lvovą atskraidinami karstai su žuvusiais kariais. To stengiamasi labai nereklamuoti, tačiau žmonės juk ne akli.

Dėl karo, žinoma, užjaučiame ir palaikome, tačiau negailėsime juk visą savaitgalį. Arba galime gailėtis, tačiau tuo pat metu reikia ir žiūrėti, ką dar įdomaus, be žemų kainų, Lvovas siūlo atvykėliams.

Asmeninė nuotr./Čia galite aukoti
Asmeninė nuotr./Čia galite aukoti

Standartiškai aš mėgstu visose lankomose vietose „užsikabaroti“ kur nors aukštai, kad gražiai atsivertų panorama. Lvove tam puikiai tinka Rotušės bokštas.

Asmeninė nuotr./Miestas nuo Rotušės bokšto
Asmeninė nuotr./Miestas nuo Rotušės bokšto

Rotušė stovi pačioje senamiesčio širdyje – Turgaus aikštėje. Šioje aikštėje vyksta pagrindinis miesto judesys tiek dienomis, tiek vakarais.

Asmeninė nuotr./Rotušės bokšte – daug turistų
Asmeninė nuotr./Rotušės bokšte – daug turistų

Aikštėje yra ir vienas populiariausių miesto barų „Girta vyšnia“, kurioje į taureles pilstomas gėrimas, skoniu primenantis vyšnių kompotą, kurį močiutės virdavo senais laikais.

Žinoma, į šį kompotą įvarvinamas vienas kitas lašas alkoholio, bet ne daugiau. Gėrimas kainuoja maždaug eurą, tačiau bare siūlau neužsibūti ir eiti šalin, nes kaip už kompotą euras gal ir daugoka.

Šiaip baro aura nebloga, jame gausiai lankosi ne tik vietiniai, bet ir lenkai, tad „Girta vyšnia“ yra gera vieta pasiaiškinti, kieno visgi yra Vilnius ar Adomas Mickevičius.

Lenkų garbei turiu pasakyti, kad dėl Vilniaus ginčų niekam nekilo, o štai Adomą Mickevičių jie laiko išskirtinai savu ir į derybas neina. Beliko nusileisti ir kartu padeklamuoti „Litwo, Ojczyzno moja!“. Beje, pirmąją šio kūrinio eilutę siūlau išmokti profilaktiškai. Ją mokėdami bendraujant su lenkais sulauksite populiarumo.

Grįžtant prie Rotušės bokšto, didelis jo trūkumas yra tai, kad į viršų kilti tenka nuosavomis kojomis, nes lifto ten nėra. Bokštas gana aukštas, todėl turintys antsvorį gali net supykti ir pradėti keiktis. Na, bet užlipus ir pamačius miesto vaizdus, sunkios minutės pasimiršta. Bent jau iki to momento, kai reikės leistis žemyn.

Dar viena galimybė pamatyti miestą iš aukštai yra Aukštosios pilies kalnas. Perspėju – jokios pilies ten nėra, bet vaizdas nuo kalno į miestą – puikus.

Asmeninė nuotr./ Miestelėnai pietauja prie miesto sienos
Asmeninė nuotr./ Miestelėnai pietauja prie miesto sienos

Pats Lvovo senamiestis labai spalvingas. Jame beveik kiekvienas namas turi savo istoriją, todėl visą įdėmiai apvaikščioti reikia laiko ir energijos. Kadangi esame tingūs keliautojai iš prigimties, reikalą išsprendėme labai paprastai. Dviese nusisamdėme keturvietį mini traukinuką, kuris valandą nardė po senamiesčio gatveles, garso gidas dėstė miesto istorijos vingrybes, o mes patogiai įsitaisę drybsojome, klausėmės, mėgavomės vaizdais ir gaivinomės gėrimais. Keturvietis traukinukas kainavo 14 eurų ir, kadangi mes kompanijos nepageidavome, jis mums atsiėjo po 7 eurus.

Traukinukas yra atviras, o jūsų klausomas garso gidas gerai girdimas ir praeiviams, todėl dėl draugiškų ir pagarbių miestiečių žvilgsnių bei jų šypsenų gido rekomenduoju klausyti anglų kalba. Jei tik mokate šią kalbą, aišku. Mums traukinuko mašinistas pats taip pasiūlė, nes važiuojant su rusiškai plyšaujančiu traukinuku aplinkiniai žiūrės kreivai. Ilgainiui gal pajungs ausines kiekvienam, bet kol kas yra, kaip yra.

Asmeninė nuotr./Turistinis traukinukas ir personažas, panoręs „įlipti“ į jį
Asmeninė nuotr./Turistinis traukinukas ir personažas, panoręs „įlipti“ į jį

Malonu pastebėti, kad Lvove lietuviai yra mėgstami ir laukiami. O lietuvių kalba dar nesmarkiai, bet gana užtikrintai tampa vis labiau girdima Lvovo senamiestyje. Sakyčiau, gal net konkuruoja su anglų kalba dėl antrosios „savaitgalinės“ kalbos statuso mieste. Ir tai yra ne veltui, nes vis daugiau lietuvių atranda miestą ir juo nenusivilia.

Asmeninė nuotr./ Turgaus aikštėje stovi aprengtas Neptūnas
Asmeninė nuotr./ Turgaus aikštėje stovi aprengtas Neptūnas

Nors dviejų dienų susipažinti su Lvovu gal ir mažokai, tačiau tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus tebevyksta. Ir nėra per daug brangūs. Paskubėkite ten nuskristi dabar – Lvovas ypač gražus vasarą.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje