Marsala
Pasakojama, kad tais laikais, kai Sicilijos saloje dar gyveno ciklopai, milžinai kanibalai ir kiti keisti padarai, vienas iš jų milžinas Enkeladas buvo nubaustas už visas jo padarytas skriaudas ir palaidotas po sala. Ten, kur buvo pakastos nubaustojo pėdos, po daugelio amžių atsirado miestas, vardu Lilibeo. Tai – dabartinės Marsalos pirmtakas.
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Saulėlydis Marsaloje |
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Nuo Trapanio oro uosto iki Marsalos – vos 20 min. automobiliu |
Pakeliui stabteliu šalia savadarbės prieplaukos, į kurią neseniai sugrįžo žvejai, – šie ima moti ir kviesti prieiti arčiau. Rūsčių veidų vyrai pradeda kvatoti išvydę fotoaparatą ir netgi padėkoja už nuotraukas. Uch, o jau maniau, kad baigsis kiek liūdniau...
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Marsalos žvejai |
Vos per kelias akimirkas asketiškus priemiesčius pakeičia nedidukas barokiškas centras. Jame gausybė žmonių, tiksliau, vyrų: senų, elegantiškų, besiburiuojančių aikštėse ir prie barų. Susitikę jie bučiuoja viens kitą į abu skruostus, tarsi herojai iš senų filmų apie mafiją, rūko ir geria kavą. Tačiau neapsigaukite, toks sujudimas mieste juntamas tik ryte, mat, saulei pasiekus zenitą, oras įkaista ir gatvės ištuštėja – prasideda popiečio poilsis (siesta).
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Siciliečiai |
Vos įėjusi pro Garibaldžio vartus (italų k. Porta Garibaldi), suku į žuvies turgų (italų k. Antico Mercato). Turgus nedidukas, o žuvis jame tikrai šviežia, dar kvėpuojanti.
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Žuvies turgus Marsaloje |
Kitoje pusėje – elegantiška Chiesa dell‘Addolorata bažnyčia. Visai netoli ir pagrindinė miesto aikštė Piazza Loggia, kurioje dominuoja barokinė Marsalos katedra ir miesto savivaldybė. Iš čia į visas puses bėga siauros balto grindinio gatvelės, kuriomis smagu klaidžioti ir tyrinėti senuosius miesto statinius, archeologines vietas.
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Baltos Marsalos gatvės |
Vyno miestas 2013-aisiais
Dar žvelgdama pro automobilio langą pastebėjau, kad pagrindinis Marsalos apylinkių akcentas – vynuogynai. Tad nenuostabu, kad Marsala šiais metais paskelbta Europos vyno miestu. Aukso ir gintaro spalvų baltieji vynai ir rubino gilumo raudonieji vynai taip ir vadinami – marsala.
Už juos vietos gyventojai turėtų būti dėkingi pirmiausia graikams, prieš kelis tūkstančius metų atgabenusiems vynuogės daigą į saulėtąją salą, ir prekeiviui iš Liverpulio Johnui Woodhousui, 1773 m. atplaukusiam į Marsalą ir vietos užeigoje paragavusiam nepaprastai gardaus vietos vyno. Nieko nelaukdamas jis išsiuntė 50 pirmųjų statinių į Angliją – taip prasidėjo marsalos šlovės istorija. Beje, net ir šiandien Bakingemo rūmų vyno rūsiai nuolat papildomi šiuo sicilietišku vynu.
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Marsalos DOC vynas |
Ištisus 2013-uosius vyno mieste Marsaloje vyksta koncertai, spektakliai, konferencijos, konkursai, specialios ekskursijos ir parodos – viskas apie vyną ir su vynu.
Druskos laukai ir Mozia
Vienas įdomiausių ir charakteringiausių Marsalos ir Trapanio lankytinų objektų – teritorija, vadinama Druskos keliu (italų k. La via del sale) ir besidriekiantys druskų laukai. Čia druska buvo išgaunama jau nuo finikiečių laikų – vietiniai naudojo ją ne tik mėsai ir žuviai konservuoti, bet ir demonams atbaidyti. XVI a. druska buvo ypač brangi: kilogramo kaina siekė kilogramo aukso kainą, tad ne veltui buvo vadinama „baltuoju auksu“ ir naudota prekybiniuose mainuose. Taip Trapanio ir Marsalos druskų laukai ėmė klestėti ir klesti iki šių dienų. Na, o aš, ilgai nesirinkusi, užsuku į Ettore e Infersa druskų laukus. Jie visai netoli Marsalos, kelias veda palei jūrą, ir jau iš toli galiu grožėtis senais vėjo malūnais, druskų baseinais. O ir vieta, kurioje apsistojau, – visai čia pat.
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Druskų laukai |
Prieš mano akis atsiveria druskų laukai – milžiniški baseinai, pripildyti jūros vandens. Malūnai čia buvo pastatyti tam, kad pumpuotų jūros vandenį. Dėl nuolat šviečiančios saulės ir stiprių vėjų vanduo išgaruoja, lieka tik balta kristalinė druskos masė. Įspūdingiausia, kad skiriasi baseinų spalvos – nuo tamsios rusvos ir raudonos iki akinamai saulėje spindinčios baltos (pasirodo, tai priklauso nuo to, kiek laiko garinamas vanduo). Šalia druskos baseinų stūkso milžiniški kūgiai – tai druskų masė, kurią darbininkai sukasa į milžiniškas krūvas ir apdengia čerpėmis. Taip druska visiškai išdžiūva ir būna gabenama tolesniam apdirbimui.
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Druskų laukai |
Nuo seno malūno ir jame įrengto Druskų muziejaus galima leistis į trumpą išvyką aplink druskų laukus arba į Mozios salą. Mažytė ir daugelio pamiršta sala tikrai turi ką parodyti: finikiečių laikus menantys archeologiniai radiniai, gynybinių sienų ir vartų liekanos, nekropolis ir kitos įdomybės. Na, o viena įspūdingiausių gido papasakotų istorijų yra apie tai, kad iki 1971 m. salą galima buvo pasiekti arklio traukiamu vežimu. Kaip? Ogi naudojantis vos keli centimetrai po vandeniu panirusiu finikiečių nutiestu akmeniniu keliu!
Erice
Paskutinė trumpos rudeninės išvykos stotelė – apie 700 m virš jūros lygio iškilusi kalva ir jos viršūnėje įsikūręs nedidukas Erice miestelis. Manoma, kad pirmieji čia atsikraustė trojėnai, ieškoję saugaus ir patikimo prieglobsčio. Ir tikrai neapsiriko, nes kalno šlaitai statūs ir uolėti, kad priešams užsikabaroti turėjo būti tikrai nelengva. Sunku, bet įmanoma. Erice, bėgant amžiams, ėjo iš rankų į rankas, tad dabar čia jaučiama arabų, romanų, normanų ir ispanų dvasia.
Siaurutėse Erice gatvėse beveik nesutinku žmonių, tad mėgaujuosi ramybe ir tyliai praslenku pro pasienyje miegančius šunis.
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Erice šunys |
Užlipusi į imperatoriaus Federico II bokštą, nužvelgiu mažulytį centrą ir kalno papėdėje į jūrą šaunantį Trapanio senamiestį. Šalia bokšto esanti katedra įspūdinga: išore ji mena vėlyvąją romaniką (sakoma, kad jai pastatyti buvo naudotos Veneros šventyklos plytos), o viduje – ispanų ir arabų architektūrų mišinį.
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Erice Federico II bokštas ir katedra |
Palei šlaitą besitęsiančiu taku pasiekiu Veneros pilį, pastatytą ant šventyklos griuvėsių. Iš čia atsiveria vaizdai į Monte Cofano kalną, jūrą, druskų laukus ir apylinkių gyvenvietes. Medžiuose paskutines šių metų dainas svirpauja cikados, o aš išsitiesiu ant žolės ir mėgaujuosi saulės spinduliais.
 |
| D. Smagurauskaitės nuotr. / Veneros tvirtovė, Erice |
Po Siciliją klajojo ir savo įspūdžius aprašė Dalia Smagurauskaitė
