Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 12d. 18:05

Meilės emigrantė Kefalonijoje pamilo ir asilus: kiek daug dar apie juos nežinot

Katerina Fehring Kallivoka
S.Galdikaitės nuotr. / Katerina Fehring Kallivoka

Kelionę pas Graikijos saloje Kefalonijoje gyvenančią asilų fermos savininkę Kateriną Fehring Kallivoka teko pradėti pėsčiomis. Birželio galas – lyja kaip iš kibiro. Šalia stabteli mėlynos spalvos „pick-up“ tipo automobilis. Vietinis senučiukas man nusišypso ir ištaria vieną vienintelį žodį, kuris reiškia jo kelionės tikslo pavadinimą. Labai apsidžiaugiu – mums pakeliui, ir nieko nelaukdama šoku vidun. Po 10 minučių aš jau vietoje – asilų fermoje.

Iki planuoto susitikimo buvo likusios dar kelios minutės, todėl žvilgčiojau pro tvoros plyšius. Nežinau, ar sutapimas tai ar ne, bet Katerinos auginami asilai su manimi pasisveikino. Pirmąkart gyvenime girdėjau jų žvengimą. Jis mane kiek nustebino ir itin pralinksmino. Nuostabi interviu įžanga.

„Puiki diena kalbėtis!“ – tik pasisveikinusi taria iš Vokietijos kilusi Katerina. Birželio pabaigoje Kefalonijoje turistų gausu, moteris sako, jog nėra net kada atsisėsti. Šiandien pasisekė, lyja, todėl prisėdome priešais asilų aptvarą po pastoge. Pokalbį pradedu tradiciškai klausdama: „Tai kodėl būtent Kefalonija?“

S.Galdikaitės nuotr./Katerinos augintinė
S.Galdikaitės nuotr./Katerinos augintinė

Apie salą nežinojo nieko

Katerina gimė, augo, mokėsi ir visą savo gyvenimą kūrė Vokietijoje. Nuo pat mažumės moteris mylėjo gyvūnus, o ypač arklius. Prieš dešimt metų visai atsitiktinai ji susipažino su Kefalonijoje gyvenusia moterimi, kuri užsiėmė žirgų verslu. Arklininkė pakvietė jauną merginą atvykti į salą šešiems mėnesiams padirbėti su žirgais. Tiesa, apie salą Katerina nežinojo nieko: „Prieš tai niekada nebuvau girdėjusi Kefalonijos pavadinimo. Salą žemėlapyje susiradau tik susipažinusi su mane įdarbinusia moterimi. Kefalonija nėra itin žinoma Vokietijoje. Mūsų šalies turistai žino Rodo, Korfu salas, o Kefalonija tuo metu buvo dar visiškai neatrastas kampelis.“

Gyvūnų augintoja prasitaria, kad įspūdis atvykus į Kefaloniją buvo puikus: „Atskridau balandžio pradžioj ir pirmiausia atkreipiau dėmesį į citrinmedžius, kurie tiesiog lūžo nuo citrinų kiekio. Aš likau sužavėta, nes tuo metu Vokietijoje buvo pilka ir šlapia.“

Leisdama laiką saulėtoje saloje Katerina sutiko savo būsimą vyrą. „Istorija, kaip aš apsigyvenau Kefalonijoje, nėra kažkuo ypatinga ar išskirtinė. Aš – tipinė meilės emigrantė. Be galo įsimylėjau vietinį graiką. Ketverius metus bandėme draugauti per atstumą, aš nuolat migravau tarp Miuncheno ir Kefalonijos. Tai buvo žvėriškai sunku, todėl reikėjo kažką keisti. Nutariau persikraustyti į salą. Taip jau šešerius metus gyvenu čia. Per tą laiką susituokėme, susilaikėme dviejų vaikų, sukūrėme verslą“, – pasakoja moteris.

Siekia priminti graikams jų nacionalinį gyvūną

Vaikystę Katerina praleido kaime, todėl visą savo gyvenimą jodinėjo žirgais, augino įvairius naminius gyvulius, visgi asiliukų auginimo idėja jai gimė tik atsikrausčius į Kefaloniją.

„Graikiją sieti su žirgais yra klaidinga. Čia atvykusi pasidomėjau, kad seniau kiekviena graikų šeima turėjo po asilą. Netgi šiandien asilai yra išlikę vietinių graikų atmintyje: žmonės prisimena, kaip šiuos gyvūnus augindavo jų seneliai ir leisdavo mažiems vaikams jais pajodinėti.

Asm.archyvo nuotr./Akimirkos iš pasivaikščiojimų
Asm.archyvo nuotr./Akimirkos iš pasivaikščiojimų

Be to, asilai buvo dideli pagalbininkai buityje. Pavyzdžiui, mano anyta, kuriai dabar virš septyniasdešimt, pamena, kaip asilai gabendavo į kaimą vandenį, pasemtą iš tolimų šaltinių. Taip pat vienas vietinis draugas kartą papasakojo, kad vaikystėje jo kaimynai turėjo asilą, kuris saugodavo taurelės nevengusį vyrą. Jis visada ir visur keliaudavo su asilu, gyvūnas būdavo savotiškas jo palydovas ir sergėtojas, kaip kad akliesiems yra šuo, – istorijomis dalijasi moteris.

– Šiek tiek pabuvusi Kefalonijoje pamačiau, kad asilų čia nebėra – visi jie kažkur dingo, mane šis faktas liūdino. Kitose Europos valstybėse asiliukų turizmas yra gana populiarus, vaikams yra rengiamos aktyvios turistinės stovyklos, kurių metu su šiais gyvūnais keliaujama po įvairias gražias vietas. Tai vyksta tiek Šveicarijos slėniuose, tiek Berlyno priemiestyje. Todėl išsikėliau sau tikslą: priminti graikams jų nacionalinį gyvūną.“

Asilų nuvertinti nederėtų

Lietuvoje žodis „asilas“ gero įspūdžio nekelia. Tautosakoje ir mūsų šnekamojoje kalboje neretai galima aptikti tokius posakius: „Didelis kaip arklys, durnas kaip asilas“ ar „Oi, tu užsispyręs kaip asilas“. Žodis „asilas“ neretai vartojamas norint žmogų įžeisti.

S.Galdikaitės nuotr./Katerinos augintinė
S.Galdikaitės nuotr./Katerinos augintinė

Visgi, kaip teigia Katerina, asilo įžeidinėti nereiktų, o ir su žirgais lyginti nevertėtų: „Asilai yra visiškai kitokie nei žirgai. Aš tai suvokiau tik tada, kai įsigijau šiuos gyvūnus. Anksčiau kaip ir daugelis galvojau, kad jie yra tarsi mažesnių veislių žirgai su milžiniškomis ausimis, bet nė velnio! Asilai nuo žirgų labai skiriasi savo elgsena. Visų pirma, asilų pasaulyje neveikia hierarchiniai principai. Žirgai privalo žingsniuoti tvarkingai: pirmas, antras, trečias ir t.t. Jeigu jie eis vienas šalia kito – pradės lenktyniauti, o dar blogiau – spardytis ir taip tarpusavyje konkuruoti. Žmogus visoje šioje hierarchijoje turi būti pirmasis. Jeigu žirgas pajaučia, kad ant jo sėdi silpna asmenybė, jis visais įmanomais būdais pradės tikrinti žmogaus budrumą, o tai gali baigtis nelaime. Su asilais taip nėra, jiems nereikia vadovo.“

Katerina prisimena atvejį, kuomet viena jos klientė žingsniavimą su asilu įsivaizdavo kaip dalyvavimą maratone, todėl vis nesustodama varė gyvūną į priekį. Asilo patelės Gizelės žingsnis vis lėtėjo, kol galiausiai ji visiškai sustojo. Katerina nepatyrusiai merginai liepė kelis kartus giliai įkvėpti ir nusiraminti – tai suveikė ir Gizelė pradėjo žingsniuoti:

„Žmogus ir asilas viską suvokia skirtingai. Mums įprastas greitis yra vienoks, asilui – kitoks. Žmogus, kaip blaiviai mąstanti būtybė, turi prisitaikyti. Žirgų sporte yra kitaip. Arkliai iš savęs yra labai veržlūs, todėl dažniausiai juos reikia pristabdyti ir jiems vadovauti. Su asilais užtenka draugauti. Gizelės raitelė tai pabandė ir kelionės pabaigoje tiek gyvūnas, tiek ji atsipalaidavo.“

Asm.archyvo nuotr./Akimirkos iš pasivaikščiojimų
Asm.archyvo nuotr./Akimirkos iš pasivaikščiojimų

Moteris priduria, jog asilai, kaip ir žmonės, vieną dieną gali eiti greitai, o kitą dieną vos vilktis. Jiems būna visokių dienų. Žmogaus pasirinkimas: priimti tai ir mėgautis arba varginančiai kovoti. „Būdamas su asilu raitelis turi laiko ramiai apsižvalgyti, stebėti aplinką. Asilai nėra tokie baikštūs kaip arkliai ir niekada nepabėga. Jeigu žirgas išsigąsta, jis numeta raitelį ir bėga kaip išprotėjęs: viską naikina, šoka per tvorą, gali sužaloti save bei kitus. Asilai to nedaro, jie ištikimi, todėl žmogus gali atsipalaiduoti“, – pasakoja Katerina.

Visi Katerinos gyvūnai – tikros asmenybės

Katerina vaikštinėja po aptvarą ir glosto savo augintinius. „Jie visi tokie skirtingi, turintys aiškų ir stiprų charakterį“, – aiškina moteris.

Pirštu ji rodo į patelę Violetą, kuri, pasak Katerinos, yra labai švelni, bet turinti gerą atmintį: „Jeigu žmogus jai padaro kažką blogo, Violeta prisimins tai labai ilgai. Kelias dienas į „piktadarį“ ji net nežiūri, neprieina. Pamenu, kažkada jos su Grisela pradėjo kanopomis kasti žemę, aš pakėliau balsą. Kelias dienas Violeta prie manęs net nėjo, buvo įsižeidusi. Visgi ji yra tinkamiausia mažiems vaikams, aš ja pasitikiu.“

Patelė Grisela, anot Katerinos, elgiasi kaip vaikas, gali iškrėsti visiškai netikėtų išdaigų. Tačiau asilų augintoja neslepia, kad Grisela yra puiki darbe: moka visus maršrutus atmintinai, žino, kokiose stotelėse reikia stabtelėti.

Asm.archyvo nuotr./Akimirkos iš pasivaikščiojimų
Asm.archyvo nuotr./Akimirkos iš pasivaikščiojimų

„O Diksė keista tuo, jog valgo viską, ką ji pamato. Jeigu šepetys ne vietoje – jis bus suvalgytas. Jos burnoje gali atsidurti ir plastikinis maišelis, ir šiukšlių dėžė, ir netgi balnas“, – juokiasi moteris.

Saloje plėtoja šeimai draugišką verslą

Tokio pobūdžio turizmu Katerina užsiima jau penkerius metus. Tiesa, moteris sako, jog dirba daugiau iš idėjos, o ne dėl turtų: „Saloje yra keturi žirgynai, aš tikrai nesiekiu su jais varžytis. Mano siekis – pasiūlyti išskirtinę pramogą šeimoms. Salos vystomas turizmas nėra itin „draugiškas vaikams“ – to pasigendu, todėl noriu kažką pakeisti.“

Katerina organizuoja turus po aplinkines vietas: vaikai sėdi ant asilų, o suaugusieji eina šalia. Pasak moters, pačios ekskursijos yra skirtos labiau suaugusiesiems nei vaikams, kuriems jau pats buvimas su gyvūnu yra didžiausia pramoga. Einantiems šalia tėvams verslininkė siūlo įvairius istorinius maršrutus. Pavyzdžiui, vienos valandos kelionės metu grupė keliauja prie senovinio vandens malūno, į žemės drebėjimo sunaikintus kaimus arba žymiuosius Dekarati ir Melisani urvus.

„Šiose apylinkėse yra labai daug žemės drebėjimo sunaikintų kaimų (Katapotata, Alivrata, Musakata) – vienur išlikę ištisi pastatai, kitur vienas kitas akmenėlis. Siekiu, kad žmonės suprastų, kokia skaudi istorija slypi po jais, todėl stengiuosi papasakoti kuo daugiau naudingos informacijos, pateikti įdomių faktų“, – sako moteris.

Katerina stengiasi, jog atvykę turistai sužinotų ne tik apie Kefaloniją, bet ir apie pačius asilus, jų priežiūrą, charakterį. Kaip teigia moteris, vaikams laikas, praleistas su gyvūnais, yra ne tik smagus, bet ir naudingas, o asilai – kuo puikiausi ir saugiausi kompanionai. Pati ji savo sūnų pirmąkart užsodino ant asilo, kai jam buvo vos pusantrų.

„Dauguma vaikų, kurie atvyksta pas mus, niekada anksčiau nėra sėdėję ant arklio ar asilo. Iš pradžių jie būna ne itin savimi pasitikintys, tačiau atsisėdę jie pamato, kad visai lengvai sugeba išsilaikyti, taip kyla jų vidinė savivertė. Visgi norint pasiekti šį rezultatą reikia skirti nemažai laiko. Būtent dėl šios priežasties aš nenoriu auginti daugiau asilų, plėsti verslo. Siekiame, kad kiekvienas vaikas turėtų galimybę prisiliest prie šio gyvūno: jį nusivalytų, pabalnotų, pamaitintų. Netgi toks paprastas dalykas, kaip kanopų išvalymas, jiems kelia pasitikėjimą savimi. Po tokio iššūkio užlipti ant asilo vaikams tampa vienas juokas“, – kalba Katerina.

Žiemą niūroka

Nors Kefalonijoje beveik visi vystomi verslai yra sezoniniai, žiemą Katerinai tikrai netenka atostogauti.

„Gyvūnus auginantis žmogus atostogų neturi. Augintiniams nepasakysi: „Atleisk, aš dabar išvažiuoju, o tu pabūk neėdęs.“ Labai džiaugiuosi, kad turime šaunius kaimynus, jie mums padeda, kai tenka kur nors trumpam išvykti. Paslaugumas – bendras graikų bruožas, kurį mes labai vertiname", – prasitaria moteris.

Akivaizdu, kad žiemą ilgam išvykti šeima neturi galimybių, todėl pasibaigus vasaros turistų antplūdžiui, Katerina imasi bendradarbiavimo su vietinėmis mokyklomis.

„Nuo spalio iki gegužės kiekvieną savaitę kviečiame keturis vaikus iš vietinių mokyklų nemokamai susipažinti su asilais, jų priežiūra. Taip prisidedame prie vietinių vaikų užimtumo. Vaikai ne tik joja, bet ir padeda atlikti įprastus arklidžių darbus: valo, maitina, balnoja, bendrauja su gyvūnais. Didesniuose Europos miestuose yra paplitusi asiliukų terapija, deja, čia žmonėms trūksta informacijos šia tema. Aš bandau juos supažindinti. Graikijoje taip jau yra, kad turi bandyti ir bandyti, kol galiausiai pasiseks“, – atsidūsta verslininkė.

Gyvūnų mylėtoja neslepia, jog su vietiniais tėvais yra kiek sunkiau nei įprastai – jie yra perdėtai atsargūs dėl savo vaikų. Graikai bijo bet kokios veiklos, kur yra bent minimali rizika jų vaikui susižeisti. Dažnai graikai neleidžia vaikams liesti asilo, nes bijo, kad jis spirs ar įkąs. „Ne visi žmonės yra žudikai, taip ir ne visi gyvūnai kanda ar spardosi. Nepaisant to, kad visuomenėje daug nusikaltėlių, mes nepradedame izoliuotis vieni nuo kitų. Taip nereiktų elgtis ir su gyvūnais. Jeigu mes su asilais būsime švelnūs, jie nei kąs, nei spardysis“, – sako Katerina.

Darbuotojų nesamdo

Katerina visą savo verslą plėtoja pati, žinoma, jai padeda vyras, kuris ir atkūrė visas arklides. „Nori tu to ar ne, ilgainiui tai vis tiek tampa šeimos verslu“, – juokauja moteris.

Ji priduria, kad šioje vietoje, kurioje dabar ji augina asilus, visada egzistavo ferma. Katerinos uošvis buvo mėsininkas, jis laikė karves, vištas, jaučius, triušius. Prieš dvidešimt metų jis savo veiklą sustabdė, vieta tapo labai apleista, ilgainiui nieko nebeliko – tik kalnas šiukšlių. Katerinos vyras savo rankomis fermą atstatė, įrengė kanalizaciją, elektrą.

Pastaruosius trejus metus vasaros laikotarpiui Katerina į pagalbą pasikviečia savanorius. Deja, šiais metais Katerinos savanorė atšaukė savo atvykimą, todėl moteris darbuojasi viena, kartais jai padeda gera draugė Erika.

Bet nepaisydama visų sunkumų Katerina teigia, kad Graikijoje gyventi jai žymiai geriau nei Vokietijoje: „Nėra taip, kad aš pasiilgčiau pačios Vokietijos, tik kai kurių dalykų, pavyzdžiui, savo ankstesnio darbo. Aš buvau pedagogė, dirbau su vaikais, turinčiais specialių poreikių. Visgi galiu sutikti, jog Graikijoje kai kas tikrai yra geriau nei Vokietijoje. Pavyzdžiui, oras, žmonės. Be to, vietiniai yra labai paslaugūs, jie nesureikšmina smulkmenų.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje