Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 22d. 20:30

Mirties kultas Meksikoje: svarbiausia metų šventė nustebins ir daug ko mačiusius

 Dia de los muertos Meksikoje
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Dia de los muertos Meksikoje

Visų Šventųjų diena (isp. Dia de los muertos) Meksikoje – svarbiausia metų šventė, kurios tradicijos saugomos UNESCO. Įspūdingumu ji nustebins ir daug ko mačiusius.

Meksikiečių mirties filosofija

Norint patirti Visų Šventųjų dienos tradicijas viena iš geriausių krypčių – į vakarus nuo šalies sostinės plytinti Mičoakano valstija. Įspūdingiausios ir vis dar autentiką išlaikiusios tradicijos gyvuoja mažuose indėnų kaimeliuose. Mat Visų Šventųjų dienos tradicijos – tai prieškolonijinių mirties kulto tradicijų ir krikščionybės mišinys.

Mums gali būti sunku suprasti jų filosofiją – mirties nėra bijoma, ji priimama kaip natūrali gyvenimo dalis. Visų Šventųjų dienos džiaugsmingos, nes aplankyti sugrįžta artimųjų vėlės. Turbūt geriausiai mirties vaidmenį meksikiečių kultūroje aprašė vienintelis šalies Nobelio literatūros premijos laimėtojas rašytojas Octavio Paz:

Niujorko, Paryžiaus ar Londono gyventojas žodžio „mirtis“ netaria, nes jis degina lūpas. Tuo tarpu meksikietis iš mirties juokiasi, ją glamonėja, su ja švenčia ir miega, tai vienas iš jo mėgstamiausių žaislų. (…) į mirtį žvelgiama nesislepiant, akis į akį – su kantrybe, panieka ar ironija.“

Mirties kulto tradicija buvo paplitusi dar prieškolonijinėse kultūrose: štai majų civilizacijoje komanda, laimėjusi žaidimą su kamuoliu, būdavo paaukojama dievams, nes tai buvo didžiausia garbė. Ritualai protėviams pagerbti galimai siekia 3000 metų. O dabar švenčiamos Dia de los muertos šventės ištakos siejamos su actekų civilizacijos rengtu festivaliu, kuris buvo skirtas požeminio pasaulio deivei Mictecacihuatl.

Tradicijos

Meksikoje laidotuvių procesijos lydimos pakilia muzika, o spalį visur pradeda rodytis išsišiepusios spalvingos kaukolytės iš cukraus (isp. calaveritas), kurios tarsi mums primena – džiaukis ir gyvenk, kol gali.

Šiomis dienomis populiaru veidą išsipiešti kaukolės piešiniais, persirengti. Viena iš žymiausių ir populiariausių šios šventės personažų – Katrina. Tai dar XX a. pradžioje menininko J.G.Posados sukurtas personažas – moters skeletas su suknele ir didžiule nėriniuota skrybėle. Menininkas ją sukūrė siekdamas pašiepti tų laikų Meksikos aukštuomenės damas, kurioms buvo priimtinesnės europietiškos nei vietinės indėnų tradicijos.

Šventės laikotarpiu miesteliai, kapinaitės paskęsta oranžiniuose gėlių tagečių (isp. cempasuchil) žieduose, tikima, kad jų žiedlapių šviesa parodo mirusiųjų sieloms kelią grįžti aplankyti savo artimųjų Visų Šventųjų naktį. Šventimas vyksta visą savaitę iki lapkričio 1 dienos. Lapkričio 1 diena skirta mirusiems vaikams atminti, lapkričio 2 d. – suaugusiems.

S.Paltanavičiūtės nuotr./Purepeča indėnė su tagetėmis
S.Paltanavičiūtės nuotr./Purepeča indėnė su tagetėmis

Taip pat įrengiami altorėliai – ofrendas. Jie ruošiami miestelių aikštėse, šeimų parduotuvėlėse, žmonių darbovietėse bei namuose. Altorėliuose dedamos jau išėjusių šeimos narių nuotraukos, jų mėgti daiktai, cukrinės kaukolytės, žvakės ir, žinoma, tagetės. Juose galima rasti ir tekilos butelį, tradicinius patiekalus.

S.Paltanavičiūtės nuotr./Altorėliai namuose
S.Paltanavičiūtės nuotr./Altorėliai namuose

Itin įdomu altorėlius stebėti keliaujant po Mičoakano valstijos indėnų miestelius. Čia vaikščiodamas gatvelėmis gali užmesti akį pro atidarytas duris į žmonių vidinius namų kiemus, kur laukia šūsnis tagečių ir pasitelkiant vaizduotę kuriami tikri meno kūriniai, kad sielos norėtų sugrįžti aplankyti.

S.Paltanavičiūtės nuotr./Altorėliai namuose
S.Paltanavičiūtės nuotr./Altorėliai namuose

Visų Šventųjų diena Mičoakano valstijoje

Kelionę verta pradėti Mičoakano valstijos sostinėje Morelijoje. Iš sostinės patogu pasiekti magiškąjį Patzcuaro miestelį, o nuo jo keliauti į mažesnius indėnų gyvenamus miestelius, išsidėsčiusius aplinkui Patzcuaro ežerą – buvusią valstijos sostinę Tzintzuntzan (purepeča indėnų kalba „kolibrių vieta“), Santa Fe de la Laguna – miestelį, kuris įkvėpė 2017 m. animacinį itin sėkmingą Disney filmą „Coco“, rodytą ir Lietuvoje.

Šią savaitę miesteliai pavirsta į turgų po atviru dangumi. Suvažiuoja ir savo rankdarbius pardavinėja valstijos gyventojai. Regionas garsėja savo dailia keramika, spalvinga rankų darbo tekstile, mediniais ir šiaudiniais dirbiniais.

S.Paltanavičiūtės nuotr./Patzcuaro kapinėse
S.Paltanavičiūtės nuotr./Patzcuaro kapinėse

Šventė kulminaciją pasiekia dvi naktis: iš lapkričio 1-os ir 2-os dienos. Šiomis naktimis, kai tikima, kad grįžta sielos, žmonės budi prie savo artimųjų kapų, kurie būna išpuošti tagečių žiedais, cukrinėmis figurėlėmis, žvakėmis. Atnešama maisto ir aukų vėlėms, kartais skamba muzika, galima išvysti ir visą muzikantų su gitaromis grupę.

Turbūt ypatingiausia vieta praleisti vieną iš šių naktų yra Chanitzio sala Patzcuaro ežere. Šioje mažytėje saloje tebegyvena purepeča indėnai. Norint patekti į ją, reikia atstovėti eilėje iki medinių valtelių-keltų, kurios per pusvalandį nuplukdo iki salos. Jei kelias dienas prieš lapkričio 1 d., žmonių čia beveik nėra, tai norint persikelti Visų Šventųjų naktį teks apsišarvuoti kantrybe – eilėje iki kelto gali tekti prastovėti ir tris valandas.

S.Paltanavičiūtės nuotr./Chanitzio salos kapinaitės
S.Paltanavičiūtės nuotr./Chanitzio salos kapinaitės

Šią ypatingą naktį mažytės Chanitzio kapinaitės skendi tagečių žieduose, prie kapų per naktį budi purepeča indėnai, nuo kalvos veriasi ežero vaizdai. Ore pakvimpa smilkalai, girdi indėnus kalbant savo kalba. Tai intymi, magiška ir autentiška patirtis.

Šią naktį saloje apsilanko tūkstančiai turistų. Gatvelės šurmuliuoja, visi kažką pardavinėja ir šaukiasi visus šventus sunkiai lipdami į statų salos kalną. Indėnės purepeča kepa mažytes ežere pagautas žuveles, ežere vyksta medinių laivelių pasirodymas ir visi ieško kelio link kapinių. Gaila, bet turizmas čia jau paliko savo žymę. Dabar kapinaitėse naktį daugiau turistų, besidarančių asmenukes, nei prie kapų budinčių vietinių.

S.Paltanavičiūtės nuotr./Chanitzio kapinės Visų Šventųjų naktį (2)
S.Paltanavičiūtės nuotr./Chanitzio kapinės Visų Šventųjų naktį (2)

Maistas

Jokia šventė Meksikoje neapsieina be daug skanaus tradicinio maisto. Visų Šventųjų dienos tradiciniai patiekalai yra Mirusiojo duona (isp. Pan de muerto) – saldi bandelė, puošiama cukrumi ir kaukolės bei kaulų formos raštu, kuris simbolizuoja gyvenimo ciklą, kartais įdaroma kremu. Skirtingose šalies valstijose vyrauja skirtingi šių bandelių receptai su įvairiais pagardais.

Taip pat visur galima rasti cukrines ar šokoladines kaukolytes ir kitokių formų figūrėles, gaminami tamales (kukurūzų miltais ir sūriu/mėsa/pupelėm įdaryti kukurūzų lapai), karštas šokoladas.

S.Paltanavičiūtės nuotr./Cukrinės calaveritos
S.Paltanavičiūtės nuotr./Cukrinės calaveritos

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje