Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 15d. 21:17

Motociklais aplink pasaulį keliaujančių lietuvių nesustabdė nei plėšikai, nei žemės drebėjimas (I)

Ušuaja
2wheeledadventures.com nuotr. / Lietuviai Ušajoje Argentinoje

Asta Dovydėnaitė ir Linas Mockevičius motociklais keliavo ne kartą. Sugrįžus namo kiekvieną kartą apimdavo jausmas, kad norisi daugiau nuotykių, tik laiko jiems neužtenka. Galiausiai pora nusprendė mesti mėgstamus darbus, susikrauti lagaminus ir leistis į kelionę, kuri tęsis pusantrų metų.

Turistinių motociklų modeliais „BMW F 800 GS Adventure“ ir „BMW F 650 GS“ jie važiuoja po visą pasaulį – pradėję Europoje, jau pažino Šiaurės bei Pietų Amerikas, plačiąją rytų Rusiją ir beribes Kazachstano stepes. Sako, kad priešaky – dar tiek pat neatrastų kraštų ir nuotykių. Apie pirmųjų metų įspūdžius – išskirtinis pasakojimas iš pirmų lūpų.

Įgyvendinti savo svajonę

Asmeninė nuotr./Išvykimas
Asmeninė nuotr./Išvykimas

Lygiai prieš metus, 2016 m. spalio 15-ąją dieną, iki paryčių pakavęsi pačius reikalingiausius daiktus, 8 valandą ryto jau buvome „pasibalnoję“ motociklus ir pasiruošę leistis į savo didįjį nuotykį – kelionę motociklais aplink pasaulį.

Vėsų, bet saulėtą rudens šeštadienį, atsisveikinę su draugais ir giminaičiais, pajudėjome iš Vilniaus lydimi penkiasdešimties ratuotų bendraminčių būrio. Motociklininkai nuriedėjo su mumis pirmuosius 50 kelionės aplink pasaulį kilometrų, palinkėjo geros kloties ir štai, saulei po truputį leidžiantis, mudu pasukome link pasienio su Lenkija. Tik dviese, tik po du ratus, pasiėmę su savimi tik svarbiausius daiktus ir be planų sugrįžti namo mažiausiai dvi žiemas.

Trumpa ir vėsi kelionė iš Lietuvos į Vokietiją praėjo sklandžiai. Po penkių dienų, susipakavę vos dalį ir taip nedidelio mūsų bagažo į kuprines, Hamburge, Vokietijoje, palikome motociklus transporto kompanijai, nugabenusiai juos į Čilę, o patys išskridome į Braziliją, Rio de Žaneirą.

Kitas penkias savaites pėsčiomis arba ratuoti tarpmiestiniais autobusais, po truputį judėjome pietų kryptimi (Brazilijos pakrante). Užsukome į Argentiną pasigrožėti didžiausia pasaulyje Iguazu krioklių sistema ir galiausiai pasiekėme Valparaiso miestą Čilėje. Jame gruodžio 1 dieną atgavome laisvę judėti kur norime ir kaip norime: mūsų motociklai konteineriniu laivu „Jack London“ sėkmingai pasiekė Pietų Amerikos krantus.

Jau buvome kiek apšilę kojas naujame žemyne: šiek tiek pramokome ispaniškai, susidūrėme su vietiniais brazilų plėšikais, kurie nutaikę į mus pistoletą beveik mandagiai paprašė atiduoti brangų fotoaparatą ir supratome pagrindines išgyvenimo Lotynų Amerikos šalyse taisykles, tad nedvejodami pajudėjome į pietus.

Beveik siurreali Pietų Amerika

Andų kalnai, jų viršūnėse stūksantys ledynai, Patagonijos regiono platybės ir smalsūs lamų „pusbroliai“ guanakai – keliaujant po Pietų Ameriką tekdavo sau priminti, kad visa tai realu, kad tai ta pati planeta, kurioje – ir mūsų plokščia, bet žaliuojanti gimtoji Lietuva.

Keliaujant po Pietų Ameriką tekdavo sau priminti, kad visa tai realu, kad tai ta pati planeta, kurioje – ir mūsų plokščia, bet žaliuojanti gimtoji Lietuva.

Ne veltui šiame žemyne tiek daug keliautojų – žmonės iš viso pasaulio į jį atvyksta motociklais, dviračiais, automobiliais, sunkvežimiais ar net ateina pėsčiomis. Valstybių sienų kirtimas čia paprastas ir greitas, kelių kokybė nebloga, maistas skanus ir nebrangus, o neįtikėtino grožio gamta neįkainojama.

Gruodžio viduryje pasiekėme pasaulio pakraščiu save vadinantį piečiausią Argentinos miestą Ušuają. Jame pasisvečiavę, apsisukome atgal į šiaurę, savo tikslą pavadinę paprastai – į Aliaską.

2wheeledadventures.com nuotr./Aliaska
2wheeledadventures.com nuotr./Aliaska

O jau netrukus Kūčias šventėme jauname vyno ūkyje šiek tiek į pietus nuo garsiojo Argentinos miesto San Carlos de Bariloche – kartu su būriu kitų keliautojų. Kalėdų rytą „dovanų“ gavome žemės drebėjimą – pajutome stipraus, 7 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimo, įvykusio prie Čilės krantų, bangas. Laimė, nuo epicentro mus skyrė visas kalnų masyvas, tad „mūsiškis“ drebėjimas buvo nepavojingas. Andų kalnuose ir jų apylinkėse žemė visuomet nerami, tad vietiniai žmonės nebe sureikšmina nedidelių drebėjimų.

Toliau vis vingiuodami per kalnus, tai Čilės, tai Argentinos pusėje, judėjome link Argentinos vyno sostine vadinamo Mendozos miesto, netoli kurio sausio viduryje turėjo triukšmingai pralėkti Dakaro ralio dalyviai.

2wheeledadventures.com nuotr./Dakaras
2wheeledadventures.com nuotr./Dakaras

Sausio 12-oji mums buvo ypač įdomi diena. Tądien pamatėme savo mėgstamą, bet iki tol buvusį tokį tolimą ir egzotišką Dakaro ralį – ir iš „žiūrovų tribūnos“ ir iš „užkulisių“. Tiesa, tikrų tribūnų ten nebuvo – šis renginys nėra orientuotas į vietinius žiūrovus ir jokios mums įprastos, žiūrovams skirtos infrastruktūros prie San Chuano miesto Argentinoje neradome.

42 laipsnių karštyje, kepinant dykumų saulei, kur nei šešėlio, nei lašelio vandens šimto kilometrų spinduliu nerasi, žiūrovai yra patys atsakingi už savo savijautą ir sveikatą. Laimė, stebėdami pro šalį lekiančius motociklus, automobilius ir sunkvežimius, susipažinome su gerai tokioms sąlygoms pasiruošusiais vietiniais ralio gerbėjais. Mus pavaišino ne tik šaltais gėrimais, bet ir argentinietiškais kepsniais.

Tos pačios dienos vakarą, pakviesti apsilankyti Antano Juknevičiaus komandos stovykloje, turėjome progą pamatyti, kaip per naktį jo ir kitų ištvermės ralio dalyvių automobiliai, keturračiai, motociklai ir sunkvežimiai ruošiami kitos dienos greičio ruožams.

Pasidžiaugę šia neeiline galimybe pamatyti Dakaro ralį iš arti, tęsėme savo kelionę į šiaurę. Netrukus pradėjome pamažu kilti aukštyn link Bolivijos Altiplano – vidutinis aukštis virš jūros lygio čia siekia beveik 4 000 metrų. Keliaudami garsiuoju Argentinos keturiasdešimtuoju keliu, kuris driekiasi virš 5000 kilometrų – nuo Ugnies žemės šalies pietuose iki pat šiaurinės jos sienos – kas vakarą savo palapinę statydavome vis šiek tiek aukščiau.

Siekėme, kad mūsų organizmai po truputį adaptuotųsi prie mažėjančio slėgio ir vis retesnio oro. Mūsų motociklai tapo vangesni, mes patys nuėję vos kelis žingsnius jausdavomės lyg pabėgėję keliasdešimt metrų, tačiau bendra adaptacija praėjo sėkmingai.

Nuotykis, po kurio motociklus teko plauti 3 kartus

2wheeledadventures.com nuotr./Bolivija
2wheeledadventures.com nuotr./Bolivija

Kelias savaites vingiavome po aukščiausiai virš jūros lygio išsidėsčiusią Pietų Amerikos šalį, Boliviją, kurioje plyti ir didžiausia pasaulyje Ujūnio druskos lyguma. Jos plotas – kaip šeštadalio Lietuvos!

Reikėdavo sau vis priminti, kad ne sniegu važiuojame, čia ne slidu, čia – druska!

Žinoma, nepraleidome progos pasivažinėti šioje neįtikėtinoje vietoje. Motociklais užvažiavome ant mums labai neįprasto balto paviršiaus ir lėtai riedėjome gilyn, kol aplink mus nieko nebeliko – gali dairytis į visas puses ir aplink tik balta lyguma. Jausmas neįtikėtinas!

Reikėdavo sau vis priminti, kad ne sniegu važiuojame, čia ne slidu, čia – druska! Žinoma, iš karto po tokio nuotykio sekė kruopštus motociklų plovimas. Laiku nenuplauta druska mūsų ištikimuosius plieninius žirgus būtų kaipmat suėdusi. Girdėjome ne vieną baisią istoriją apie druskos „nužudytus“ motociklus ir automobilius. Net ir to paties Dakaro ralio trasa per šį druskos ežerą driekėsi tik vieną kartą – organizatoriai greit suprato savo klaidą. Na, o savo motociklus plovėme tris kartus.

Nurinkome nuo jų plastikines detales, kad galėtumėm geriau matyti kiekvieną variklio užkampį – ir kaskart vis rasdavome pasislėpusių druskos kristalų.

Kita įsimintina vieta – garsusis Maču Pikču, paslaptingasis senovės Inkų miestas Peru.

2wheeledadventures.com nuotr./Maču Pikču
2wheeledadventures.com nuotr./Maču Pikču

Jis paslėptas aukštai kalnuose ir pasiekiamas tik einant pėsčiomis arba važiuojant traukiniu – kito kelio iki jo nėra. Tad palikę motociklus saugiai pastatytus... viešbučio fojė, iškeliavome į nedidelį žygį pėsčiomis link viso pasaulio turistus ir keliautojus taip traukiančios vietos. Ne veltui kasmet šis miestas sulaukia virš milijono lankytojų – ši vieta iš tikrųjų fantastiška. Žemiško jaukumo jai suteikia turizmo srityje „dirbančios“ vietinės lamos, kurios laisvu nuo žolės rupšnojimo metu džiugina Maču Pikču lankytojus, pozuodamos jų nuotraukoms.

Kirtę pusiaują Ekvadore, daugiausiai bananų eksportuojančioje šalyje, pasiekėme bauginančiomis istorijomis apie nusikalstamas grupuotes ir kriminalinę praeitį apipintą Kolumbiją. Ši šalis mūsų atmintyje išliks kaip pati svetingiausia Pietų Amerikoje.

2wheeledadventures.com nuotr./Kolumbija
2wheeledadventures.com nuotr./Kolumbija

Čia ore tvyro neįprasta nuolatinės šventės ir džiugesio atmosfera, o keliuose turbūt važinėja daugiau motociklų nei automobilių ar sunkvežimių. Motociklu važiuoti čia vienas malonumas – juokavome, kad Kolumbijoje už posūkio gali tikėtis tik... kito posūkio! Kalnų viršūnėmis besidriekiantys keliai nepaprastai vingiuoti ir vaizdingi, o šalies šiaurėje jie pasibaigia arba ties Karibų jūros pakrante, arba džiunglėse.

Čia baigėsi mūsų Pietų Amerikos kelias (tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme), bet ne nuotykiai. Kolumbiją nuo Panamos – naujo kelionės tikslo – skyrė 80 kilometrų tankių džiunglių ruožas, kuriame nėra automobiliams skirto kelio, o ir patekti ten be vietinių kariškių leidimų paprastam mirtingajam nevalia. Tarp šių dviejų valstybių keliauti galima tik jūra arba oru.

Anksčiau motociklus šiai kelionei labai noriai priimdavo keleivinės jachtos. Labai smagu išplaukti į nedidelį trijų–penkių dienų kruizą Karibų jūroje kartu su savo motociklu. Visgi pastaruoju metu šių šalių valdžia stengiasi tokį persikėlimo būdą stabdyti – jachtos krovinių gabenimui nepritaikytos, įkrovimą ir iškrovimą labai sunku kontroliuoti... Tikėjomės, kad dar yra kapitonų, kurie sutinka savo laivuose gabenti motociklus.

Atvykę į Kartachenos miestą, nuėjome į vietinį jachtklubą ieškoti savojo kapitono. Netrukus jį ir suradome! Italas Gianfranco sutiko per tris dienas ir mus, ir mūsų motociklus savo dvistiebe jachta nuplukdyti į Panamą.

Keturių stiprių vyrų rankomis sukrovėme motociklus ant denio ir, apsiginklavę kremu nuo saulės bei buteliu romo, kaip tikri piratai, išsiruošėme „į jūrą“. Visgi tą dieną, kai turėjome išplaukti, paaiškėjo, kad mūsų laivas stabdomas ir motociklus teks iškrauti... Taip į Panamą patekti mums nebe pavyko.

Laimė, susipažinome su kitais keliautojais iš Čilės, Argentinos ir Brazilijos: visi kartu sukrovėme savo transporto priemones į konteinerį, išsiuntėme krovininiu laivu į Panamą, o patys pasisamdėme jauną kapitoną su maža valtele, nugabenusį mus į Portobelo miestelį. Iš jo jau galėjome pasiekti uostą, į kurį atplaukė mūsų motociklai. Tris paras supomės Karibų jūros bangose toje mažoje valtelėje, nakvojome tiesiog ant smėlio mažytėse negyvenamose salose, maudėmės sūrioje jūroje ir gėrėme kokosų pieną.

Šiaurės Amerika – sugrįžimas į pažįstamą pasaulį

2wheeledadventures.com nuotr./Meksika
2wheeledadventures.com nuotr./Meksika

Nedidelės šalys palei Karibų jūrą nuo Panamos iki Gvatemalos yra priskiriamos Šiaurės Amerikos žemynui, bet iš tiesų jos panašesnės į Pietų Amerikos šalis. Tiesa, pavyzdžiui Panamoje ir Kosta Rikoje kas 50 kilometrų galima užsukti į „McDonalds“, „KFC“ ar „Starbucks“. Dėl gausiai besilankančių JAV turistų, dažnas degalinės ar restoranėlio darbuotojas jose kalba angliškai – čia pirmą kartą nebe mes, o mūsų, kalbančių ispaniškai, vietinis paklausė: „Do you speak English?“.

Panamoje normali dienos temperatūra siekdavo 40 laipsnių karščio. Šalia mūsų palapinės vieną naktį upėje ramiai plūduriavo didžiulis krokodilas, Nikaragvoje, pasinaudoję proga išmokti suvaldyti bangas banglente, patyrėme, koks jausmas, kai įgelia elektrinė raja, tik įvažiavę į Hondūrą sužinojome, kad tai – pavojingiausia šalis pasaulyje (taip rašė spauda, o mes, laimė, sutikome tik labai draugiškus ir gerus žmones), o Gvatemaloje, kuri vadinama Lotynų Amerikos Velykų sostine, pamatėme, kaip gatvėse ruošiami didžiuliai gėlių žiedlapių kilimai – religinėms procesijoms.

Meksikos, dar prieš išvykdami į kelionę, šiek tiek bijojome. Ši šalis, gyvenant Lietuvoje, atrodo pavojinga ir nenuspėjama. Vos kirtę Meksikos sieną, patekome į kelių blokadą – vietiniai žmonės, ginkluoti lazdomis, reikalavo mūsų sumokėti dvidešimt pesų už galimybę važiuoti toliau, o sunkvežimiai ir lengvieji automobiliai, išsirikiavę ilgose eilėse, laukė savo eilės pajudėti... Iš pradžių situacija pasirodė nejauki, bet mintyse suskaičiavę, kad dvidešimt Meksikos pesų – tai vos vienas euras, sumokėjome šį „kelių mokestį“ ir pajudėjome toliau. Po šio įvyko dar vieną kartą teko keisti maršrutą dėl užblokuotų kelių: vietiniai policininkai įspėjo, kad kažkuo nepatenkinti vietiniai už pinigus pravažiuoti neleidžia ir nežinia, kiek ten tektų stovėti. Visgi po mėnesio, praleisto keliaujant po Meksiką, galime drąsiai teigti, kad tai – viena iš mums labiausiai patikusių šalių!

Meksikiečiai labai draugiški ir šilti žmonės. Jie pakankamai santūrūs, kol jų neužkalbini, bet jei jau pradedi su jais bendrauti, netrukus apima toks jausmas, lyg būtumėte seni draugai ar net tolimi giminaičiai. Jie paslaugūs, smalsūs, linksmi ir malonūs. Gamta šioje šalyje nepakartojama – kalnai, džiunglės ir auksinės pakrantės, o tradicinis maistas jokioje kitoje Lotynų Amerikos šalyje meksikietiškajam neprilygsta. Net vairuotojai, nors keliuose ir vyrauja savotiškos „džiunglių taisyklės“, į mus visada atkreipdavo dėmesį, mandagiai praleisdavo į priekį – čia niekada nepatyrėme pavojingų situacijų.

Laukite tęsinio!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje