Dabar populiaru
Publikuota: 2015 kovo 21d. 10:00

Nuo bulviakasio iki Velykų – istorija apie kelionę po Aziją, kuri pakeitė gyvenimą

Tomas Baranauskas po Laosą keliavo motoroleriu.
Tomo Baranausko nuotr. / Per 7 mėnesius devynias šalis aplankęs Tomas Baranauskas Laosą išmaišė motoroleriu.

Filmuose daug sykių esu matęs: vyriokas viską meta, susikrovęs kuprinę leidžiasi nežinoma kryptimi ir būtinai suranda savo laimę. Prieš kelis metus tokiu vyrioku tapau ir aš. Kai pagalvoju dabar, gali būti, kad ši 7 mėnesių trukmės kelionė yra vienas geriausių iki šiol man nutikusių dalykų. Bet apie viską iš pradžių.

Pradžia. Buvau paprastas biuro vyriokas, kasdien kęsdavęs „laba diena, pirkit dramblį. Ai nereikia? Na, tai gerai, gal po metų reikės? Irgi ne? Suprantu. Ačiū, prašom, atsiprašom“ tipo telefoninio pardavimo ritualus.

Pradžioje, kol viskas dar buvo nauja, tai netgi patiko: stiklinė darbo vieta miesto centre, nebloga alga, retkarčiais kažkam iš tikrųjų mano pardavinėjamo gėrio prireikdavo, o ir komandiruočių po svečias šalis atsirasdavo – jau tada buvau keliaujantis tipas.

Bet ilgainiui viskas darėsi prėska, vienoda ir nuobodu. Negana to, į Europą atsliūkino ekonominė krizė ir mano darbas tapo panašus į bandymą kakta pramušti sieną. O ir ta kakta ilgainiui vis neatsparesnė darėsi, kol vieną dieną supratau, kad krizė prisikasė ir iki mano smegenų.

Bent porą metų darbe jaučiausi tarsi pelkėje įstrigęs traktorius – su veikiančiu varikliu ir besisukančiais ratais, bet ne tolyn važiuojantis, o atvirkščiai – vis giliau klimpstantis.

Anksčiau buvęs visų linksmintoju, dabar vaikščiojau kaip tas liūdno veido riteris: suraukta kakta, paniręs į savo vidines kontempliacijas ir pykstantis ant visų aplinkinių už, pripažįstu, nieką. Žinojau, kad ilgiau taip vegetuoti negalėsiu.

Sprendimo paieška. Nesu greičiausiai pasaulyje apsisprendžiantis bičas, ypač kai kalbama apie rimtus reikalus, pavyzdžiui, darbo keitimą. Žinojau, kad turiu veikti, mintyse vis kartodavau protingai skambančią frazę apie tai, kad gramas laimės vertas kilogramo pastangų.

Bet buvau taip įklimpęs, kad nesumąstydavau, į kurią pusę tas pastangas nukreipti. Protingai skambantys seminarai, vizitai pas tikrus ar pseudo specialistus, visokius sėkmingo gyvenimo guru man jau buvo praeitas etapas, ir, deja, laikiau tai tik teoriniais pezalais.

Paklausyti kitų sėkmės istorijų būdavo smagu, bet sprendimo reikėjo savo ir praktinio. Kelionės Europoje gelbėdavo tik kol keliaudavau – grįžus manęs vis vien laukdavo tas pats.

Kol draugai ir pažįstami keisdavo darbus, lipdavo karjeros laiptukais į viršų, aš pastebėjau, kad vis daugiau laiko praleidžiu skaitinėdamas keliautojų tinklaraščius, peržiūrinėdamas fotografijas.

Tomo Baranausko nuotr./„Auksinė Šventykla“ Amritsare (Pandžabo valstijoje, šiaurės vakarų Indijoje) kasdien pritraukia 100 000 sikizmą išpažįstančių maldininkų, kurie čia renkasi atlikti ritualinių maudynių
Tomo Baranausko nuotr./„Auksinė Šventykla“ Amritsare Indijoje kasdien pritraukia 100 000 sikizmą išpažįstančių maldininkų, kurie čia renkasi atlikti ritualinių maudynių.

Taip po truputį pradėjau austi mintį apie karjeros pauzę, o gal ir savanorystę – darbo keitimas tuomet atrodė kaip kosmetinis remontas, o mano varikliui reikėjo kapitalinio.

Europos šalys, pakankamai ištyrinėtos, jau neviliojo. Greitai supratau, kad mano radarai natūraliai pasisuko į Azijos pusę. Slapčia laukiau tinkamos progos iškeliauti ir neilgai trukus tokia proga atsirado.

Nuosprendžio diena. Vieną dieną man nusišypsojo sėkmė darbe ir, pardavęs vieną didesnių savo projektų, jau žinojau, kad santaupų pagausės. Beveik tuo pačiu metu tapau Lietuvoje turėjusio vykti Europos krepšinio čempionato savanoriu.

Supratau, kad pribrendo laikas: čempionatas turėjo labai aiškias datas, kurios padėjo man apsispręsti dėl kelionės pradžios. Kai po kelių klavišų paspaudimų nusipirkau vienos krypties lėktuvo bilietą į Delį, Indiją, tai buvo lyg švilpukas, skelbęs ne kėlinio, o visus 6 metus trukusio mano čempionato viename darbe pabaigą.

Viskas staiga patapo paprasta ir aišku: aš iškeliauju. Įtariau, kad kelionė užtruks. Liko 3 mėnesiai. Reikėjo ruoštis.

Budistų vienuoliai žingsniuoja ilgiausiu pasaulyje tikmedžio tiltu Amarapuros kaime, Mianmare
Tomo Baranausko nuotr./ Budistų vienuoliai ant ilgiausio pasaulyje tikmedžio tiltu Amarapuros kaime, Mianmare

Pasiruošimas. Nors anksčiau galvodavau, kad priėmus sprendimą mesti darbus ir iškeliauti, iš baimės ir nerimo krausiu į kelnes, dabar, turint bilietą kišenėje, viskas atrodė paprasta.

Jau buvau keliavęs vienas ir pakankamai patyręs, o nauja kryptis ir neaiški kelionės trukmė bei planas labiau viliojo, nei baugino. Tie 3 mėnesiai pasiruošimo, sutapę su vasara, buvo vienas geresnių periodų mano gyvenime.

Nors anksčiau galvodavau, kad priėmus sprendimą mesti darbus ir iškeliauti, iš baimės ir nerimo krausiu į kelnes, dabar, turint bilietą kišenėje, viskas atrodė paprasta.

Viskas ėjosi kaip iš pypkės: savo butą išnuomojau po vieno vienintelio atsitiktinio pokalbio, garažas automobiliui jau ir taip buvo numatytas, teliko pasidaryti nedidelį sąrašą kelionei reikalingų pirkinių ir kitų darbų.

Skiepai, pora kuprinių, tinkamas apavas, apranga – kad nieko netrūktų ir kad viskas tilptų. Tereikėjo tik paieškoti šiek tiek informacijos internete ir perkratyti ankstesnių savo kelionių patirtį.

Vienu geresnių pirkinių, kaip vėliau pasirodys, tapo mp3 grotuvas, kuris, be kita ko, dar turėjo ir diktofono funkciją įspūdžiams įrašyti.

Bet, ko gero, teisingiausias sprendimas per visą pasiruošimą buvo skubos tvarka pasikeisti pasą, mat prieš pat kelionę, lyg koks žynys Lizdeika, sumąsčiau, kad jame gali pritrūkti vietos vizoms.

O baigti kelionę ne dėl to, kad nori, o dėl to, kad pasas tau rodo špygą, tikrai nebūtų buvę smagu.

Tiesa, o kaip su maršruto planavimu, tikriausiai paklausite? Štai čia ir yra geriausias ilgalaikio keliavimo momentas: pirmą kartą gyvenime keliaujant turėjau neribotą laiko kiekį ir jokios būtinybės sklandžiai susiplanuoti kiekvieną dieną.

Žinojau tik, kur praleisiu pirmas dvi savaites, o kitką ruošiausi daryti pagal nuotaiką ir situaciją.

Tomo Baranausko nuotr./Žymieji Keralos (pietvakarių Indija) kanalai pilni valčių, kuriomis anksčiau buvo gabenami prieskoniai, o dabar dažniau plukdomi keliautojai.
Tomo Baranausko nuotr./Žymieji Keralos (pietvakarių Indija) kanalai pilni valčių, kuriomis anksčiau buvo gabenami prieskoniai, o dabar keliautojai.

Kelionė. Nė neįtariau, kad mano kelionė užtruks nuo bulviakasio iki Velykų – 7 mėnesius, – ir kad per tą laiką spėsiu pamatyti 9 šalis, o po visko drąsiai tai vadinsiu didžiausia savo gyvenimo afera.

Per pirmus porą mėnesių pažinau Indiją, tiksliau daugybę jos veidų – nuo Himalajų didybės ir budistų vienuolynų Ladake, šiaurėje, iki ramių pietuose esančios Keralos valstijos kanalų, arbatos plantacijų ir saulėtų paplūdimių. Man pasirodė, kad Indija – kaip bičių avilys. 

Bent porą metų darbe jaučiausi tarsi pelkėje įstrigęs traktorius – su veikiančiu varikliu ir besisukančiais ratais, bet ne tolyn važiuojantis, o atvirkščiai – vis giliau klimpstantis.

Po Indijos naršiau Malaizijos džiungles, Tailande šokinėjau nuo uolų egzotiškose salose ir nardžiau su rykliais. „Pailsėjau“ Bankoko ligoninėje – ne, ne nuo ryklio įkandimo, o nuo nelemto uodo.

Užtat sužinojau, kas yra dengė karštligė, ir kad dėl jos nesistengiant per 8 dienas galima numesti 6 kg svorio. „Pailsėjus“ ligoninėje tarsi automatiškai persijungė aukštesnė pavara.

Mianmare manęs laukė auksinės pagodos, sijonuoti vyrai ir tanaka (apsauginiu vietos kremu – red. past.) veidą nusidažiusios moterys. Kinijoje turėjau tobulinti kūno kalbą, nes susikalbėti su vietiniais buvo iššūkis.

Čia prisiragavau keisčiausio įmanomo maisto, sutikau ne mažiau keistai apsirengusių genčių žmonių, o ryžių terasos iki šiol man yra vienas gražesnių matytų vaizdų.

Tomo Baranausko nuotr./Kosmopolitiškasis Honkongas buvo tikras kontrastas po mėnesio, praleisto įvairiose Kinijos provincijose
Tomo Baranausko nuotr./Kosmopolitiškasis Honkongas

Honkongas ir Makao buvo tarsi grįžimas į kitą planetą – su dangoraižiais, prabangiomis parduotuvėmis ir madingai apsirengusiais žmonėmis gatvėje (tuo metu jau buvau pradėjęs pasiilgti neturistinių rūbų).

Po to sekė Vietnamas su Halongo įlanka ir motorolerių spiečiumi, Angkor Vato didybė Kambodžoje, daug važinėjimo motoroleriu po skurdų, tačiau atsipalaidavusį ir žalią Laosą, kur urvai, kriokliai ir kaimų žmonės neleido nuobodžiauti.

Pabaigai pasilikau vis dar izoliuotą nuo pasaulio Iraną ir neprašoviau: keliaujant akys labai vertina kontrastus, o po Pietryčių Azijos man kaip tik to ir reikėjo.

Iranas yra be konkurencijos svetingiausia šalis pasaulyje, o kur dar puikiai išlikusios mečetės, užburianti gamta, nepamirštamos nakvynės ar pasisvečiavimai pas vietinius žmones.

Dreifuodamas iš vienos vietos į kitą, iš šalies į kitą šalį per tuos 7 mėnesius patyriau tiek visko, kad sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės.

Tomo Baranausko nuotr./ Šeicho Loftalos mečetė Imamo aikštėje, Isfahane, Irane
Tomo Baranausko nuotr./ Šeicho Loftalos mečetė Imamo aikštėje, Isfahane, Irane

Apie atradimus per kelionę ir supratimus po jos. Man visada atrodė, kad kelionės yra geriausias universitetas, nes kasdien susiduri su dideliu srautu informacijos, kuri neišvengiamai papildo geografijos, istorijos, meno, psichologijos ir kitokius stalčiukus.

Jei nemoki skaičiuoti, tave būtinai apgaus. Jei nežinai, kur šiaurė, o kur pietūs, būtinai pasiklysi. Kad ir kaip primityviai tai skambėtų, bet keliaudamas vienas greitai išmoksti to, kas reikalingiausia kasdien.

Nori nenori išlavini savo intuiciją ir kai kada esi priverstas užkonservuoti įvairiausias baimes. Žinau, kad po šios kelionės apsispręsti kitoms jau būtų vieni niekai.

Beveik iš karto pajutau, kad vienas pagrindinių skirtumų tarp keliavimo Europoje ir Azijoje yra tas, kad Azijos šalyse net ir būdamas vienas nesijausi vienišas.

Žmonėms čia esi įdomus, nes esi kitoks. Jei tik nesi baikštus drovuolis, o dar geriau – jei pats ieškai kontakto, toks požiūris būtinai apdovanos: kalbantis su vietiniais žmonėmis sužinojau daugiau įdomybių nei buvau skaitęs kelionių vadovuose ar išgirdęs iš kitų keliautojų.

Tas labai padeda sprogdinti visokiausius žiniasklaidos sukurtus stereotipų ir mitų burbulus. Todėl, kai dabar girdžiu, kad Irane nesaugu, kad Indijoje tiktai prievartaujama, kai atsimenu holivudinius filmus, kuriuose JAV ir Vietnamo kare didvyriais buvo vaizduojami amerikiečiai, aš jau turiu ir savo versiją.

Vienas pagrindinių skirtumų tarp keliavimo Europoje ir Azijoje yra tas, kad Azijos šalyse net ir būdamas vienas nesijausi vienišas. Žmonėms čia esi įdomus, nes kitoks. 

Smegenų panoramos keliaujant neišvengiamai prasiplečia, o tarp juoda-balta pradedi matyti daug naujų spalvų – tas man atrodo nepaprastai vertinga.

Keliaudamas specialiai neieškojau būdų „sudvasėti“ ar „nušvisti“, nors sutikau nemažai to ieškančių.

Aš tiesiog mėgavausi laiku, o keliavimas man dažnai atrodė lyg teatras, kuriame aš vieną dieną galėjau būti aktoriumi, o kitą – žiūrovu.

Dar visai neseniai buvęs surūgėliu iš Lietuvos, dabar dažnai buvau vadinamas pozityviausiu sutiktu keliautoju. Tiesą sakant, tokiu jaučiausi. Buvau vakarietis iš Rytų Europos, įdomus vietiniams taip pat, kaip ir jie buvo įdomūs man.

Negaliu sakyti, kad mano vertybės kardinaliai pasikeitė – į kelionę išsiruošiau būdamas pakankamai brandžiu vyrioku. Tačiau po visų kelioninių patirčių daug geriau žinau, kas aš.

Tomo Baranausko nuotr./ Puškaro mieste, Radžastano valstijoje, galima sutikti ir labai egzotiškai atrodančių indų.
Tomo Baranausko nuotr./ Puškaro mieste, Radžastano valstijoje, galima sutikti ir labai egzotiškai atrodančių indų.

Turiu daug mažiau baimių ir daug laisvesnį požiūrį į tokį lietuviškai rimtą reikalą kaip karjera ar pinigai. O ir pačią Lietuvą aš pradėjau matyti lyg naujomis akimis – dabar ji man dar gražesnė, todėl tik nutaikęs progą pakeliauju ir savame krašte.

Po šios kelionės jau nebenorėjau grįžti į tradicinį biuro gyvenimą. Ir nors ne viskas buvo rožėm klota, aš pagaliau gavau su egzotinių kelionių organizavimu susijusį darbą.

Galite vadinti tai sėkminga kelionės pabaiga: vyriokas viską metė, leidosi nežinoma kryptimi ir surado savo laimę. O man tai atrodo kaip naujos kelionės pradžia.

Daugiau autoriaus tekstų, fotografijų ir patarimų keliaujantiems rasite „Facebook“ paskyroje „Pasaulio Piemuo“

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Palanga aklavietėje: dėl pavojingų nutrūktgalvių su paspirtukais gali nukentėti ir dviratininkai

Vardai

Žuvusios manekenės D.Didžiūnaitytės artimuosius nuvylė Generalinės prokuratūros atsakymas

Aktualu

S.Skripalio apnuodijimą tiriantys britai žvilgsnius meta į Rusijos karinę žvalgybą – GRU

Pasaulis kišenėje

2 savaičių maršrutas Kambodžoje – tikrasis šalies veidas

Gyvenimas

Mes lygūs. Vandenlentininkė iš BOBų A.Čepliejūtė: „Moteris priverčiam raukytis, o vyrus – juoktis“

Aktualu

Donaldas Trumpas: susitikimas su Vladimiru Putinu buvo dar geresnis nei su NATO

Kultūra

Aukščiausiais balais vertinamas muziejus, kuriame lankytojai supranta esą svarbūs

Gazas

Vilniečiai pasipiktino: išklotas naujas asfaltas, o gatvė tuoj dings po smėlio sąnašom

Gyvenimas

Psichoterapeutas E.Laurinaitis: Antikos komedijų ir šiandienos žmonės beveik nesiskiria

Išrinkti geriausi šių metų šunų fotografijos kadrai

Verslas

Naujovė apkarto: Nidos gyventojai nebeapsikenčia „tuktukų“ skleidžiamo triukšmo

Sportas

Čempionų lygos atranka: APOEL – „Sūduva“

15min recenzija Kultūra

Knygų recenzija. Trupantys dvasios ir kūno kaulai

Kultūra

Menotyrininkė: „Laisvės karys“ bus nepastebimas, nes tokia estetika nebeveikia

Vardai

M.Kavaliausko sužadėtinės Rusnės mergvakaris: vyrų choro serenada ir uždaras SPA vakarėlis Sopote

Vardai

Vashos ir krepšininko R.Rutkausko medaus mėnuo Tailande: džiunglių egzotika ir nustebinę „lady boys“

Vardai

Netikėtas posūkis Žilvino Grigaičio ir jo žmonos Elle santykiuose: „Jokių skyrybų nebuvo“

Aktualu

„Naisių vasaros“ išteisinimas VRK žlunga: komisija nepritarė, kad politinė reklama – ne visas serialas

Maistas

Idėja, kai lieka vištienos: meksikietiškos tortilijos

Sportas

Prancūzų talentas pavergė pasaulį – laimėtą premiją paaukojo kilniam tikslui

Naujienos

Aktualu

Palanga aklavietėje: dėl pavojingų nutrūktgalvių su paspirtukais gali nukentėti ir dviratininkai

Vardai

Žuvusios manekenės D.Didžiūnaitytės artimuosius nuvylė Generalinės prokuratūros atsakymas

Aktualu

S.Skripalio apnuodijimą tiriantys britai žvilgsnius meta į Rusijos karinę žvalgybą – GRU

Pasaulis kišenėje

2 savaičių maršrutas Kambodžoje – tikrasis šalies veidas

Gyvenimas

Mes lygūs. Vandenlentininkė iš BOBų A.Čepliejūtė: „Moteris priverčiam raukytis, o vyrus – juoktis“

Aktualu

Donaldas Trumpas: susitikimas su Vladimiru Putinu buvo dar geresnis nei su NATO

Kultūra

Aukščiausiais balais vertinamas muziejus, kuriame lankytojai supranta esą svarbūs

Gazas

Vilniečiai pasipiktino: išklotas naujas asfaltas, o gatvė tuoj dings po smėlio sąnašom

Gyvenimas

Psichoterapeutas E.Laurinaitis: Antikos komedijų ir šiandienos žmonės beveik nesiskiria

Išrinkti geriausi šių metų šunų fotografijos kadrai

Verslas

Naujovė apkarto: Nidos gyventojai nebeapsikenčia „tuktukų“ skleidžiamo triukšmo

Sportas

Čempionų lygos atranka: APOEL – „Sūduva“

15min recenzija Kultūra

Knygų recenzija. Trupantys dvasios ir kūno kaulai

Kultūra

Menotyrininkė: „Laisvės karys“ bus nepastebimas, nes tokia estetika nebeveikia

Vardai

M.Kavaliausko sužadėtinės Rusnės mergvakaris: vyrų choro serenada ir uždaras SPA vakarėlis Sopote

Vardai

Vashos ir krepšininko R.Rutkausko medaus mėnuo Tailande: džiunglių egzotika ir nustebinę „lady boys“

Vardai

Netikėtas posūkis Žilvino Grigaičio ir jo žmonos Elle santykiuose: „Jokių skyrybų nebuvo“

Aktualu

„Naisių vasaros“ išteisinimas VRK žlunga: komisija nepritarė, kad politinė reklama – ne visas serialas

Maistas

Idėja, kai lieka vištienos: meksikietiškos tortilijos

Sportas

Prancūzų talentas pavergė pasaulį – laimėtą premiją paaukojo kilniam tikslui

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Svajonių virtuvė

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje