Draugu ir šeimos nariu tampama vos per dieną
Kelionės autostopu Centrinėje Azijoje išskirtinės dar ir tuo, jog vietiniai čia be galo svetingi. Stebina ir jų pasitikėjimas keliautojais. Kartą ankstyvą rytą keliavome su pavargusiu ir neišsimiegojusiu kirgizu.
Nenorėdamas švaistyti laiko poilsiui pakelėje jis savo automobilį pasiūlo vairuoti man, pats persėda ant galinės sėdynės ir kaipmat užmiega. Abu su Živile stebimės, jog praėjus vos valandai po mūsų pažinties vairuotojas patiki savo saugumą ir automobilį ką tik sutiktiems keliautojams.
Tačiau nuotykis čia nesibaigia – gyvenvietėje mus sustabdo policija. Žinau, kad dėl neįtikėtinai mažų pareigūnų atlyginimų bei dėl po sovietmečio likusios korupcijos oficialios baudos yra retai išrašomos, o kyšių sumos nedidelės.
Tačiau šįkart neįsivaizduoju, kaip pareigūnai reaguos į už vairo sėdintį turistą. Tai kelia didžiausią jaudulį. Manau, panašiai jautėsi ir pažadintas automobilio savininkas.
Pareigūnas paaiškino, jog viršijau greitį bei atkreipė dėmesį, kad nedega vienas iš automobilio žibintų. Ir iš karto pajuokavo, kad iš kišenių traukčiau visus eurus ar dolerius. Mūsų laimei, jis buvo gerai nusiteikęs ir liko patenkintas gavęs 200 kirgiziškų somų (~3 €).
Baigdamas prie straipsnio pradžioje iškeltos minties apie tipišką turistą, pridursiu: autostopas gana dažnai yra varginantis ir atimantis daugiau laiko nei patogesni keliavimo būdai.
Keliauti turistiniu būdu – samdantis transportą, apsistojant viešbučiuose ar svečių namuose bei pasitelkiant gido pagalbą yra patogu.
Tačiau keliaujant savarankiškai kiekviena diena garantuoja naujus netikėtumus ir autentišką žmonių, kultūros, virtuvės, gamtos ir savęs pažinimą.
Mes patys vis labiau atitrūkstame nuo turisto įvaizdžio ir virstame tikrais keliautojais. Būtent dėl šios transformacijos per jau aštuną mėnesį trunkančią kelionę po Aziją mes niekur kitur neturėjome tiek daug nuotykių, kiek Centrinėje Azijoje.
Dabar jau sunkiai įsivaizduojame, kad galėtume keliauti kitaip. Nuotykių troškulys auga kasdien.
