Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 29d. 16:57

Pasakų princo pamesta nuotaka – Padniestrė

Kelionė Padniestrėje
Neringos Butnoriūtės ir Andriaus Jakučiūno nuotr. / Kelionė Padniestrėje

Jeigu jūsų paklaustų, kokia yra skurdžiausia Europos valstybė – ką atsakytumėt? Taip, Moldova. Tačiau Europoje yra dar viena, na, ne visai valstybė, o veikiau teritorija, arba, kaip kažkas yra taikliai pasakęs, geopolitinė haliucinacija, skurdesnė ir gerokai keistesnė nei Moldova.

Kraštas, į kurį dažniausiai atvykstama pusdieniui, turint vienintelį tikslą – pamatyti ir savo pirštais pačiupinėti praeitį, ir kuriame jus nuoširdžiai (kiek tai įmanoma gyvenant skurde) pasitiks ne kaip priešus, bet kaip svečius.

Susipažinkite: tai – Padniestrė (vadinamoji Padniestrės respublika), senovėje buvęs Dakijos ir Skitijos paribys, nūnai – nustekenta ir ateities orientyrus praradusi galios žaidimų įkaitė, levituojanti Europos žemėlapyje.

Nuo 1992-ųjų liepos, kada Padniestrė tapo de facto nepriklausoma respublika, turinčia savo konstituciją, vėliavą, herbą ir himną (o iš tikrųjų – geopolitiniu pleištu, skirtu kliudyti Moldovos eurointegraciniams procesams), užaugo kelios generacijos žmonių, niekada nepatyrusių, ką reiškia gyventi savo valstybėje.

Padniestriečių identifikacijos dokumentai (beje, primenantys sovietinius aukštųjų mokyklų diplomus) – kaip ir jų vietinis rublis – yra beverčiai už Padniestrės ribų. Visi bandymai teisiškai legitimuotis kol kas bevaisiai – Padniestrės nepriklausomybės nepripažįsta jokia pasaulio šalis, išskyrus Rusiją, o ir šioji nelinkusi prisiminti pažadų priglausti Padniestrę po savo sparnu, ir apsiriboja šio anklavo sienų apsauga ir gyvasties palaikymu.

Prieš važiuodami į Padniestrę, buvome prisiskaitę ir prisiklausę apie ją šiurpių dalykų – nuo reketuojančių ir žeminančių keliautojus pasieniečių iki areštų už viešų objektų fotografavimą. Kažkas svetainėje tripadvisor gyrėsi atsidūręs milicijoje už tai, kad užsilipo ant paminklo-tanko, kokių ten daug.

Neringos Butnoriūtės ir Andriaus Jakučiūno nuotr./Kelionė Padniestrėje
Neringos Butnoriūtės ir Andriaus Jakučiūno nuotr./Kelionė Padniestrėje

Gali būti, kad tokie dalykai anksčiau tikrai dėdavosi ir visi tie patarimai buvo verti daugiau nei sudilusio skatiko. Tačiau mes keliaudami nepatyrėme nei kokių nors nepatogumų, nei jokios ypatingos neapykantos jevropejcams, ar noro iš mūsų pasipelnyti (todėl ir šio straipsnio tikslas iš dalies ir yra paneigti gandus, neva kelionė į Padniestrę – labai didelis iššūkis).

Baimę užmiršti savo vaidmenį dirbtinoku rūstumu maskuojančios pasienietės, kurių apranga ir laikysena šiek tiek priminė (kas gal nėra visai netikėta) stereotipinį Marytės Melnikaitės įvaizdį, atrodė veikiau juokingos ir mielos negu šiurpios. Sužvėrėjusių milicininkų-reketuotojų nesutikome. Žmonių paslaugumas – panašus kaip turtinguose Vakaruose arba Tolimuosiuose Rytuose, tik be dirbtinių šypsenų (kaip žinome, Rytų Europoje šypsotis yra nemadinga ir bene negražu).

Pirmas ir svarbiausias patarimas keliaujantiems į Padniestrę: nesielkite kaip kvailiai.

Na, nebent patirtumėt didžiulę dvasinę traumą, įsitikinę, kaip žiauriai įmanoma nustekenti miesto infrastruktūrą – kai kurios Benderų dalys tiek apleistos, kad visi čia vaikštantys žmonės atrodo kaip turistai kokiame Mohendžo Dare. (Tačiau kadangi neišvengiamai būsite atvykę čia iš Ukrainos arba Moldovos, apleistis jūsų nebestebins. Juo labiau kad Padniestrės panoramos atrodo visai civilizuotai – t.y. vaizduotėje ši šalis piešiasi gerokai šiurpesnė, nei iš tikrųjų yra).

Neringos Butnoriūtės ir Andriaus Jakučiūno nuotr./Kelionė Padniestrėje
Neringos Butnoriūtės ir Andriaus Jakučiūno nuotr./Kelionė Padniestrėje

Žinoma, visiškai atsipalaiduoti būtų naivu. Kaip jau minėjau, Padniestrė tėra valstybės chimera, todėl niekas (net ir jūsų kelionės draudimas) jūsų iš tikrųjų nesaugo – čia esate tik jūs ir atsitiktinai susiklosčiusios aplinkybės. Vis dėlto nereikėtų apsimesti, kad Padniestrė – stiklo kalnas, o jūs – tas vienintelis karžygys, sugebėjęs į jį įjoti. Padniestriečiai turėjo laiko išmokti suvaidinti normalios valstybės gyvenimą, todėl ir kasdienės bei muitinės procedūros iš esmės niekuo nesiskiria nuo tų, kokias esate matę kitose šalyse. Žmonės čia gyvena, mokosi, dirba, dauginasi, emigruoja – tikriausiai jūsų nesudraskys.

Pirmas ir svarbiausias patarimas keliaujantiems į Padniestrę: nesielkite kaip kvailiai. Kaip kvailiams galima (ir netgi pagirtina) elgtis Vakarų pasaulyje – jei nuspręsite nusipypinti ant Lenino paminklo arba garsiai klykaudami pasiraičiosite centrinėje Tiraspolio gatvėje, manau, susidūrimo su milicija neišvengsite. O milicija čia (kaip ir daug kur postsovietiniuose Rytuose) yra ne tvarką užtikrinanti institucija, skirta padėti piliečiams, bet greičiau atvirkščiai.

Taip pat nesu tikras, ar padniestriečiai labai norės jūsų klausyti, jei imsite suokti apie demokratiją – Putino televizija čia paskleidusi visai kitą supratimą apie pilietiškumą ir žmogaus teises, tad nemanykit, kad rasite daug pasekėjų. Vis dėlto Padniestrė – ne kaimyninė Gagaūzija, kur prorusiškumas įžūlokas ir linkęs šokti į akis, ir tuo labiau neprimena motušės Rusijos – nei atmosferos, nei žmogiškųjų santykių prasme.

Iš padniestriečių dažniausiai neišgirsite nei lozungų, nei karingų riksmų. Į klausimą, kokią jie mato savo šalies ateitį, jie stengsis kaip argumentus dėlioti neapvirškintus televizinius kliedesius, ir todėl jums, gyvenantiems laisvajame pasaulyje, jų geopolitiniai pasvarstymai gali nuskambėti (ir neabejotinai nuskambės) kaip anekdotas. Nė sekundei nepamirškite, kad vien jau nedrąsus bandymas mąstyti savo galva Rytuose yra neįsivaizduojamas pasiekimas!

Šie žmonės gyvena mėšle ir patys tai žino, nors kartais ir linkę save apgaudinėti įvairiais sovietinės ar karinės didybės ženklais

Antras patarimas: pasistenkite suprasti. Ne teisti, ne mokyti, ne parodyti, koks jūs laisvas ir kaip jums nusišvilpt ant sovietizmo, o suprasti. Šie žmonės gyvena mėšle ir patys tai žino, nors kartais ir linkę save apgaudinėti įvairiais sovietinės ar karinės didybės ženklais (pvz., įprasta troleibuse sutikti ordinais apsikarsčiusį senolį). Kartais jie iki skausmo atviri („Atvykome pažiūrėti, kas gero jūsų... hmm... šalyje“ – „Čia zona, čia nėra nieko gero“). Kartais – parodo šiokį tokį ironišką irzlumą („O, byvšyje naši“ – „o, buvę mūsiškiai“). Tačiau visus jų bandymus reflektuoti realybę nustelbia pojūtis, kad čia – pastoviai laikinoje būklėje – nėra ir paties laiko.

Neringos Butnoriūtės ir Andriaus Jakučiūno nuotr./Kelionė Padniestrėje
Neringos Butnoriūtės ir Andriaus Jakučiūno nuotr./Kelionė Padniestrėje

Yra sovietinių lozungų ir skulptūrų, yra klaikių blokynų, valiutos keityklų, yra tarpmiestinis troleibusas iš Benderų į Tiraspolį, bet nėra instrumentų, kuriais naudodamasis galėtum priskirti daiktus ar reiškinius kuriai nors vienai epochai – dabartis ir tolima praeitis (ir, deja, turbūt ateitis) čia susimazgiusios į vieną neišpainiojamą kamuolį – tuo pat metu jautiesi ir gūdžiame sovietmetyje, ir gariūnlaikyje, ir dar bala žino kur.

Dar didesnės šizofrenijos į peizažą įneša visoms šioms epochoms būdingi žmonių, kuriuos vienu metu sutiksite gatvėje, tipažai. Sovietiniai monumentai ir šūkiai, greta – primityvios reklamos, o jų fone – vaikinas, panašus į šiuolaikinį mūsų hipsterį. Politinis nesvarumas (ir greičiausiai – idiotizmas) puikiai sugyvena su gana išradingu verslumu, kurio pagrindų vyresnioji karta mokėsi dar SSRS. Kas visiškai, jokia forma neegzistuoja Padniestrėje – tai ironija (ir tai išskiria šią „šalį“ net iš Rytų pasaulio, kur ironija yra viena svarbiausių išgyvenimo formų) .

Neringos Butnoriūtės ir Andriaus Jakučiūno nuotr./Kelionė Padniestrėje
Neringos Butnoriūtės ir Andriaus Jakučiūno nuotr./Kelionė Padniestrėje

Vieną minutę, gerdamas absoliučiai puikų espresso iš kartoninio puodelio, gali manytis atsidūręs civilizuotoje šalyje, kitą – žavėtis juodais grindų skudurais, kokių mes nebematėme nuo sovietmečio, apraišiotais neveikiančiais pisuarais tualete. Tvarkinguose supermarketuose, niekuo nenusileidžiančiuose tiems, kuriuos matėme Moldovoje, spindi naujutėliai kortelių skaitytuvai, tačiau tarptautinėmis bankų kortelėmis, – nei „Visa“, nei „Mastercard“, – čia atsiskaityti nepavyks.

Tačiau nenusiminkite! Milijonas valiutos keityklų (daugmaž ant kiekvieno kampo) užtikrins, kad neliksite be rublių, o prekybos tinklas „Šerif“ neleis pamiršti, kad tikrieji šios teritorijos ar, taip pavadinkim, šalies šeimininkai – verteivos ir banditai.

(Bus tęsinys)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje