Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 24d. 09:18

Per Europą keliavęs Nerijus suprato – kuri šalis motociklininkui yra labiausiai kerinti

Kelionės motociklu akimirkos
Nerijaus Motiejaičio nuotr. / Kelionės motociklu akimirkos
Palikęs bičiulį Egidijų Italijos kaime, suku Liuksemburgo link. Kelias vėl veda pro ten pat, per kur ir atvažiavom. Tuos pačius serpantinus, įveiktus vakaro prietemose, jau matau ryto aušros spinduliuose, bet laiko nebėra. Negaliu sau leisti sustoti ir gėrėtis, nes tūkstantis kilometrų tikrai ne juokai. Nepamirštant, kad nemažai kilometrų reikia nujoti kalnais kalneliais. Čia kampo nenukirsi, nes net posakis, kad tiesiau – arčiau, nebetenka prasmės. Čia „tiesiau“ reiškia – „nukritau“.

Ankstesnes kelionės pasakojimo dalis rasite čia: Nerijaus – NemoLTU – kelionė motociklu iš Norvegijos į Alpes

Taip visą dieną ir prabirbinau – tai sustodamas plieninį žirgą pagirdyti, tai kokį dešrainį ar sūrainį savyje paslėpti. Vokietijoje atsiveria horizontai, ir kaip koks Don Kichotas, pažiopsojęs į vėjo malūnus, nutaręs nebekovoti su šiuolaikinėmis technologijos, įriedu į Liuksemburgo karalystę. Nors šiandien pasimatymo su Liuksemburgo princese ir neturiu – kažkodėl ji neatsakė į mano kvietimą, ot ir susireikšminimas tų nykštukinių karalysčių... Tačiau žinia, kad motokolega Vytas jau užkūręs grilių, spirgina mane vis labiau atsukti rankeną.

Žinant, kad ši šalis nepigi, rankenos atsukimas kovoja su pinigine, tarpininkaujant smegenims, tad 120 rodantys ženklai puikiausiai koreliuoja su spidometro parodymais. Galų gale įriedu į bičiulio kiemą, ir spjovę ant tų kovidinių baimių bei užsienietiškų „Hi“ spaudžiam dešines. Beje, paradoksas paradoksu, bet šiame kieme mano „Ducati“ randa sau naują draugelį. Spėkit, koks jo vardas? Nagi, aha, taip – BMW...

Čia tokia zaraza per pasaulį eina, ar kas čia darosi, kad visur vien tik šita markė? Bandau statyti saviškį toliau, kad neužsikrėstų, bet nevalia – matai, motociklai turi šalia stovėti. Juokauju, bičiuliai, juokauju. Neturiu nieko prieš jokius motociklus. Gerbiu visus važiuojančius, o labiausiai – su „Ducati“. Oi, išsprūdo. Važiavęs aš visokio plauko pirdaklietais. Rimtais ir nelabai rimtais. Visi jie geri – kol negenda ir tau tarnauja taip, kaip ir buvo sukurti, tad nereikia ant jų burnoti, o reikia mylėti ir važiuoti.

Vytas čia jau daugybę metų, ir norint skaičiuoti ant pirštų, teks pasitelkti ir kojas. Susukęs čia šeimos lizdelį, mėgaujasi gyvenimu, o į pagerintų malonumų sąrašą dar patenka ir grilius. Štai su tuo aparatu ir aš nesusipykęs, tai buvo tiesiog profesiškai įdomu ir smalsu, kaip jis juo naudojasi. Dievulėliau brangus – tokio pagreitinto žmogaus dar nebuvau matęs. Jis viską daro pagreitintai, ir steikas su visomis pagrilintomis daržovėmis atsidūrė ant stalo greičiau nei aš spėjau susigaudyti, kas čia vyksta.

N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka
N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka

Kalbos pasisuko ir apie keliones, motociklus bei visa tai, kas tik susiję su šiuo laisvalaikio leidimo būdu. Taip gegutė iškukavo ir vidurnaktį, ir dar vis kukavo, kukavo, kol teko eit gult. Ryt turim planą apvažiuoti didesnę dalį šios karalystės, bet prieš tai reikia bent apsimesti, kad miegojom.

Rytas pasitiko be kaimiško orkestro, dėl ko aš labai neliūdėjau. Tad atgavęs jėgas, išdaužęs galvą į duše tekančią srovę, nusileidau žemyn, kur poniški pusryčiai ir kava atstatė regėjimą į normalų ryškumą. Susijungėm komunikacijas – na, yra toks aparatėlis, kuris įsistato šalme, ir nereikia laidyt gerklės ar jokio telefono – gali ramiai sau per kilometrą kalbėtis su kitu aparatėlio turėtoju tarsi šalia stovėdamas. Ne ne, laidų nereikia, nes dar galvą kaip kokį kopūstą nuo kaklo nuridentų vienam staigiau užstabdžius.

Taip visą dieną jis man ir praskambėjo ausyje tarsi Luvro muziejaus gidas, tik daugybę kartų geriau ir informatyviau. Sužinojau, kur Europos sąjungos kokie statiniai, vertėjų biurai, bibliotekos, mokyklos. Kur ta princesė, kuri išsigando mano vizito, apsistojus. Aplankėm Liuksemburgo vyno kelius, kurie savo grožiu tikrai nieko nenusileido Italijos vynuogynams. Na, ot besarmačiai! Ir čia jie linksminasi nuo senų senovės.

N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka
N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka

Pasiblaškėm po linksmus keliukus ir ūkininkų kraštelius. Apžiūrėjom atslūgusias po didžiųjų Vokietijos potvynių upes, su krantų medžių šakose aukštai kabančiais drabužiais. Gal ir gerai, kai tau išskalbia skalbinius, bet šitas variantas man nelabai patiktų, gal net sakyčiau, visikai nepatiktų...

N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka
N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka

Taip praėjo diena, sukimšusi man galvon visą Liuksemburgo dabartį, praeitį ir topografiją. Supratau, kad tai labai brangi šalis, net labai. Todėl ten gyvent nenorėčiau, bet dirbti ir gauti algą tai labai patiktų. Vakaras vėl pakūrė grilį, gal tiksliau Vytas, ne vakaras, bet tobulas burgeris supainiojo mintis, o išlenktas bokalas tobulo belgiško alaus – ir liežuvį.

Tad pradėsime nuo kito ryto, kuris, atsisveikinus su Vytautu, nunešė mane link Vokietijos kelto, turėsiančio perbogint mane per tą didžiąją balą į Švediją. Dar laiko turėjau, tai mintyse tūnantis planas aplankyti pakeliui draugus šildė mintis ir tempė lūpų kraštelius ausų linkui. Pakeliu kelto link dar sustojau pasidaryti nosies krapštymo testą, kad įrodyčiau, jog neparvežu tos pasaulį užpuolusios keliautojų rykštės.

N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka
N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka

Reikėjo gerokai palankstyti pirštus, kad teisingai sukalkuliuoti laiką. Tas testas galioja 24 valandas, o man su juo reikia perplaukti balą, pervažiuoti visą Švediją ir įriedėti į savo rezidencijos šalį Norvegiją. Mano galva ne akmeninė, ir į ją plaktuku įkalinėti pamokų nereikia – brangiai iškeliavus iš Švedijos atostogų pradžioje, atgal norėjosi grįžti be papildomų nakvynių uosto teritorijoje.

Tad tas reikalas susitvarkė tiesiog kaip pagal užsakymą, ir net nepajutau, kaip per dieną įveikti paskutiniai 700 km įstūmė mane į laivo vidurius ir, prasukus keletą sapnų, išspjovė kaip kokį saulėgrąžos lukštą jau Švedijos pakrantėje.

Buvo ankstyvas rytas, o kaip tik pakeliui dar Švedijoje turiu gyvenantį savo pusę brolio, nors tiksliau – tai grynakraujis mamos pusbrolis, bet mes mieliau save pusbroliais vadinam. Beveik kartu gimę, tam pačiam kaime ir net toje pačioje gatvėje augę, iki pat dabar išlaikėm draugystę. Nepalyginsi, aišku su vaikyste, kai kiekvieną dieną ieškodavome progos, kaip čia išsprūdus mamai nepamatant, ir kartu nugalėti kokį milžiną miške ar su lanku nušauti drakoną, atskrendantį iš tamsiosios požeminio pasaulio pusės.

N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka
N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka

Dabar draugystė – tai skambutis kartą kitą per mėnesį, ir tai dar gerai, kad tiek pavyksta. Tad skambinu Kęstui ir sužinau, kad susitikt su juo man tereikės nuo tiesės nukrypus vos keletą šimtų metrų. Suku motociklą link ten, ir šiltai pasisveikinę pavagiam iš jo darbdavio vieną kitą dešimtį kronų, atspindinčių mūsų pokalbio trukmę. Tad leiskite padėkoti tam mielam dėdei už taip mielai apmokėtą mūsų pokalbio sąskaitą, tikrai tikiu, kad jis nesupyks.

Kad ir kaip norėjosi pasilikti ir pasisvečiuoti, tačiau mano kovidinis testas turėjo savo galiojimo laiką, o jam pasibaigus neturėjau jokio žalio supratimo, kur ir už kiek Švedijos laborantai man jį padarytų. Tai atsilabinau su pusbroliuku ir dėjau per gazo rankeną.

Artėjant link norvegų oras pradėjo panašėti į tokį, kokį ir palikau prieš gerą mėnesį. Dangus pradėjo raukti antakius, darėsi vis liūdnesnis ir, atrodė, tuoj tuoj pravirks. Mano nuotaika vis tik išliko kažkur aukštybėse, mintys trankėsi po visus kraštus, kuriuos taip nesenai aplankiau. Akyse striksėjo malonūs Alpių vaizdai, kartais grįždami ir pažvelgdami į kelią, kuriuo važiuoju, kai staiga žvilgsnis netyčia užkliuvo už benzino parodymų.

N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka
N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka

Opa! Akys lipa lauk iš orbitų ir bando suderinti ryškumą, kad įsitikintų, jog realybė yra tikrai ta, kuri atsispindi skaičiukuose. Aha... tikrai taip. Kompiuteris, kaip žinia, yra protingas daiktas, nors su juo pasikalbėt apie pasaulines problemas nelabai pavyksta, tačiau jis žino, kas vyksta tavo motociklo benzino bake. Jis man taip va akivaizdžiai paaiškina, kad man liko važiuoti 15 kilometrų – ir viskas. Čia jau, brolyti, nepajuokausi. Jei benzino nėra, tai į baką dešros su batonu neįmesi ar limonado nepripilsi.

Stoju ir ieškau „Google“ artimiausio naftininkų atstovo. Anas tik už 26 kilometrų! Štai taip ir pasigavau žioplį... Dar tokiu ekonominiu režimu nebuvau važiavęs. Būtų buvę pedalai, tai ir tuos dar būčiau mynęs, kad tik kuo mažiau degalų sunaudočiau. Likus iki vietos 8 kilometrams, kompiuteris man aiškina, kad kuro kiekis lygus nuliui, o aš glostau savo multistradą ir pasakoju, kaip aš ją myliu ir dar labiau mylėsiu, jei ji priveš mane iki kolonėlės, o ne aš ją.

Matyt, jautri papuolė, nes į benzino pardavyklą įriedėjau oriai iškelta galva, Dukačio balne, o ne stumdamas ir slėpdamas akis nuo aplinkinių, gėda būt buvus baisinė. Prigriebęs kavos, kokią dar bandelę, pripildęs baką, kuris, beje, dar sakė, jog buvo likęs koks puslitris iki visiškos sausros, pamačiau, kad galiu važiuoti ne pro pagrindinę sieną, bet šalimais esantį praleidimo punktą – ir tokiu būdu išvengčiau spūsties ant šešto greitkelio pasienio posto, kurį ponas „Google“ jau buvo užfiksavęs gerokai anksčiau ir aiškino man, kad tiesiau – arčiau, bet aplink – greičiau.

N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka
N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka

Tad mudu su Dukačiuku pasileidom tuo keliu, kuris taip maloniai mums buvo pasiūlytas. Kelias vedė miškeliais ir ežerų pakraštėliais, šypsojausi, kad pagaliau asfalto tiesės išsikraipė ir galiu šokti pagal jų kreives užuot dilines padangų vidurį. Pasiekiau tą pasienį, ir laba diena – eilinį kartą šioje kelionėje liečiu lūpomis šaltą rankenos metalą.

Nesupraskit tiesiogiai, jokio fetišo geležei neturiu, bet kai atsitrenki į aplinkybes, kurios priverčia tave suktis atgal, bet jokiu būdu negali važiuoti nosies tiesumu, tai tas išsireiškimas „pabučiuoti rankeną“ puikiai atitinka mano esamą situaciją. Tenka suktis ir čiuožti iš kur atėjęs, manuoju atveju – atriedėjęs.

Vėl eglaitės keičia pušaites, berželiai pamojuoja lapeliais, o aš pamerkdamas jiems akį traukiu į ten, kur ryškiomis ir labai griežtomis raidėmis buvo parašyta prie tos rankenos – pagrindinį sienos kirtimo punktą. Prabėgus gerai valandėlei akys įsiremia į ilgą stovinčių automobilių srautą. Opapa... keturių kilometrų eilė! Jau beveik 6 vakaro, o man nuo pasienio iki bičiulių – beveik valandėlė kelio.

N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka
N.Motiejaičio nuotr./Kelionės motociklu akimirka

Mintyse įsijungia Jameso Bondo ir „Kobra 11“ filmų epizodų nuotrupos ir gimsta planas – šoku į sunkvežimių eilę ir įtaisęs nosies kryptį kuo tiesiau priekin, traukiu pirmyn, šone palikdamas tą nesibaigiančią automobilių virtinę. Nosiai neleidžiu kryptelt kairėn nė per vieną laipsniuką, nes labai nenoriu pamatyti žvilgsnių iš automobilių vairuotojų. Kažkaip nelabai tikėjausi atrasti juose galimai spindinčio gėrio ir laimingo kelio palinkėjimų.

Jau kurį laiką raukęs antakius dar ir dangus pradeda, kaip mano viena bičiulė sako, bučiuotis. Nežinau, ar apie bučinius sakosi, kad jie barška, bet šitie tikrai barškėjo šalman ir motociklo stiklan. Taip lydimas šios neritmingos kanonados pasiekiu pirmąjį Norvegijos pasienio pareigūną, kuris išsiaiškinęs, kad aš nevakcinuotas ir turiu tik vieną testą, pasiunčia mane į „brokuotų“ eilę. Na, reikia – tai reikia.

Ten viskas puikiai suorganizuota, ir per gerą pusvalandį gaunu atsakymą, jog mano nosyje joks baisus baubas negyvena. Atsakymas spindi taip gražiai, kaip Lietuvos vėliavos vidurinioji juosta. Tai reiškia kad aš galiu tęsti savo kelionę namolio. Perlaužęs milijono lietaus lašų, taip kruopščiai nukeliautus, tiesiausius kelius link žemės paviršiaus, suku žirgą pas Šarą su Inga ir laimingas stoju prie puodų.

Cha, o čia tai svečias, ane? Atvarai kelis šimtus kilometrų, atsitrenki į sienas tarsi koks pomidoras, permirksti dievo siųstuose bučiniuose ir atvažiavęs dar padarai visai kompanijai valgyt. Prisiekiu savo Multistrada ir dar keliais motociklais, kad aš dėl to nepykstu. Man paprasčiausiai patinka gaminti. Tiesa, gaminu tik ant grilio, o virtuvė man svetimas ir sunkiai suprantamas reikalas.

Inga jau nuo ryto ištraukus jautienos šmotą, tad beef bourguignon receptas, atkeliavęs iš pačios Prancūzijos, nugula į troškinimo puodą Kamado Bono grilyje. Neslėpsiu, kad buvo žiauriai skanu. Dar Inga papjaustė visokių stebuklėlių iš šaldytuvo gilumos, Šaras užmaišė kažkokios mikstūros, ir rytas vos neaplenkė vakaro.

Ryte iš lietaus beliko tik kelios vos žymios balutės, kurios priminė, kad ne visada buvo taip gražu, kaip šiandien. Atsisveikinu su mielais bičiuliais ir patraukiu vakarų pusėn. Šiandien dar reikės įveikti Norvegijos žemę nuo rytų ligi vakarų. Viso – apie 600 km, tačiau šviečiant skaisčiajai ir žinant Norvegijos vaizdus, tai neturėtų prailgti.

Lekiu, vėjelis niekaip neprieidamas paglostyt mano šukuosenos, piktai ošia sukdamasis aplink šalmą. Saulė vis pakutendama akis šildo ir džiovina dar nuo vakar likusius lietaus lašus, o akyse spindi džiaugsmas. Pagaliau aš supratau, kad ir koks nuostabus pasaulis, kad ir kokios didingos Alpės ir nuostabi ta Italija, kad ir kokia miela tėvynė Lietuva, tačiau motociklistui Norvegija yra tikrai nepakartojama ir kerinti.

Tik čia vasaros viduryje gali pamatyti pasilenkusius ir žiūrinčius į savo atspindį vandenyje baltagalvius kalnus. Tik čia gali pamatyti į tolį nuvingiuojančius fiordus ir šimtus kalnų, ašarų kriokliais tekančių į upes.

Su tokiais vaizdais pasiekiu namus, paglostau savo „Ducati“ ir padėkoju už šią pergalę. Ne, ne prieš priešus, ir ne kokiose nors lenktynėse. Tai pergalė prieš patį save. Tai vienuolika su puse tūkstančių kilometrų, kurie užpildė prisiminimų lentyną, kurios nebūtų buvę, jei nebūtų iškeliauta.

Tai žingsnis, kurį padaręs niekada nebenorėsi, kad būtų buvę kitaip. Tai yra tai, į ką atsisukęs nusišypsai ir pasakai – aš gyvenu! Ačiū, kad skaitėte.

Nerijaus keliones galite sekti:

Youtube: youtube.com/channel/UCHMkE0Qc5836OAar50lraAA

Instagram: instagram.com/NemoLtu_Norway/

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

03:08
07:33
00:20

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje