Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Prisijaukinti Šiaurės Korėją (I): 8 dienos beprotiškiausioje pasaulio valstybėje

Kiek jums reikėtų sumokėti, kad šiuo metu savo noru vyktumėte į karščiausią – bent jau branduolinės radiacijos arba pasaulinių naujienų prasme – pasaulio tašką, Šiaurės Korėją? Man niekas nesumokėjo, už šią galimybę mokėjau aš. Ir gavau ne tik kelionę geografinėje plotmėje, bet ir kelionę laiku į patį nykiausią socializmą. Su visu jo įmanomu farsu – propaganda, melu, sekimu, dvigubu pasauliu ir statistais. Ir... netikėta man pačiam – draugiškais santykiais.
Šiaurės Korėjoje
Šiaurės Korėjoje / Karolio Žukausko nuotr.

Šių metų birželį Šiaurės Korėja paleidžia anksčiau už plakato vagystę sulaikytą amerikietį Otto Warmbier, kuris neatsigavo iš komos ir po kelių dienų mirė. Liepą Šiaurės Korėja paleidžia pirmąją tarpžemyninę raketą, galinčią pasiekti Aliaską. Rugpjūtį Japonija savo kailiu patiria, ką reiškia virš jos skrendanti raketa – Šiaurės Korėja erzina savo buvusius okupantus. Rugsėjį JAV savo piliečiams uždraudžia keliauti į Kim Jong Uno režimo šalį – remdamasi savo piliečio Otto Warmbier mirtimi.

Spalio pradžioje man šovė mintis pamatyti šią beprotišką šalį, kadangi akivaizdu, jog jos galiojimo laikas augant įtampai nėra begalinis – anksčiau ar vėliau surūgs kaip pienas, vienintelis klausimas – pakuotė plyš nuo įtampos iš vidaus, ar ją kažkas praplėš iš išorės. Lapkričio viduryje aš jau sėdėjau sename rusiškame Tu-204 lėktuve iš Pekino į Šiaurės Korėjos sostinę – Pchenjaną.

Karolio Žukausko nuotr./Lėktuve į Pchenjaną
Karolio Žukausko nuotr./Lėktuve į Pchenjaną

„Negrįši“, „Tik nevok plakatų“, „Gal tu išprotėjai?“, „Laikykis jų taisyklių, jeigu dar nori pamatyti Lietuvą“ – tokios ir panašios draugų ir artimųjų replikos skambėjo, kai pasakiau, kad vykstu į šią šalį.

Karolio Žukausko nuotr./Lėktuve į Pchenjaną
Karolio Žukausko nuotr./Lėktuve į Pchenjaną

O baimė pagrįsta – visi puikiai prisimena amerikiečio studento atvejį, kai už pavogtą plakatą jis buvo nuteistas 15 metų kalėjimo, tačiau jau po kelių mėnesių dėl neaiškių priežasčių paniro į komą ir buvo išsiųstas atgal į JAV – numirti.

Manimi vienu ten beveik ištisą parą rūpinosi trys žmonės, ir jie tikrai nenorėjo, kad man kas nutiktų.

Visgi Šiaurės Korėja paliko gana įvairų įspūdį. Bent jau įvairesnį, nei tikėjausi prieš kelionę. Taip, tai nėra jauki šalis – propagandos muziejus po atviru dangumi, melo karalystė, uždariausias pasaulio kalėjimas ar kaip ją bepavadintum. Tačiau, kaip jau ne kartą teko įsitikinti, šalies žmonės ir valdžia dažniausiai reiškia dvi skirtingas ašis.

Šiemet buvau ir Irane, kuris pasaulio žiniasklaidoje vaizduojamas kaip blogio ašies valstybė, tačiau eilinių žmonių svetingumu galėtų lygintis su svetingumo aukso medalininkais gruzinais (ypač lietuviams!). O keliautojų saugumo prasme Iranas gali lenkti daugelį Vakarų Europos valstybių – galbūt tai sunku suvokti, bet tie, kas ten pabuvo, tikrai nesiginčys.

Visiškai saugus jaučiausi ir Šiaurės Korėjoje – kad ir kaip tai paradoksaliai beskambėtų. Bet manimi vienu ten beveik ištisą parą rūpinosi trys žmonės, ir jie tikrai nenorėjo, kad man kas nutiktų, nes tai reikštų ir problemas jiems. Todėl išorinio saugumo prasme nebuvo jokių grėsmių, nors jaudulio viduje, žinoma, kartais buvo.

Šiaurės Korėjos žmonės, bent jau tie keletas, su kuriais buvo galima tiesiogiai pabendrauti, paliko labai gerą įspūdį. Taip, tai nėra Gruzija ar net Iranas – jų svetingumas ribotas, įstatytas į griežtus taisyklių ir propagandos rėmus, bet per 8 dienas, kiek aš praleidau šioje šalyje, galima ne tik perprasti tam tikrus keistus jų rėmus, bet ir pabandyti aštresnes diskusijas – bent jau su gidėmis.

Dvi gidės ir angliškai nekalbantis vairuotojas – tokia kompanija mane vieną lydėjo nuolat, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Norėjau intensyvios programos, kad pamatyčiau kuo daugiau – gavau tokį turą, kad vakarais kartais norėjosi tik griūti į lovą. Lovoje, tiesa, dėl privatumo nebuvau tikras – bent jau viename iš keturių išbandytų viešbučių, esu tikras, žinojau, kur paslėptos filmavimo kameros, sekančios turistus, kad jie ko nepridirbtų.

VIDEO: Aštuonios lietuvio dienos beprotiškiausioje pasaulio valstybėje

Bet tokia yra Šiaurės Korėja – vykdamas į ją tu atsisakai savo privatumo, priimi jų taisykles, nes supranti, kad jų negerbimas galėtų baigtis nejuokingai. Jau oro uoste įsėdus į automobilį, gidės mane supažindino su penkiomis svarbiausiomis taisyklėmis. Pamenu tik pirmąsias dvi.

Pirmoji ir svarbiausia – neįžeisk šalies lyderių. Jei tik nusipirksi kokį laikraštį ar leidinį su jų atvaizdu, šiurkštu nelenk per juos – geriau susuk. Dar tą pačią dieną gavau laikraštį, kurio pirmame puslapyje švietė JAV prezidento „raketų žmogumi“ išvadintas Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas. Gidės patarė laikraštį susukti, nelenkti – taip ir dariau, taip ir laikiau jį visos kelionės metu.

Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje
Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje

Antroji taisyklė skambėjo taip – fotografuok ir filmuok tik tada, kai gidės leis. Iš kitų keliautojų žinojau, kad ši taisyklė nėra tokia griežta ir už jos pažeidimus niekas nebaudžia (skirtingai nuo pirmosios), todėl jau nuo antros kelionės dienos ją pakreipiau priešingai – fotografuoju ir filmuoju kada noriu, o jei jums (gidėms) nepatinka, pačios pasakykite. Žinoma, jos ir pasakydavo (ir ne tik jos – net pardavėjos tose užsieniečiams skirtose parodomosiose parduotuvėse rėkdavo, kad čia negalima fotografuoti).

Šią taisyklę laužiau kasdien, fotografuodavau ir filmuodavau slapta, kur to nebuvo galima daryti.

Pasakydavo tada, kai pastebėdavo – bet šią taisyklę laužiau kasdien, fotografuodavau ir filmuodavau slapta, kur to nebuvo galima daryti. Kai kažkas pamatydavo ir paprašydavo prie akių ištrinti nuotraukas – jie nežinodavo, kad kompiuteryje turiu ir ištrintų nuotraukų atstatymo programą, kurią teko panaudoti kelis vakarus.

Bet jei kam nors tai atrodo kaip nepamatuota rizika – ne, nesu beprotis, norintis palikti savo kaulus socialistinėje dirvoje. Šiaurės Korėjoje yra taisyklių, kurių negalima pažeisti, ypač tų, kurios susijusios su jų trimis lyderiais-dievais. Bet yra taisyklių, kurias galima šiek tiek apeiti. Nes būdamas smalsus ten gali pamatyti ar sužinoti šiek tiek daugiau, nei jie tau nori parodyti.

Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje
Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje

Todėl aš mielai grįžčiau į šią šalį. Ir galbūt grįšiu, nebent ten prasidės kariniai veiksmai. Kas, skaitant pasaulio žiniasklaidą, atrodo kaip neišvengiamai artėjantis dalykas, tačiau būnant ten atrodė kitaip – ši šalis, arba tiksliau jos valdantysis režimas, paremtas išlikimo strategija. Būtent todėl jie susikūrė branduolinį ginklą – ne puolimui, o atgrasymui. Daryti viską, kad išliktum. Turėti priešą (JAV), kuriam vietinių akyse galėtum nurašyti visus nepriteklius ir valstybės problemas.

Žinoma, atskira tema, kaip neprotingai jie tą savo branduolinį ginklą naudoja bandymuose – o čia vieną dieną galbūt ir galėtų prisižaisti. Tačiau kita pusė – JAV ir Pietų Korėja – puikiai supranta, kad tai reikštų šimtus tūkstančių jų karių ir civilių aukų. Todėl bent jau artimiausiu metu, mano nuomone, karinis konfliktas Korėjos pusiasalyje neatrodo labai tikėtinas.

Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje
Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje

Bet kaip ir girto paauglio prie automobilio vairo negalima prognozuoti, taip ir Kim Jong Uno su branduoliniu mygtuku prie vienos skurdžiausių pasaulio valstybių vairo negali nuspėti. Viena skurdžiausių, bet, reikia pripažinti, ir viena stabiliausių politiškai valstybių – nuo jos susikūrimo 1948 metais, ją valdo vos trys tos pačios šeimos nariai, visi tapę dievais šioje šalyje. Ir jokios realios opozicijos, net mažiausių užuomazgų.

Bibliotekoje rodo man pakeliamus stalus – šį išradimą sugalvojo pats lyderis.

Branduolinis ginklas padėjo sustiprinti Šiaurės Korėjos naratyvą, kurį valdžia pasakoja žmonėms, ir kurį bandoma pasakoti išoriniam pasauliui. O naratyvas paprastas: viskas, kas Šiaurės Korėjoje įvyksta gero, yra tik jos lyderių dėka. Dėl visų problemų ir nepriteklių kalta Amerika.

Viskas – šios dvi sakmės mane lydėjo visos kelionės metu. Televizijoje dainuoja kažkokia populiari merginų grupė? Ją suformavo pats šalies lyderis. Bibliotekoje rodo man pakeliamus stalus – šį išradimą sugalvojo pats lyderis. Šiaurės Korėja per 1950–1953 m. kartą jau beveik buvo užėmusi visą Pietų Korėją, bet išsilaipinus amerikiečiams karinė jėga stipriai persisvėrė, ir Šiaurės Korėjos kariuomenei teko skubiai bėgti į šalies šiaurę? Tai buvo strateginis lyderio manevras, laiku pasirinktas atsitraukimas, šlovė jo gudrumui.

Ir, kita vertus, – dėl prastos šalies ekonomikos kaltos JAV. Dėl Korėjos skilimo ir nesusivienijimo į vieną – kaltos JAV. Dėl to, kad Šiaurės Korėja įtraukta į terorizmą remiančių šalių sąrašą (tai įvyko kaip tik tuo metu, kai buvau šalyje) – čia tik JAV išmislas.

Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje
Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje

Tačiau tai, kokią Šiaurės Korėją mes pažįstame iš žiniasklaidos, ir kokia ji atrodo ten nuvykus – du šiek tiek prasilenkiantys vaizdiniai. Dviguba realybė Šiaurės Korėjoje persekiojo nuolat, labai dažnai jaučiausi tarsi filmo „Trumano šou“ herojus, kuris kiekvienoje situacijoje turi įtarimų, kad kažkas čia ne taip, kad šis pasaulis surežisuotas, kad turistas Šiaurės Korėjoje tėra didelio spektaklio žiūrovas.

Kur dar ta pati valiuta gali turėti du skirtingus kursus, kurie skiriasi net 56 kartus?

Kol kas nors neišras keliavimo laiku, kelionė į Šiaurės Korėją tikrai yra arčiausiai to. Kaip paaiškinti žmonėms, kokia čia muzika mano telefone, kokie keisti dainų pavadinimai? Kaip paaiškinti, kad ne, mes neturime nė vienos valstybinės parduotuvės ir tai yra normalu. Pabandykite įsivaizduoti, kad nusikėlę į praeitį jūs žmonėms bandote papasakoti, kas vyks ateityje – taip kartais jaučiausi kalbėdamas su korėjiečiais.

Negana to, tai ir savotiška stebuklų šalis – kur dar dėl manęs vieno vienai nakčiai galėtų atidaryti 12 aukštų viešbutį? Kur dar vos pusvalandis savarankiško pasivaikščiojimo be gidų sostinėje gali atrodyti kaip nerealus laisvės gurkšnis? Kur dar ta pati valiuta gali turėti du skirtingus kursus, kurie skiriasi net 56 kartus? Ką reiškia valgyti vienam pačiam visame restorane, atidarytame tik dėl tavęs?

Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje
Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje

Apie tai ir papasakosiu kituose straipsniuose apie savo kelionę, kurioje bandžiau prisijaukinti Šiaurės Korėją.

O pabaigai vienas iš dialogų su gidėmis – kaip reikia kalbėtis, kai atsakymų arba nežinai, arba negali pateikti, bet pripažinti to neturi teisės. Į visus klausimus turistui Šiaurės Korėjoje privalo būti atsakyta, nepaisant to, kaip tie atsakymai absurdiškai beskambėtų arba kad ir kiek jie prasilenktų su realybe.

Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje
Karolio Žukausko nuotr./Šiaurės Korėjoje

Aš: Kiek pas jus uždirba mokslininkai arba dėstytojai?
Gidė: O, jie ir medikai uždirba geriausiai.
Aš: O tai vidutinė alga kokia?
Gidė: Skirtingai, priklausomai nuo kiekvieno indėlio į darbą.
Aš: Bet tai vis tiek yra kažkokie skaičiai, galit eurais įvardinti?
Gidė: 2500 dolerių.
Aš: Čia per mėnesį ar metus?
(Abi gidės korėjietiškai tariasi kokią pusę minutės)
Gidė: Čia per metus. 3000 dolerių. Tokia alga buvo 1970-aisiais.
Aš: 1970-aisiais??? O dabar?
Gidė: O dabar nuolat kyla.

VIDEO: 15min studijoje – po Šiaurės Korėją keliavęs Karolis Žukauskas
VIDEO: Šiaurės Korėja: kaip susiformavo ši absurdiška diktatūra?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius