Dabar populiaru
Publikuota: 2017 liepos 3d. 20:19

Rausvasis miestas Prancūzijoje: kuo turistus ir keliautojus sužavi Tulūza?

Rausvuoju miestu dėl vyraujančios pastatų spalvos vadinama Tulūza
Gabijos Lebednykaitės nuotr. / Rausvuoju miestu dėl vyraujančios pastatų spalvos vadinama Tulūza

Paminėjus pietų Prancūziją turbūt daug kam prieš akis iškyla bekraščiai levandų laukai ir Žydrosios pakrantės paplūdimiai. Bet ir tolėliau nuo pajūrio yra labai gražių ir įdomių vietovių. Šįkart siūlau iš arčiau susipažinti su Tulūza. Mano subjektyvia nuomone – vienu žaviausių pietinės Prancūzijos miestų su labai savitu charakteriu.

Prancūzai Tulūzą vadina la Ville Rose – Rausvuoju miestu, nes jos senamiestis – beveik vien iš raudonų terakotos plytų. Toks šiltas koloritas paprastai sukuria jaukumo įspūdį, gal todėl Tulūza man visuomet atrodo tokia svetinga?

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Rausvuoju miestu dėl vyraujančios pastatų spalvos vadinama Tulūza
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Rausvuoju miestu dėl vyraujančios pastatų spalvos vadinama Tulūza

Žavesio miestui prideda ir tai, kad Ispanijos pasienis visai šalia, tad Tulūzoje jautiesi lyg kitame pasaulyje – ne pilkame, skubančiame, turistų dėmesio išlepintame Paryžiuje.

Nors Viduržemio jūra – už 150 kilometrų, Tulūzos oras man visada atrodo persmelktas vasaros atostogų nuotaikos. Palyginus su Paryžium, gyvenimo tempas čia lėtesnis, saulės daugiau, žmonės kalba garsiau ir gestikuliuoja smarkiau, taigi jau padvelkia Pietų Europa...

Palyginus su Paryžium, gyvenimo tempas čia lėtesnis, saulės daugiau, žmonės kalba garsiau ir gestikuliuoja smarkiau, taigi jau padvelkia Pietų Europa...

Tulūza – ketvirtas pagal dydį Prancūzijos miestas, bet senamiestyje to nejauti. Jis pakankamai kompaktiškas, kad būtų galima apeiti pėstute.

Vaikštinėdami po miestą atkreipkite dėmesį, kad miesto centre gatvių pavadinimai rašomi dviem kalbomis.

Pirmoji, aišku, prancūzų, o kokia ta antroji? Tai – oksitanų tarmė, labai artima katalonų tarmei (o gal – kalbai, šiuo klausimu katalonai turbūt ginčytųsi): ja kalbėta Pietų Prancūzijoje, Monake, šiaurės vakariniame Italijos gabalėlyje.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Rausvuoju miestu dėl vyraujančios pastatų spalvos vadinama Tulūza
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Rausvuoju miestu dėl vyraujančios pastatų spalvos vadinama Tulūza

Dabar kasdieniam bendravimui mažai kas šią tarmę vartoja, bet Tulūzoje oksitaniškai rašomi gatvių pavadinimai ir skelbiami stotelių pavadinimai bei kiti pranešimai metro – simbolinės, bet vis tiek pagirtinos pastangos išsaugoti tarmę.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Rausvuoju miestu dėl vyraujančios pastatų spalvos vadinama Tulūza
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Rausvuoju miestu dėl vyraujančios pastatų spalvos vadinama Tulūza

Karų metu ant Tulūzos nekrito bombos, todėl senamiestis pilnas autentiškų viduramžius menančių statinių. Žemėlapį čia apskritai geriausia padėti į šalį ir paklaidžioti vingrių senovinių gatvelių labirintu – niekad nežinai, koks įdomus atradimas laukia už kampo. Na, o jei slampinėti be tikslo – ne jūsų stilius ir norisi pasidėti keletą pliusiukų, kad viešėdami Tulūzoje pamatėte tai, kas svarbiausia ir įdomiausia, jūsų sąraše turėtų būti štai kas:

Kapitolijaus aikštė (pranc. Place du Capitol). Miesto širdis, čia jus žavėti pasiruošęs puošnus Kapitolijaus pastatas, kuriame po vienu stogu telpa rotušė, visos miesto administracijos įstaigos bei operos ir baleto teatras. Aplink aikštę – daugybė lauko kavinių ir restoranų, o priešais Kapitolijų dažnai būriuojasi afrikiečiai, pardavinėjantys visokiausius savo kultūros atributus – nuo tradiciniais ornamentais margintų marškinių ir suknelių iki medinių skulptūrėlių ir afrikietiškos muzikos diskų ir šiaip visokių egzotiškų niekučių.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./„Pont Neuf“ ir Kapitolijus
Gabijos Lebednykaitės nuotr./„Pont Neuf“ ir Kapitolijus
Gabijos Lebednykaitės nuotr./„Pont Neuf“ ir Kapitolijus
Gabijos Lebednykaitės nuotr./„Pont Neuf“ ir Kapitolijus

Hôtel d'Assézat. Ne, tai ne viešbutis, o renesanso periodu vietiniam turtuoliui pastatyti prabangūs rūmai. Vėliau jie tapo miesto nuosavybe, buvo restauruoti ir dabar juose įsikūrusi meno galerija. Joje eksponuojama meno dirbinių kolekcija laikoma viena turtingiausių vienam asmeniui priklausiusių tokių kolekcijų visoje Europoje. Dabar jau miręs šios kolekcijos savininkas Argentinas George‘as Bembergas prikaupė skulptūrų, piešinių, senovinių baldų ir įvairiausių tapybos darbų: nuo žymių XVII–XVIII a. venecijiečių tapytojų paveikslų iki Pablo Picaso kūrinių.

Šventojo Sernino bazilika (pranc. Basilique Saint Sarnin). Pastatyta XI–XII amžiais, tai – didžiausia romaninio stiliaus bažnyčia Europoje (turbūt ir pasaulyje), įtraukta į UNESCO architektūrinio paveldo sąrašą ir Jokūbo piligriminiu keliu (Camino de Santiago) einančiųjų maršrutą. Kaip ir pridera romaniniam statiniui, bazilika – ne itin puošni, gruboka. Jei ne vėlesniais amžiais pristatytas gotikinis bokštas, ji būtų panašesnė į tvirtovę nei į Dievo namus. Vis dėlto ji palieka įspūdį, jei ne grožiu, tai monumentalumu.

Viduje kelkite žvilgsnį aukštyn – rasite daug gražių neblogai išlikusių sienų ir lubų piešinių. Sekmadieniais priešais baziliką šurmuliuoja blusų turgus.

Beje, Šv. Sernino bazilika – garsiausias, bet anaiptol ne vienintelis įspūdingas senovinis religinis pastatas mieste.

Mano asmeninis atradimas – Notre Damme de Taur bažnytėlė – daug mažesnė, tamsi, mažai restauruota, regis, net oras joje per amžių amžius nepasikeitė, čia į galvą ateina patarlė: „Jei akmenys kalbėtų, kiek daug jie papasakotų“.

Verta užsukti ir į netoliese esantį impozantišką jakobinų vienuolyną (pranc. Le Couvent des Jacobins) – vėlgi menantį gilius viduramžius ir garsėjantį ypač aukštomis, grakščiomis gotikinėmis arkomis.

Pont Neuf tiltas. Priešingai, nei tvirtina pavadinimas (pranc. neuf – naujas), šis akmeninis tiltas per Garonos upę – seniausias Tulūzoje, nutiestas XVI a. ir labai fotogeniškas, ypač vakare. Beje, visas senamiestis – dešiniajame Garonos krante, taigi, perėję tiltą, nieko labai įdomaus nerasite, nors akį iš tolo traukia kairiajame krante išdidžiai pūpsantis La Grave ligoninės kupolas. La Grave buvo įkurta dar XII amžiuje maru sergantiems ligoniams priglobti, tik dabar iš originaliojo pastato nieko nebeliko, o atstatytoji ligoninė įspūdingesnė iš tolo, nei iš arti.

Midi kanalas (pranc. Canal Du Midi). 240 km ilgio kanalas, baigtas XVII amžiuje ir tuo metu laikytas vienu didžiausių inžinerinių darbų Europoje. Jis per Garonos upę jungia Atlanto vandenyną vakarinėje Prancūzijos pakrantėje su Viduržemio jūra pietrytinėje pakrantėje. Kanalo paskirtis buvo tapti krovininių laivų keliu, ir tokie laivai juo vis dar plaukia – Canal du Midi yra vienas seniausių tokiam tikslui naudojamų kanalų mūsų žemyne.

Place St. Pierre aikštė. Tulūzoje yra vienas seniausių Europos ir vienas didžiausių Prancūzijoje universitetų, kuriame mokosi daugiau kaip 100 000 studentų. Žinoma, jie ne tik mokosi, bet ir linksminasi – vakarais miestas šurmuliuoja, o mažytė, netoli universiteto esanti St. Pierre aikštė yra viena mėgstamiausių studentų susibūrimo vietų, čia gausu užkandinių ir iki paryčių veikiančių užeigėlių, kuriose liejasi alus ir klega pašnekesiai.

Victoro Hugo aikštės turgus (pranc. Marche de Victor Hugo). Rašytojo garbei pavadintoje aikštėje esantis griozdiškas pilkas turgaus pastatas iš išorės atrodo visai nepatrauklus, bet viduje lankytojui prieš akis atsiveria visas Tulūzos regiono gastronominis pasaulis: įvairūs mėsos gaminiai, daugybė žuvies. Ir daugybė sūrio rūšių, daugiau, nei įstengsite suskaičiuoti ar išragauti.

Žibuoklės čia naudojamos kosmetikos ir parfumerijos gamybai, taip pat ir kulinarijoje – uogienėms, padažams, karamelei, yra net šokolado su žibuoklėmis.

Čia galite įsigyti Prancūzijoje žinomiausio Tulūzos delikateso – Saucisse de Toulouse vytintos dešros. Iš saldumynų tipiškais laikomi traškūs migdoliniai sausainiukai croquettes, o įdomiausi ir turbūt lauktuvėms tinkamiausi bus skanumynai su… žibuoklėmis.

Šiame regione augančių žibuoklių porūšis – ypač sodrios spalvos stambiažiedės gėlės su dviguba žiedlapių eile, tokia žibuoklė yra Tulūzos simbolis, įamžintas ir miesto herbe bei vėliavoje.

Žibuoklės čia naudojamos kosmetikos ir parfumerijos gamybai, taip pat ir kulinarijoje – uogienėms, padažams, karamelei, yra net šokolado su žibuoklėmis.

Japoniškasis sodas. Kiek netikėtas atradimas tolėliau nuo senamiesčio – Compans Caffarelli parke įrengta japoniško sodo imitacija. Jei esate buvę Japonijoje ar svajojate ten nukeliauti, čia užsukti verta vien tam, kad įvertintumėte stropumą, kurio prireikė, kad būtų nepriekaištingai pamėgdžiota Tekančios Saulės šalies estetika ir sukurta kuo autentiškesnė atmosfera.

Parke rasite tvenkinį su vėžliukais, sakuras, mažučių kriokliukų, japonišką tiltelį ir arbatos paviljoną.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Japoniškas sodas, bažnyčios ir Hotel d'Assezat vidinis kiemas
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Japoniškas sodas, bažnyčios ir Hotel d'Assezat vidinis kiemas

Cité de l'espace teminis parkas. Tulūzą maitina orlaivių ir erdvėlaivių pramonė. Čia – ir didžiausio Europos lėktuvų gamintojo „Airbus Group“ centrinė būstinė, ir dar kelių kosmoso tyrimams skirtą technologiją gaminančių bendrovių atstovybės, ir Tulūzos kosminių tyrimų centras – didžiausias mūsų žemyne tokio pobūdžio mokslinis centras.

Nenuostabu, kad yra ir kosminių tyrinėjimų tema įrengtas muziejus-pramogų parkas. Į tolokai už miesto įsikūrusį Cité de l'espace galima nuvykti autobusu, įėjimas kainuoja apie 20 Eur (tiksli kaina priklausys nuo sezono).

Sakoma, vaikams ten smagiau nei suaugusiems, bet, jei domitės astronautika ir turite laisvą pusdienį, kodėl gi neapsilankius?

Temos: 2 Tulūza Prancūzija
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje