Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 28d. 16:14

Savaitgalis Gardine: alternatyvi Lietuvos ateitis – pažiūrėti įdomu, bet gerai, kad tokiu keliu nenuėjome

Gardine
U.Antanavičiaus/15min nuotr. / Gardine

Praėjusį savaitgalį buvau Baltarusijoje, Gardine. Tokia artima, bet ir tolima šalis – buvo keista suvokti, kad pirmąkart gyvenime lankausi, kaip čia gražiau išsireiškus, eurointegracinių kriterijų neatitinkančioje valstybėje ir kartu esu vos 30 km nuo Druskininkų. Čia toks pavienių pastebėjimų iš ten srautas – nesilankiusiems gal bus įdomu.

  • Prieš kelionę prisiklausėm daug apie piktus baltarusių pasieniečius ir apie tai, kaip ten patikros metu negalima net šypsotis, nes bus nemalonumų. Ką gi, kalbos nepasitvirtino. Pasieniečiai buvo jauni, gana draugiški, ir netgi lyčių lygybė užtikrinta – vyrų ir moterų matėm, ko gero, tiek pat.
  • Pats laikas pasienyje su visom procedūrom užtruko kažkur dvi valandas, važiuojant penktadienį vakare. Procedūrų šiaip, jei nesi vairuotojas, ten itin daug – daugiausia laiko tiesiog lauki. Pasienio zonoje Baltarusijos pusėje yra krovininės svarstyklės, ir ant jų, kol lauki, galima pasisverti. Bandėm.
  • „AirBnb“ nuoma dviem naktims, gyvenant keturiese, išėjo ~23 Eur žmogui. Butas buvo, toks, hm, baltarusiškas. Naujos statybos name – baigtas statyti turbūt prieš kokius penkerius metus, gal ir vėliau. Viskas nauja, gražu, euroremontas. Bet išplanavimas sovietiškas – atskiras miegamasis, atskira svetainė ir atskira virtuvė su tokiu dideliu stalu, rodos, taip ir kviečiančiu prie jo buitiniu alkoholizmu užsiimti. Apie tai, kad virtuvė ir svetainė gali būti ta pati erdvė, čia, rodos, dar nelabai kas girdėjo.
  • Lietuva baltarusiams, pasirodo, siejasi su kebabais. Miesto centre radom kebabinę „Labas kebabas“, kurios iškaboje kebabas buvo įkomponuotas į stilizuotą Lietuvos vėliavą, ir dar parašyta „Kebabai kaip Lietuvoje“. Pats kebabas, deja, ne toks skanus kaip Lietuvoje.
  • Vakare bejunginėdami kanalus sužinojome, kad šansono TV kanalas, kuris visą parą groja vien šansoną ir vadinasi „TV Shanson“, is a thing! Pažiūrėjom kelis klipus – dvasinga ir nuostabu.
  • Kainos Gardine kiek mažesnės negu Lietuvoje, bet esminio skirtumo tikrai nėra. Išskyrus degtinę – ta tai tikrai kainuoja triskart pigiau. Nors, pavyzdžiui, alaus kaina parduotuvėje iš esmės nesiskiria, baruose irgi po 2–2,50 Eur tenka sumokėti. Importinis, vokiškas ar belgiškas, ir 4–5 Eur kaštuos.
  • Gardino pagrindinėje aikštėje vis dar išdidžiai stovi Leninas! Tačiau didelės pagarbos jam nėra – kadangi užtaikėm atvykti per miesto šventę, jis, vargšas, atsidūrė už maisto palapinių su šašlykais ir bulvėmis ir akivaizdžiai niekam nerūpėjo. Pagrindinė scena irgi buvo visai kitoj pusėj.
  • Miesto šventėje daug viešai vartojamo alkoholio. Matėm, kaip apie 12 dienos besilankantys šventėje šiaip jau gana padorios išvaizdos piliečiai mielai užsisako prie alaus ir 100 g degtinės ir čia pat išgeria. Arba kaip prie stalo sėdi šeima – tėvas, mama ir du vaikai, ir tėvai šalia savo šašlykų ir degtinės butelaitį atvirai pasistatę bei vis pasipilsto.
  • Alkoholį, beje, čia pardavinėja visą parą. Rock and roll!
  • Dar vienas įdomus dalykas mugėje – maisto pasirinkimas, tiksliau, jo nebuvimas. Stovi kokios septynios skirtingos palapinės su tais pačiais šašlykais, dešromis, bulvėmis ir keptais grybais, ir daugiau jokio šilto maisto. Ir tas pats maistas nekažką ir brangus – už porciją, kai viską sudeda, kokius 6–7 EUR susimoki. Atrodytų, turėti kažkas susiprasti, kad jei pasiūlysi čiut pigesnio ir čiut įvairesnio maisto, gali lengvai mugės hajlaitu ir eiles pritraukti. Bet to nėra.
    U.Antanavičiaus/15min nuotr./Gardine
    U.Antanavičiaus/15min nuotr./Gardine

  • Atskiras pagiriamasis žodis „Faraday“ barui – jei pasitaikys būti Gardine, užsukit. Visiškai steampunkinis baras, kur, matosi, į visą dizainą daug širdies ir pastangų įdėta. Labai gražu. Mano kuklia nuomone, ir Vilniuje jis vienas labiausiai išskirtinių būtų.
    U.Antanavičiaus/15min nuotr./Gardine
    U.Antanavičiaus/15min nuotr./Gardine

  • Mieste visur pilna įvairių spalvų vėliavų. Prie gėlių vazonų, apšvietimo stulpų ir t.t. Mūsų idėja buvo, kad koks nors vėliavų gamybos kombinatas jų pagamino per daug, ir dabar valdžia tiesiog bando taip jas realizuoti. Daugiausia žalių ir raudonų, bet matėme netgi vaivorykštės vėliavų. Nebuvom tikri, ar čia LGBT lobistai slapčia prasisuko, ar tiesiog Gardino dar nesugadino Vakarų propaganda ir vaivorykštė čia vis dar priklauso vaikams.
    U.Antanavičiaus/15min nuotr./Gardine
    U.Antanavičiaus/15min nuotr./Gardine

  • Sovietinė patirtis Baltarusijoje labai gyva viešosios erdvės simboliuose – gatvių pavadinimuose, kurie visiškai nepakeisti, vėliavoje, paminkluose Didžiojo Tėvynės karo ir jame kritusių herojų atminimui ir pan. Tačiau kasdienybės praktikose jos nelabai matosi. Pavyzdžiui, pranaršęs parduotuvės lentynas radau gal tik vieną prekę, kurios etiketė priminė sovietų laikus (tai buvo ikrai). Kai prasiėjome pro šventės turgelį, tarkim, nematėm nė vieno sovietinio suvenyro. Ir SSRS vėliavos parsivežti nepavyko į kolekciją, nors turėjau slaptą viltį.
  • Lukašenkos viešojoje erdvėje irgi nedaug. Nematėm nė vieno paveikslo, plakato ar dar ko nors. Gal tik pora knygų knygynėlyje lyg netyčia atverstos tame puslapyje, kur prezidento nuotrauka su citata.
  • Matėm agituojančią opoziciją. Stovėjo pačiam centre keli žmonės su senąja Baltarusijos vėliava, rinko parašus, agitavo, ten tuoj kažkokie rinkimai turėjo vykti. Trumpai pašnekėjom – sakė, kad Baltarusijai reikia pokyčių. Stovėti ir agituoti jiems niekas netrukdė – kita vertus, žmonėms labai įdomūs jie irgi neatrodė. Užtat dabar Aliaksandras gali pagrįstai sakyti, kad va, žiūrėkit, kokie žmogaus teisių suvaržymai, opozicija laisvai veikia.

    Tokia kelionė laiku, arba žiūrint kitaip – alternatyvi Lietuvos ateitis, jei iškart po Nepriklausomybės būtų valstybė besivysčiusi kiek kitaip.

  • Gazirovkės automatai! Jie vis dar išlikę ir pardavinėja gazuotą vandenį už kokius 25 europietiškus centus. Dar yra tarchuno, diušės ir dar kažkokio vietinio limonado. Vakarietiška gaiviųjų gėrimų pramonė tyliai rūko kamputyje.
  • Dar buvom miesto parke. Gėlynai, sutvarkyti takeliai, šunų aikštelės, jaukios kavinukės, būriai sportuojančių žmonių – viso to ten nebuvo. Tiesiog pieva bei šen ir ten augantys medžiai, ir jausmas, kad nenorėtum čia atsidurti tamsiu paros metu. Tokia smulkmena, bet parodo, kiek Lietuva pažengė.
  • Jau toliau nuo centro yra II pasaulinio karo memorialas, kur galima išvysti sovietinių tankų, sovietinį naikintuvą, apkasus, kurie priminė Brecourt žemėlapį „Call of Duty“, ir panašiai. Jie nė kiek nesaugomi, tad, jei dėl kokios nors priežasties svajojate užsilipti ant sovietinio tanko patrankos – čia ta vieta, kur galite tai padaryti.
U.Antanavičiaus/15min nuotr./Tankas
U.Antanavičiaus/15min nuotr./Tankas
  • Apskritai bendras miesto vaibas tiek pastatų išvaizda, tiek kavinių ar barų pasirinkimu, tiek žmonių apranga labai priminė Vilnių ar Kauną prieš 20 metų. Tokia kelionė laiku, arba žiūrint kitaip – alternatyvi Lietuvos ateitis, jei iškart po Nepriklausomybės būtų valstybė besivysčiusi kiek kitaip. Pasižiūrėti įdomu, bet gerai, kad vis dėlto Lietuva tokiu keliu nenuėjo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

49:40
01:06
01:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje