„Atsiprašau visų pesimistų, kurie galvojo, kad darau didžiausią klaidą, palikdama darbą, Lietuvą, ir išvažiuodama į niekur neveikti nieko. Bet tai bene vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Aš čia kaifuoju nuo vandens spalvos, net nuo jo sūrumo. Kaifuoju nuo saulėlydžių. Nuo žmonių šypsenų, jų teigiamos pasaulėžiūros, nors kiekvieno vietinio kraujyje ir genuose užkoduota kiek įmanoma daugiau nuplėšt nuo baltojo žmogaus. Aš čia važinėju motorpirke ir šypsausi – net savo kepenimis, kaip rašė Elizabeth knygoje „Valgyk, melskis, mylėk“. Tikriausiai kitaip čia neįmanoma“, – įspūdžių kupiname laiške draugams tiesiai iš Balio salos rašė V.Visockaitė.
Kas aš ir kuo noriu būti?
Iš saulėtojo Balio į Lietuvą Vaida grįžo šalčiausią šiųmetės žiemos naktį – vasario 3-iąją. Praėjo jau nemažai laiko, tačiau mergina vis dar gyvena mažutės Indonezijos salos nuotaikomis. Įsisukti į naujų darbų karuselę ji neskuba, nors vos parvykusi namo sulaukė gana įdomaus ir viliojančio pasiūlymo. „Bijau, kad mane vėl įtrauks, ir iškrypsiu iš kelio. Nenoriu atsidurti ten pat, nuo ko bėgau į Balį“, – atviravo Vaida.
Ne kiekvienam lengva išeiti iš savo mažo patogaus pasaulėlio ir grūstis į kitą pasaulio kraštą. Tačiau tą laišką savo dėžutėje priėmiau kaip ženklą.
Ji žino, ką reiškia pamesti save, išsibarstyti. Į darbus kibo dar studijuodama antrame kurse. Ragavo daug ko, kol galiausiai įsiliejo į „Barclays“ kolektyvą.
„Tarptautinė kompanija, gera patirtis, puikūs bendradarbiai, neblogas atlyginimas, tačiau malonumo nejaučiau. Vieną dieną pagalvojau: „Kodėl, po velnių, aš visa tai darau?“ Suvokiau, kad tampu mėsmalės sraigteliu. Visuomenės spaudimas tiesiog žvėriškas: tau 25-eri, turi būti toks, elgtis taip, o jei darysi kitaip, būsi niekas. O aš tesvajojau sustoti ir turėti laiko darkart apsvarstyti, kas aš ir kokia iš tikrųjų noriu būti“, – pasakojo Vaida.
Laišką perskaitė kaip ženklą
Ieškodama tykaus kampelio pauzei nuo įtempto gyvenimo, 2010 metų žiemą elektroninio pašto dėžutėje ji aptiko laišką. Jame keliomis eilutėmis buvo užsiminta apie Indonezijos Respublikos vyriausybės jaunimui siūlomą galimybę studijuoti tolimajame krašte kalbą ir kultūrą.
Sąlygos skambėjo patraukliai. Indonezijos valdžia pasirūpina vizomis, išsprendžia visus biurokratinius klausimus. Kas mėnesį studentai gauna 2 mln. rupijų (200 JAV dolerių) stipendiją. Galima rinktis vieną iš gausybės Indonezijoje esančių universitetų.
„Pernai norą dalyvauti programoje pareiškėme septyniese – visi ir išvažiavome. Šiemet, kiek žinau, susidomėjimas smarkiai išaugęs – atrankoje dalyvavo 26 žmonės, išvyks – dešimt“, – palygino Vaida. Vien 2010-aisiais pagal šią programą Indonezijoje studijavo 700 žmonių iš viso pasaulio.
„Ne kiekvienam lengva išeiti iš savo mažo patogaus pasaulėlio ir grūstis į kitą pasaulio kraštą. Tačiau tą laišką savo dėžutėje priėmiau kaip ženklą. Jaučiau, kad tai – man“, – kalbėjo Vaida.
Mokslai ir malonumai
2011 metų rugsėjį ji susikrovė daiktus ir su 26 kg sveriančiu bagažu pradėjo žygį į Balį. Kodėl būtent ten? „Indonezijoje daugiausia vyrauja islamas, todėl rinkausi Balį, kur išpažįstama hindu religija. Musulmoniškų kraštų pabijojau dėl kultūrinių skirtumų. Be to, Balyje galima ir kaituoti, ir surfinti – taigi mokslus galėjau suderinti su hobiais“, – šypsojosi Vaida, tarp suknelių į kelioninį krepšį įspraudusi ir jėgos aitvarą.
Balį ji pasiekė ne vėjo sezonu, todėl iki vietos, kur galėjo kaituoti, su visa manta motoroleriu belsdavosi apie valandą.
„Ten nėra normalių oro prognozių. Todėl išgirsti, kad kur nors pučia, krauniesi daiktus ir važiuoji. Nusikapanoji – nebepučia“, – juokėsi pašnekovė.
Turizmas – aukso gysla
Universitetas, kuriame Vaida mokėsi vietos kalbos ir kultūros, laikomas prestižiniu. Tačiau mokymo kokybe tikrai negalėtų pasigirti.
 |
| Deivido Leiliono ir asmeninio albumo nuotr./Šiukšlų problema. |
„Paskaitos vykdavo kasdien ir kasdien ateidavo vis kitas dėstytojas. Vienas sugalvoja, kad mokys skaičių. Sėdime ir tris valandas kartojame tą patį. Kitą dieną ateina kitas dėstytojas ir sumąsto, kad mums turbūt reikia išmokti... skaičių! Vėl viskas nuo pradžių – judėjome sunkiai. Iš esmės ten niekas niekur neskuba, nestresuoja. Europiečiams persiorientuoti į tokį gyvenimo ritmą gana sudėtinga“, – pasakojo Vaida.
Jos grupėje mokėsi dar viena lietuvė, trys lenkai, dvi serbės, ispanas, prancūzas, vengras ir du japonai.
Didžiausias universiteto fakultetas – turizmo. Vietos gyventojai visomis jėgomis nori įsitvirtinti turizmo sektoriuje, nes jame sukasi dideli pinigai. Mokslus baigusios studentės mielai dirba kambarinėmis viešbučiuose, vaikinai – autobusų vairuotojais.
Persmelkti tikėjimo
Paskaitos apie kultūrą buvo vienos įdomiausių. Balio gyventojai didžiuojasi savo muzika, todėl Vaidai teko susipažinti su indoneziečių orkestro – gamelano – subtilybėmis.
Religija vietinių gyvenime labai svarbi, apeigoms jie skiria daug laiko. Jų visas gyvenimas persmelktas tikėjimu.
Balis – vienintelė sala musulmoniškoje Indonezijoje, kur daugiau nei 90 proc. gyventojų išpažįsta hinduizmą. Sala įžymi šventyklomis – jų daugiau nei tūkstantis. Gyventojai nedideles šventyklas yra įsirengę ir savo kiemuose, altorėlius – namuose.
„Religija vietinių gyvenime labai svarbi, apeigoms jie skiria daug laiko. Jų visas gyvenimas persmelktas tikėjimu. Kas rytą žmonės verda ryžius. Iš palmių lapų suformuoja kvadratinį krepšelį, įberia ryžių, dėkodami už maistą. Priedo įdeda gėlytę, pinigėlį, smilkaliuką. Viską, už ką dėkoja. Sukalba maldelę. Dievams aukoja rytą ir vakarą. Jauni ir seni“, – įspūdžiais dalijosi Vaida.
Šventyklos, ceremonijos ir apeigos – vienas pagrindinių dalykų, ką būtina išvysti Balyje: „Ceremonijos labai spalvingos, į jas žmonės renkasi kaip į didžiausią šventę: apsirengę gražiausiais rūbais, išsipuošę. Ryškūs drabužiai, ruda oda ir baltos šypsenos – įspūdinga!“
Šamanai ir magija
Nei su baltąja, nei su juodąja magija Vaidai Balyje susidurti neteko, tačiau pasakojimų apie tai girdėjo daug.
Jei saloje kas nors suserga, niekas neskuba kviesti gydytojo. Pirmiausia kreipiamasi į baltąjį magą. „Nežinau, kokius burtažodžius jis kalba ir kokias apeigas atlieka, tačiau vietiniai gyventojai jo galiomis šventai tiki. Juodųjų magų pagalbos žmonės prašo tada, kai nori kam nors pakenkti – užkeikti, užkalbėti, pikto linkėti – lėtos ar greitos ligos ir pan.“ – pasakojo mergina, taip ir neapsilankiusi pas baltąjį magą.
Už šamanų paslaugas žmonės paprastai atsidėkoja aukomis – keliais JAV doleriais ar maistu. „Balyje tvyro labai stipri aura, to neįmanoma paaiškinti. Apie ką nors svajoti ten reikia labai atsargiai – norai pildosi“, – įsitikino Vaida.
Penki JAV doleriai per dieną
Balyje gali pasijusti milijonieriumi. 2 mln. rupijų stipendija keliskart pranoko vidutinį baliečio atlyginimą, siekiantį viso labo apie 500 tūkst. rupijų. Tačiau lietuvė svetimoje šalyje prabanga nesilepino, gyveno gana kukliai ir taupiai.
Vien namo nuomai kas mėnesį ji atseikėdavo 1 mln. rupijų – 100 JAV dolerių. Dar 50 JAV dolerių atriekdavo motorolerio nuomai. Likusios stipendijos dalies pragyventi nepakakdavo, todėl kiekvieną mėnesį papildomus 100 JAV dolerių Vaida išleisdavo iš asmeninių santaupų.
 |
| Deivido Leiliono ir asmeninio albumo nuotr./Ryžių augintojas. |
„To visiškai pakakdavo, nes Balyje palyginti pigu. Litras benzino kainuoja apie 50 JAV dolerio centų. Sočiai papietauti galima už 1–2 JAV dolerius. Neišlaidaujant per dieną išsiversdavau su 5 JAV doleriais (13,5 Lt)“, – skaičiavo Vaida.
Kilogramas mangų atsieina maždaug 1 JAV dolerį, kekė bananų – 0,5 JAV dolerio, užtat alus – gana brangus. Butelaitis kainuoja 2,5 JAV dolerio. Apie vyną iš viso tegalima pasvajoti – reikėtų pakloti net 20 JAV dolerių už butelį. Degtinė dar dukart brangesnė – 40 JAV dolerių.
„Balyje gali gauti visko, ko nori – tik už atitinkamą kainą. Vietiniai alkoholio negeria, todėl jis toks brangus – kaip ir viskas, kas skirta tik turistams. O ir šiaip balto žmogaus kišenę stengiamasi kiek įmanoma išgręžti: jei galės, visur ir visada apmaus. Todėl reikia būti budriam, žinoti kainas ir derėtis. Pavyzdžiui, nueinu į turgų suknelės. Sako, 10 JAV dolerių. Išpučiu akis ir pareiškiu, kad duosiu 4. Šaukia: ne ne! Tada pasiūlau 5. Vėl aiškina, kad ne. Apsisuku ir einu sau, ir kaina staiga nukrinta iki 3 JAV dolerių. Kaip man tai patikdavo!“ – dar gyvais prisiminimais dalijosi Vaida.
Dieviškas maistas dievų saloje
Maistas Balyje vertas atskiro pasakojimo. Viskas ten valgoma su ryžiais, kitaip tariant, ryžiai pusryčiams, pietums ir vakarienei.
„Nekalbu apie meniu turistams, kur pilna visokio vakarietiško šlamšto, pavyzdžiui, skrudintų bulvyčių ir pan.“ – atkreipė dėmesį Vaida. Ryžiai patiekiami su įvairiausiais priedais – jūros gėrybėmis, daržovėmis, soja, kiaušiniu ir t.t.
„Skaniausia, ką iki šiol teko ragauti – tai maži vištienos gabaliukai ant iešmelių, iškepti ant žarijų ir, aišku, su ryžiais. Ir kas nuostabiausia šiame patiekale – su žemės riešutų padažu. Jergutėliau, nors sėdžiu pilnu skrandžiu, seilė varva prisiminus. Nežemiškas skonis – tobulumas paprastume. Ir kainuoja tik 2,5 JAV dolerio. Pasakiau sau, kad kartą per savaitę besileidžiant saulei leisiu sau tokį malonumą – valgyti dievišką maistą dievų saloje. Beje, valgant ne vietoje, o maistą nešantis į paplūdimį, viskas supakuojama į popierių ir neduodama jokių įrankių. Visgi valgyti rankomis labai skanu!“ – laiške iš Balio Lietuvoje likusiems bičiuliams rašė Vaida.
Viskas, ką dedi į burną – iki ašarų aitru. „Tai puiki dezinfekcijos priemonė, nes ne viskas ruošiama laikantis higienos normų, kaip jas suprantame mes, europiečiai. Nepaisant to, nė karto neturėjau bėdų dėl skrandžio ar virškinimo“, – pasidžiaugė iššūkius mėgstanti mergina.
Valgydama į Lietuvą importuojamus vaisius Vaida galvojo, kad mangai – tai žalios beformės peraugusios bulvės. „Tačiau Balyje atradau, kad tai – mėgstamiausias mano vaisius. Valgydavau kaip vakarienę, pagardindama kokosu, įmaišydama banano ar arbūzo“, – Indonezijos salos gėrybėmis mėgavosi pašnekovė.
Bananai Balyje – tirpte tirpstantys burnoje. Didžiulės kekės mažų bananų, kurie skaniausi dar žali. „Jie nesivelia aplink gomurį kaip Lietuvoje. O kai jau pageltonuoja – per dieną ir supūva. Vaisių skyriuje ką tik praėjau pro mangų lentyną. Jau tiesėsi ranka paimti, bet, ne, pagalvojau, verčiau negadinsiu įspūdžio“, – šypsojosi Vaida.
Gamtos kontrastai
Adaptuotis prie Balio klimato reikia laiko. Iš pradžių karštis ir drėgmė labai vargina. Visą parą jautiesi kiaurai šlapias – prakaituoji nuo ryto iki vakaro. Apie 18 val. – jau beveik visiškai tamsu.
 |
| Deivido Leiliono ir asmeninio albumo nuotr./Saulėlydis. |
Liūčių sezonu lietūs gali merkti kelias dienas iš eilės, vėjas toks, kad medžiai linksta iki žemės. „Negali iškišti nosies laukan. Iš pradžių erzindavo, tačiau po to susigyveni. Galvoji, ar aš galiu ką nors pakeisti? Ne. Vadinasi, susitaikai“, – filosofiškai nusiteikusi Vaida.
Ji atkreipė dėmesį, kad pirmas įspūdis, atvykus į Balį – smarkiai nuviliantis. Šiukšlių kalnai, netvarka, chaotiškas eismas. Pietinėje salos dalyje vyrauja skardžiai ir uolos, augmenija skurdi, palmės – žemos ir apdžiūvusios.
„Bet pasukus šiauriau ir kylant į kalnus atsiveria kerintys vaizdai: į dangų stiebiasi didžiulės palmės, akinamai žaliuoja ryžių plantacijos – ašaros ima tekėti nuo spalvos sodrumo“, – prisiminė Vaida.
Balis žavi ugnikalniais ir kalnų ežerais. Saulėtekiais ir saulėlydžiais. Balto ar juodo smėlio paplūdimiais, ypač jei randi laukinių – neatrastų ne tik turistų, bet ir retai lankomų vietinių.
„Likti Kutoje nerekomenduoju: ten purvina, tiršta žmonių – nieko bendra su tikruoju Baliu. Iš esmės nesiūlau važiuoti į Balį tam, kad pratupėtum penkių žvaigždučių viešbutyje. Reikia keliauti po salą, nes ji labai kontrastinga – ne tik gamtovaizdžiu, bet ir žmonėmis – vieni jau įsiurbti vakarietiškumo, kiti – dar jo nepaliesti. Deja, turizmas sugadino Balį. Džiaugiuosi, kad pamačiau bent kruopelę to tikrojo gyvenimo, kasdienybės, nes laikui bėgant viso to liks vis mažiau“, – neabejojo Vaida.
Žino vietą po saule
Gyvendama Balyje Vaida tarsi neturėjo nieko, tačiau jautėsi turtingesnė nei gyvendama Lietuvoje. „Ten niekas nieko nebruka tau į galvą. Gali savaitę gromuliuoti vieną mintį, kol prieisi kokią nors išvadą“, – šyptelėjo mergina.
Ten vis dar yra kastos: gimsti ir žinai savo vietą po saule. Nesidraskai, kad taptum kažkuo.
Kurį laiką ji ieškojo atsakymo, kodėl vietos gyventojai ten šypsosi ir jaučiasi laimingi. Atrodo, rado: „Ten vis dar yra kastos: gimsti ir žinai savo vietą po saule. Nesidraskai, kad taptum kažkuo. Mes gi gimstame ir nežinome, kuo būsim. Todėl įdedam labai daug pastangų, kovodami dėl savęs, dėl ateities. Balyje žmonės, kad ir kokioje kastoje būtų gimę, mėgaujasi gyvenimu, nejausdami spaudimo būti kuo nors.“
Ar užteko jai tų keturių mėnesių išvėdinti galvą ir išspręsti ramybės nedavusias dilemas?
„Kartais net nežinodavau, kuri šiandien diena, nes o kam tuo rūpintis? Turi šiandieną ir ja džiaugiesi! Pailsėjau, atsigavau, daug ką apgalvojau – man to pakako. Ar norėčiau grįžti? Mielai, bet tik aplankyti ten pasilikusių žmonių arba su nauju tikslu ir veikla“, – šiandien taip kalba Vaida. Metas naujiems iššūkiams Lietuvoje.
Apie vairavimą
„Eismas Balyje – klaikus! Turi būti labai šaltų nervų, kad galėtum čia važinėti su motoroleriu. Prie mašinos vairo net aš sėsti nedrįsčiau. Esmė važiavimo tokia: sėdi ir važiuoji. Svarbiausia pypinti, jei lenki, jei pamatai per kelią bėgantį gaidį ar šiaip sau. Bet pypinti būtina! Jei tenka išvažiuoti kur nors toliau nuo savo kaimuko, visada patenki į didžiules spūstis, kuriose jokio streso. Važiuoja sau viena juosta milijonas motorolerių, kita – mašinos, kamazai ir... šiek tiek mažiau motorolerių. Tik labai blogai, kad tie kamazai labai smirdina, todėl oro užterštumas milžiniškas. Grįžus veidą visada būna nusėdęs juodulių sluoksnis. Automobiliai čia nėra labai populiarūs, bet jų yra. Daugiausia „Suzuki“ ir „Honda“. Mačiau tik du BMW ir du „Mitsubishi“, – įspūdžius apie vairavimo ypatumus Balyje liejo Vaida.
Apie korupciją ir vagystes
„Pay for justice“ (mokėk už teisingumą – liet.) – mėgstamiausias vietos policininkų posakis, kalbant su užsieniečiais. Pareigūnai randa būdų, kaip prikibti prie turistų ir, apkaltinus juos įvairiausiais pažeidimais, išpešti asmeninės naudos.
Kišenvagystės Balyje klesti, todėl daiktus reikia akylai saugoti. Vaida buvo netekusi piniginės su dokumentais ir telefono. Vagia net beždžionės – specialiai apmokytos. „Einant į vieną šventyklą moteriškė pasiūlė nupirkti bananų beždžionėms. Atsisakiau. Keliaujant pribėgo prie manęs beždžionė ir numovė šlepetę. Grąžino tik mainais į bananą. Visiems gerai: atgavau savo daiktą, bobulytė užsidirbo pinigų, beždžionė gavo ėsti“, – juokėsi Vaida. Beždžionės čiumpa viską – ir akinius, ir fotoaparatus.
Maža, bet autonomiška sala
* Balis – Indonezijos sala ir provincija, esanti tarp Javos ir Lomboko salos, priklausanti Mažosioms Sundos saloms. Administracinis centras – pietinėje salos dalyje esantis Denpasaras.
* Salos ilgis – 153 km, plotis – 112 km, ji yra 3,2 km nutolusi nuo Javos salos. Aukščiausias taškas – Agungo ugnikalnis (3148 m, paskutinį kartą aktyvus 1963 m.). Prieš 30 tūkst. metų Baturo ugnikalnio išsiveržimas buvo itin galingas.
* Saloje gyvena maždaug 3,1 mln. gyventojų. Vyraujančios tautos: baliečiai, javiečiai, madūriečiai. Kalbos – baliečių ir indoneziečių.
