Dabar populiaru
Publikuota: 2017 birželio 11d. 10:50

Suomijos 100-mečio proga lietuvis per savaitgalį autostopu įveikė 2000 km

Suomijoje vykusiose autostopo varžybose dalyvavo ir lietuvis Robertas Pogorelis
Asmeninė ir varžybų organizatorių nuotr. / Suomijoje vykusiose autostopo varžybose dalyvavo ir lietuvis Robertas Pogorelis

Beveik 2 tūkst. km Suomijos keliais per savaitgalį, įvairiapusis uždarųjų suomių pažinimas ir antra vieta didžiausiose Šiaurės Europoje autostopo varžybose – taip šią vasarą pradėjo patyręs keliautojas (ir ne vien pakeleivingomis mašinomis), knygos „Mokėk keliauti“ autorius Robertas Pogorelis. „Iki pergalės pritrūko vos 15 minučių…“ – apgailestavo vienintelis varžybose dalyvavęs lietuvis.

Tarp užduočių – daina, jūra ir smėlio pilis

Pakelti ranką kelyje žmones skatina ne vien poreikis nukakti iš taško A į tašką B be papildomų išlaidų, bet ir noras patirti nuotykių, sutikti įdomių žmonių, geriau pažinti tam tikrą kraštą. Tokiu būdu galima ir atšvęsti valstybės šimtmetį, kaip šiemetėse autostopo varžybose „Hitchball 4000“, kurias organizatoriai laiko didžiausiomis Šiaurės Europoje.

Birželio 2-4 dienomis vykusių „Hitchball 4000“ idėja paprasta – ne nukeliauti kuo didesnį atstumą ar jį įveikti kuo greičiau, kaip paprastai būna panašiose varžybose, bet pasirinkta tvarka aplankyti kuo daugiau kontrolinių punktų – istorinių ir kultūrinių vietų. Svarbu buvo ne įveiktų kilometrų, o šiose vietose surinktų taškų skaičius. Iš 60 kontrolinių punktų neaplankyti nė vienos komandos liko vos devyni.

„Sauna, ąžuolas, baras, miesteliai keistais pavadinimais, dainininko gimtinė, Suomijos geografinio centro ženklas, pilis, paplūdimys, keltas, meteorologijos radaras saloje, – kontrolinius punktus vardijo Robertas. – Jie buvo skirtingos vertės – nuo 10 iki 100 taškų. Reikėjo ne tik juos aplankyti, bet ir atlikti tam tikras užduotis: nusifotografuoti su vietos gyventojais, sudainuoti dainą, įbristi į šaltą jūrą, pastatyti smėlio pilį.“

Kad būtų daugiau adrenalino, viename kontroliniame punkte (dalyviai iš anksto nežinojo, kuriame) laukė nemalonus siurprizas – plėšikas, atimantis dalyvių surinktus taškus. „Laimė, mes į jį neužsukome. Vėliau paaiškėjo, jog plėšikas „slėpėsi“ Suomijos geografiniame centre. Žmogaus nebuvo, tiesiog organizatoriai buvo nutarę, jog ten apsilankę dalyviai ne gaus, o praras taškų“, – pasakojo keliautojas.

R.Pogorelio nuotr./Varžybų starto vieta
R.Pogorelio nuotr./Varžybų starto vieta

Kelionei buvo nemažai laiko – nuo penktadienio 18 val., kai amfiteatre prie Helsinkio operos duotas startas, iki sekmadienio 23 val. Nuo tada komandos turėjo dar 12 val. grįžti į sostinę. Kiekvienas duetas buvo „apginkluotas“ GPS prietaisu, kuris leido ne tik vėliau pamatyti visą kelionės maršrutą, bet ir realiu laiku sekti progresą internete. Komandos taip pat nuolat publikavo nuotraukas ir savo įspūdžius bei nuotykius.

Net grįžti reikėjo autostopu

R.Pogorelio nuotr./Robertas Pogorelis su bendrakeleive prie vieno iš kontrolinių punktų – saunos
R.Pogorelio nuotr./Robertas Pogorelis su bendrakeleive prie vieno iš kontrolinių punktų – saunos

Šiam iššūkiui ryžosi 74 komandos po du žmones. Tokiose gausiose varžybose lietuvis dalyvavo pirmąkart. Pernai jis susipažino su viena iš varžybų organizatorių, pakeleivingomis mašinomis išmaišiusia pusę pasaulio. Keliautojai susibičiuliavo ir jau šį pavasarį suomė dalyvavo Lietuvoje surengtose autostopo varžybose, o netrukus Robertas išvyko „atsakomojo vizito“ į Suomiją.

Absoliuti dauguma „Hitchball 4000“ dalyvių buvo suomiai, bet dalyvavo ir po kelis rusus, šveicarus, prancūzus, rumunas ir kinė. Su pastarąja – Helsinkyje studijuojančia magistrante – Robertas sudarė komandą „Why Not?“ (angl. „Kodėl ne?“). Organizatoriai rekomendavo sudaryti būtent mišrias komandas, o vien moteriškoms poroms, skaičiuodami rezultatus, taikė koeficientą 0,9 – už pranašumą, nes esą joms vairuotojai stoja dažniau.

Abu komandos nariai turėjo keliauti ta pačia transporto priemone, jie negalėjo iš anksto susitarti dėl pavėžėjimų („sėkmė ir nenuspėjamumas yra esmė“), naudotis mokamu viešuoju transportu buvo galima tik didmiesčiuose, Helsinkio regione ir jūroje („tiesa, laivas neskirtas autostopui, todėl turėtumėte susimokėti už bilietus“, visai rimtai įspėjo organizatoriai), kitais atvejais už kelionę nebuvo galima mokėti, net po varžybų grįžtant į Helsinkį.

Nuo pirmos vietos skyrė vos 15 minučių

Robertas su bendrakeleive per pustrečios paros įveikė beveik 2 tūkst. km Suomijos keliais maršrutu Helsinkis – Hameenlinna – Tamperė – Jyväskylä – Suonenjoki – Kuopio – Juankoski – Viitasaari – Seinajoki – Vaasa – Pori – Rauma – Turku – Korppoo – Lohja – Hanko – Helsinkis.

Ši greita, bet netrumpa ekskursija po šiaurę komandai „Why not?“ atnešė antrą vietą. „Surinkome tiek pat taškų, kaip ir nugalėtojai (715), tačiau jie aplankė 16 punktų, o mes – 15. Iš tiesų buvome labai arti pergalės – pritrūko vos 15 minučių“, – sakė pašnekovas. Trečioje vietoje likusi komanda atsiliko vos 10 taškų, likusios – gerokai mažiau.

Nugalėtojai – du suomiai studentai Katariina ir Tapio – per 56 valandas įveikė bemaž 2,2 tūkst. km ir sulaukė daugiau nei 35 vairuotojų pagalbos.

Kad ir neišsivežė nugalėtojų taurės su išgraviruotais vardais (po metų ji perduodama kitiems laimėtojams), lietuvio ir kinės duetas sulaukė nepamirštamų potyrių: „Kadangi vasarą Suomijoje saulė vos nusileidusi tuoj vėl pakyla, įspūdingiausia buvo stabdyti mašinas vėlų vakarą, tačiau vis dar šviesoje, – prisiminė Robertas. – Tuomet mašinų sumažėja, bet šalikele ima bėgioti briedžiai, elniai, stirnos, lapės, kiškiai ir kitokie gyvūnai. Suomijoje faunos gerokai daugiau negu Lietuvoje.“

Ne mažesnį įspūdį (tiesa, ne vien gerąja prasme) keliautojams paliko suomių charakteris.

„Dažnai jausdavausi metantis iššūkį suomių individualizmui – įsitikinome, jog daugelį jų gana sunku įtikinti atverti savo mašinos (ar namų) duris prašalaičiui keliautojui. Gerokai sunkiau negu Lietuvoje, – tvirtino pašnekovas. – Kadangi vilkėjome ryškias oranžines liemenes, daugelis pristabdydavo, palaikę mus pareigūnais, o supratę, jog esame autostopininkai, nuvažiuodavo. Kiti apskritai apsimesdavo mūsų nematantys. Lietuvoje taip žmonės elgiasi rečiau – daugelis vis vien sureaguoja į autostopininko gestus. Lengvai sustodavo daugiausia tie, kurie patys praeityje keliaudavo autostopu – pries kelis dešimtmečius tai buvo gana populiaru.

Dažnai jausdavausi metantis iššūkį suomių individualizmui – įsitikinome, jog daugelį jų gana sunku įtikinti atverti savo mašinos (ar namų) duris prašalaičiui keliautojui

Suomiai labai laikosi taisyklių ir yra itin atsargūs, todėl retai sustos ten, kur neleidžiama ar, jų įsivaizdavimu, gali būti bent šiek tiek pavojinga, taip pat nestabdys staiga. Laimė, Suomijoje gausu autobuso stotelių, puikiai tinkančių autostopui. Kita mūsų naudota taktika – kalbinti žmones degalinėse, keltuose, aikštelėse. Vairuotojai, su kuriais užmegzdavome pokalbį, mumis labiau pasitikėdavo.“

Gal dėl suomių charakterio buvo nelengva ir nakvynę rasti. Pirmą naktį nelauktai užstrigę nedideliame miestelyje, „Why not?“ komandos nariai ryžosi vidurnaktį pasibelsti į vietos gyventojų namus (kurių lange tebedegė šviesa) ir paprašyti nakvynės. Deja, ir tuomet suomiai pademonstravo uždarumą bei nepasitikėjimą: koks penketas žmonių – ir jaunų, ir vyresnių – jų neįsileido ir atsisakė padėti. Vargais negalais užsieniečiai įsiprašė į vieno namo laiptinę, kur galėjo nusnūsti kambarėlyje šalia saunos (Suomijoje saunos įrengtos kone kiekviename name ar net laiptinėje). Kita nakvynė buvo viešbutyje, trečia – pas draugus.

Organizatorių nuotr. /Autostopo varžybų dalyvė
Organizatorių nuotr. /Autostopo varžybų dalyvė

Beje, nors vienas iš kontrolinių punktų buvo sauna, nei joje, nei minėtoje, greta kurios nakvojo, Robertas su bendrakeleive neturėjo laiko pasikaitinti.
Tokių varžybų norėtų ir Lietuvoje

Varžybų dalyviai patyrė ne tik nemažai smagių, bet ir nemalonių nuotykių. Antai vieną komandą nemokamai pavėžėjo policininkai, o kitą šių kolegos sulaikė.

Komanda „Why not?“ taip pat patyrė keistų situacijų. Sykį sustojo vairuotoja su perdėm aktyviu šunimi. „Labai galvojome, ar lipti, ar ne – šuo „rovėsi“ lauk tiek, kad šeimininkė jo negalėjo išlaikyti, – prisiminė Robertas. – Bet ten tokia prasta vieta buvo, kad reikėjo kažkaip išvažiuoti, tai įsėdom. Šuo mus porąkart aplaižė ir nurimo.“

R.Pogorelio nuotr./Visų komandų pozicijos pasibaigus varžybų laikui
R.Pogorelio nuotr./Visų komandų pozicijos pasibaigus varžybų laikui

Arba būdavo: mašina lyg ir sustoja, tuomet vairuotoja juos nufotografuoja ir staiga išvažiuoja. „Matyt, persiųs nuotrauką policijai – įspės apie kelyje pasirodžiusius keistus žmones... – juokėsi Robertas. – Po šio nutikimo ilgai mąsčiau – kodėl dalis suomių taip elgiasi? Jei jie individualistai, kodėl tuomet bando kontroliuoti kitų elgesį? Juk galima nemėgti autostopo ar jam nepritarti, bet juk laisvoje visuomeneje kitas žmogus neprivalo elgtis tik taip, kaip jums atrodo priimtina.

Akivaizdu, kad daugeliui suomių autostopo reiškinys yra nepažįstamas ir neįprastas, todėl atrodo įtartinas. O kai visuomenėje atsiranda baimė ir įtarumas, laisvei kyla pavojus. Įtarumą dar labiau paskatino šalies žiniasklaidoje aprašytos neigiamos vairuotojų patirtys, kuomet automobilius stabdę žmonės prašė pinigų ar bandė parduoti padirbinius. Mat dažnai taip keliauja prieglobsčio prašytojai.“

Keliautojo žodžiais, autostopininkų bendruomenė aktyviai kovoja su tokiu nepasitikėjimu ir nori savo pavyzdžiu paskatinti žmones būti atviresnius. Jis džiaugėsi, kad Suomijoje sutiko nemažai vairuotojų, kurie jais pasitikėjo ir pavežė. Daugelis šiek tiek išsukdavo iš kelio vien norėdami jiems padėti. Viena moteris net padėjo sudainuoti suomišką dainą ir taip įvykdyti varžybų užduotį.

Penktą kartą vykusios varžybos buvo skirtos Suomijos nepriklausomybės 100-mečiui paminėti ir organizatoriai itin stengėsi, kad žinia apie jas plačiai pasklistų žiniasklaidoje, ypač radijo bangomis. Lietuvio ir kinės duetą pavežė nemažai žmonių, apie varžybas išgirdusių būtent per radiją. Vienas interneto lankytojas varžybų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ brūkštelėjo: „Why not?“ komanda… pirmyn pirmyn pirmyn. Ką tik mažiau jus, pravažiuodamas Tamperėje.“

Tai – ne šiaip reklaminis triukas, mat varžybos išties buvo įtrauktos į oficialią jubiliejaus minėjimo programą. Kitąmet tokį pat jubiliejų švęs ir Lietuvos Respublika. „Norėtųsi panašų renginį surengti ir pas mus“, – svajonėmis pasidalijo Robertas.

VIDEO: Suomijos 100-mečio proga vykusios autostopo varžybos

Per savaitgalį autostopu – iki Stokholmo

Anot pašnekovo, nemažai žinomų Suomijos bendrovių sutiko būti varžybų rėmėjais. Jis paskaičiavo: jei viena komanda pabendravo su 30-40 vairuotojų (o dažnai šalia sėdėdavo ir keleiviai), parodė rėmėjų logotipus ir padalino skrajutes, žinia galėjo pasiekti apie 3 tūkst. žmonių.

Keliautojui nemažą įspūdį paliko ir vienas iš oficialiai deklaruotų šių varžybų tikslų – parodyti visuomenei bei pasauliui, jog Suomija yra atvira, saugi, patraukli šalis keliauti, o pakeleivingos mašinos yra teisėtas judėjimo būdas. „Autostopo populiarinimas Lietuvoje gali iš esmės prisidėti prie geresnio mūsų šalies įvaizdžio“, – įsitikinęs pašnekovas, neseniai pasirodžiusios patarimų keliautojams knygos autorius.

„Hitchball 4000“ pirmą kartą buvo suorganizuotos 2013-ųjų pavasarį ir išpopuliarėjo tiek, kad pernai vasarą sulaukė daugiau nei šimto dalyvių. Pernykštės varžybos, kai reikėjo nukeliauti kuo ilgesnį atstumą, išsiskyrė ne tik įspūdingu rezultatu – 2462 km (antru geriausiu per visą renginio istoriją), bet ir išskirtiniais dalyvių pasiekimais: apsilankymais Ivalo (toli už poliarinio rato, vos už 300 km nuo Murmansko esančiame miestelyje), panašioje platumoje Norvegijoje esančiame miestelyje, Stokholme, net Varšuvoje. Keisčiausia, kad šie dalyviai suspėjo sugrįžti laiku.

Didžiausias per „Hitchball 4000“ užfiksuotas atstumas – 2591 km, kuriuos viena komanda įveikė prieš porą metų. Toliausias pasiektas taškas – Stokholmas, kuriame apsilankė ne viena komanda ir net ne vieneriose varžybose.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje