Mechanikas su polėkiu
Atvėrusi „Nester Custom“ galerijos duris, patenku į vieną įdomiausių meno galerijų per pastaruosius metus. Tik žingsnis per slenkstį, ir prieš akis atsiveria metalinis menas iš didžiosios raidės. Tame mene įžiūriu gerą dozę fantazijos, taiklią akį ir neapsakomą kruopštumą. Iškart užsidegu noru pamatyti meistrą, tačiau jo nėra. „Jis remontuoja motociklą, o gal išvykęs paraliuoti po apylinkes“, – sako žmona Alina.
Visa tai, ką išvystu, sukurta ne meno mokslus krimtusio žmogaus, o mechaniko, motociklų entuziasto Aleksandro Nesteriuko. Vos prieš keletą mėnesių atidarytą galeriją Aleksandras su Alina kūrė trejus metus. Jis – metalinio meno kūrinius, o grafikos dizainerė Alina – planą, interjerą. Ji išpiešė galeriją iš išorės. Pora ėmėsi veiklos prieš kelerius metus sugrįžusi namo iš emigracijos.
Stilingai įrengtose salėse kiekviena detalė apgalvota – šviestuvai, kėdės, stalai, suoleliai, net rankenėlės, laikikliai ir rašikliai neužmiršti. Vientiso stiliaus kūriniai su polėkiu pasufleruoja, kad menininkai pasirinko savo kelią. Stilingas čia net tualetas, kuriame ilgokai užtrunku, nes reikia apžiūrėti popieriaus laikiklį, spinteles, praustuvą, veidrodį.
Java, Načo ir senelio ašaros
Kavinaitėje prie baldų ir aksesuarų užtrunku dar ilgiau – būtų nuodėmė tokioje vietoje neišgerti arbatos. Tada jau galima paskęsti mintyse tarp eksponatų: raguotas briedis, šuo, Terminatoriaus pusbrolis Nesteratorius, ant vienaragio jojantis lankininkas, roko muzikantai su būgnais ir gitarom, žmogaus dydžio fotografas, nutaikęs fotoaparatą į gracingų formų modelį, su užrašu „JAWA“ ant užpakalio. Toks užrašas ne šiaip sau – abi užpakalio puselės pagamintos iš motociklo bakelio. Į meno kūrinius sugulę motociklų ir automobilių dalys atgyja lyg užlietos stebuklingu vandeniu.
Aleksandro talentą jau pastebėjo „Porsche“ kompanija, kuriai menininkas kuria salonų interjero detales. Vienetinių lempų, staliukų, kėdžių galima nusipirkti galerijos parduotuvėje. Pro akis menininko nepraleido ir vieno žinomiausių Preilos lėlių festivalio organizatoriai. Dar 2016 m. jie pasikvietė Aleksandrą dalyvauti festivalyje su kokiu nors savo kūriniu. Jame sėkmingai sužibėjo jautis Načo. „Juk Načo – tai načalo“ – šypsosi Alina, paklausta, kodėl toks jaučio vardas. Išvertus lietuviškai – pradžia.
Viena galerijos salė skirta Aleksandro aistrai – motociklams. Kažin, ar reikia sakyti, kad restauruotos senos transporto priemonės atrodo lyg meno kūriniai. Svarbiausia – jie važiuoja. Pora nuomoja motociklus vestuvėms ir fotosesijoms, o kartais per apylinkes jais prašvilpia ir patys. Pasak Alinos, kai vyras restauravo senelio motociklą su vežimėliu, išvydęs jį važiuojantį senelis net apsiverkė. Juolab, kad numylėtas motociklas buvo virtęs meno kūriniu. Šis eksponatas Aleksandrui ypač brangus.
Lėlių karalystė
Vos penkis tūkstančius gyventojų turintis Preilių miestelis atrodo tikras užkampis, bet užsukus į jį galima pasigrožėti ne tik metalo menu. Kitas Preilius garsinantis objektas – tai miniatiūrinė lėlių karalystė, oficialiai vadinama Lėlių muziejumi. Jame gyvena menininkės Jelenos Michailovos fantazijos ir kruopštaus darbo šedevrai.
Lėlių muziejaus salėse į lankytojus smalsiai žvelgia daug spalvotų personažų iš pasakų ir realybės, tarp kurių randu ne tik elfų ir princesių, bet ir Karalienę Elžbietą, Baracką Obamą, Putiną ir net Raimundą Paulsą, pianinu akomponuojantį Alai Pugačiovai.
Atrodo, kad autorės fantazija nepraleido nė menkiausios personažų aprangos ir charakterio detalės. Apžiūrėjusi ekspoziciją, pati trumpam virstu pasakų heroje: patekus į margą kostiumų kambarį galima iki soties prisimatuoti įvairaus dydžio ir modelių pūstų suknelių, šilkinių kelnių, plunksnomis išpuoštų švarkų ir dailiausių skrybėlių. Malvinos kostiumu, su vėduokle rankoje traukiu į kiemą. Jame yra miniatiūrinės pilys su bokšteliais, tilteliais ir vandens malūnėliais, prie kurių lankytojai fotografuojasi su pasirinkta apranga.
Grafų Borgų kiemas
Atrodytų, šių dviejų atrakcijų Preiliams per akis, bet laukia dar vienas siurprizas, pasislėpęs tarp didžiausio Latvijos parko medžių. Keistokos proporcijos – penkių kvadratinių kilometrų miestelis, o parkas užima daugiau nei 40 hektarų. Dar įdomiau, kad prieš du šimtmečius visas šis parkas buvo ne kas kita, o grafų Borgų kiemas. Jį prižiūrėjo sargas, kurio namelyje prie vartų dabar atidarytas istorijos ir taikomosios dailės muziejus.
Nuo parko vartų žengiu prie seniausio parko pastato, atrodančio lyg mažas Romos Panteonas. Tai Maltos ordino komendanto grafo Jozefo Heinricho Borgo 1817 m. pastatyta koplyčia. Pro atviras duris iš vidaus sklinda muzika, matyti vienas kitas takeliu pro šalį minantis žmogelis. Grafų šeima šioje koplyčioje melsdavosi, o netrukus pradėjo rūsyje laidoti šeimos narius. Per daugelį metų rūsys virto sarkofagų prikrautu Borgų mauzoliejumi.
Grafai ilsėjosi ramybėje, kol 1919 m. pastatą užėmė bolševikai. Sovietų metais mauzoliejus buvo išardytas, koplyčios interjeras išdraskytas, koplyčia paversta klubu. Pasakojama, kad pastatas greit ištuštėjo, nes jame ėmė dėtis keisti dalykai – nuo sienų ant lankytojų galvų krito tinkas, viduje griaudė ir dundėjo. Žmonės panikuodami išbėgdavo ir jokiu būdu nebenorėdavo įeiti. 2006 m. atnaujintoje koplyčioje vėl vyksta mišios, dėl puikios akustikos rengiami koncertai, o dar dažniau savo klausytojams dainuoja gidai.
Už vieną arklį – šimtas baudžiauninkų
Išklausiusi tris gidės giesmes, ilgiau koplyčioje nebeištveriu. Takeliu pėdinu gilyn į parką, kol per svyruojančias šakas išvystu tvenkinį. Vandenyje turškiasi antys, ant kranto mindžikuoja gulbių šeimyna su jaunikliais, o kitoje tvenkinio pusėje stūkso pilies griuvėsiai, kartu su debesimis atsispindėdami mirgančiame vandenyje. Jaučiuosi tarsi klajočiau po paveikslą, kurio detalės juda.
„Turistai, atvykę prie arklidžių, galvoja, kad tai dvaras, ir apžiūrėję traukia maudytis“, – įgelia gidė už tai, kad pasprukau neišklausiusi koncerto iki galo. Suklysti tikrai nesunku – tokio grožio, kad ir apgriuvusio, jokiu būdu arklidėmis nepalaikytum.
Grafų Borgų arklys kainavo šimtą baudžiauninkų, tai ir arklidės atitinkamos. Akmeninės sienos, į kurias sumūrytos kelių rūšių raudonos plytos, siauri smailūs arkiniai langai. Pažvelgus pro kiaurymes lyg griaučiai šviečia visas pastato vidus. Konstrukcija suveržta metaliniais strypais, kad vėjas nenupūstų ar kokia kita gamtos jėga nesugadintų. Vaizdas nuteikia pakiliai, lyg klaidžiočiau po kokio mįslingo pastato griuvėsius. XIX a. pabaigoje pastatytos neogotikinio stiliaus arklidės ne vienam padaro įspūdį.
Rūmų restauracija užtruks
Kad išvysčiau Borgų rūmus, tenka eiti takeliu tolyn. Už kelių namų išnyra dar vieni griuvėsiai, virš kurių šakas išskėtęs stovi didelis nudžiūvęs ąžuolas. Sako, kad grafai jį pasodino savo vestuvių dieną, todėl jis vadinamas Meilės ąžuolu. Apsamanoję griuvėsiai po medžiu – tai dar ne Borgų rūmai, o laikinas grafų namas, kuriame jie gyveno, kol buvo statoma pilis.
Už kelių žingsnių nuo griuvėsių pagaliau išvystu pilį. Didelė, įmantri, gerokai apleista. Kaukši plaktukai, sukasi cemento mašina, aplink vaikšto statybininkai ir restauruotojai. Dar keleri metai, ir Preiliai pasipuoš karališku drabužiu. Kiek tiksliai laukti, niekas nežino – negavusi lėšų iš fondų ir nelaimėjusi jokių projektų savivaldybė nuo 2016 m. pilį restauruoja savo lėšomis ir taip, kaip gali.
Priėjusi arčiau prie sienų, mėginu įsivaizduoti, kokie anuomet buvo rūmai. Tiesa, dabartinis pastatas – tai grafo sūnaus Maiklo Borgo kūrinys. Senuosius rūmus jo užsakymu 1860 m. architektas G. Šachtas perstatė madingu neogotikiniu stiliumi. Po 1978 m. gaisro pastatas ilgai stovėjo apleistas – neliko nė kvapo bokštelius ir fasado nišas puošusių skulptūrų, langus juosę ornamentai aptrupėję, murzini. Vidaus detalių, pagamintų iš masyvaus tamsaus ąžuolo, seniai nelikę. Po kelerių metų šių ir kitų detalių įsivaizduoti turbūt nebereikės, bus galima vaikščioti po grafų menes, pasižvalgyti pro langus.
Svajonę primenanti realybė
Ten, kur priešais pilį auga medžiai, kadaise driekėsi esplanada. Per pobūvius grafas Borgas, išėjęs į balkoną, pasitikdavo ja atvažiuojančius svečius. Apžvelgdavo ir parką, pasimėgaudamas reginiu. Tuomet jį supo siena, aplink kurią telkšojo trijų metrų gylio griovys. Svečiai į parką galėjo įeiti pro vartus iš visų pusių, nuo kurių alėjos juos atvesdavo į pilį. Iki šiol išliko tik dveji neogotikinio stiliaus vartai.
Vasaros vakarais išėjęs iš pilies, grafas ilgai vaikštinėdavo tarp savo tvenkinių ir kanalų, klausydamas paukščių giesmių ir medžių ošimo, stabtelėdavo ant tiltelio su sfinksų figūromis pasižiūrėti į srovenantį vandenį. Vienoje iš salelių jis mėgdavo užsibūti – ten stovėjo pavėsinė su dailiomis skulptūromis, apstatyta minkštais aksominiais baldais. Įkritęs į fotelį tikriausiai džiaugdavosi gyvu savo šedevru. Dar ir šiandien parke auga pusė šimto medžių ir krūmų rūšių, kurių trečdalis – egzotinės.
Žingsniuodama link tvenkinio girdžiu lyg iš kito pasaulio sklindantį pakeleivių pokalbį apie Preilių keramikos namus, apie porcelianinių papuošalų studiją, apie Aguonų viešbutį ir vynuoginių sraigių ūkį, auginantį penkias tonas sraigių. Visus šiuos Preiliuose esančius objektus galima aplankyti, jei dar negana.
Pampūkas
Bet man po Borgų parko įspūdžių gana – geriau jau atsipūsti ir užkąsti šalia tvenkinio įsikūrusioje lauko blyninėje „Pampūkas“.
„Kas tas pampūkas? Gal koks arbūzas, moliūgas ar išsipūtęs pumpotaukšlis?“, – klausiu Valdo Martinkaus, jau penkerius metus kartu su žmona Inesa prie pilies griuvėsių kepančio blynus. Valdas juokiasi – latviškai pankūkas reiškia blyną, o jų maži vaikai vadino blynus pampūkais, negalėdami šio žodžio teisingai ištarti.
Kol Valdas maišo blynų tešlą, Inesa krauna į vaflį du rutulius ledų. Ne bet kokių – tik čia galima paragauti jos sukurtų Čederio sūrio ledų, garsėjančių visame rajone. Čederio sūris Latvijoje gaminamas tik Preiliuose, todėl miestelis dar vadinamas sūrio sostine. Ledų recepto Inesa neišduoda, neturi jo užrašiusi ir net nepatentuoja – taip saugiau. Šiuos ledus, kaip ir daugelį kitų patiekalų, ji kasdien gamina pati, o jų receptai gyvi tik šeimininkės galvoje.
Po ledų norėtųsi kiek pailsėti, bet Valdo kojomis „atėjęs“ ilgas blynas verčia sėstis prie stalo. O jau skanumėlis! Į plonos tešlos tūtą įsuktas dviejų rūšių Čederio sūris su linų sėmenimis bemat ištirpsta burnoje. Yra ir kitokių blynų – su kumpiu, braškėmis, šokoladu. „Vyrams – vyriški blynai, moterims – moteriški“, – sako Valdas, rodydamas ant sienos surašytus blynų pavadinimus: „vyriškas stiprumas“, „laiminga mama“.
Tokiais gardžiais patiekalais Valdas ir Inesa ėmė lepinti Preilių gyventojus sugrįžę iš emigracijos Airijoje. Pasak jų, namuose ne tik geriausia, bet ir blynai išeina patys skaniausi. Kartais kavinėje apsilanko ir lietuvių, su kuriais Inesa bendrauja lietuviškai. Tiesa, kai negirdi vyras... kad nesijuoktų.
