Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Atostogos laukinėje Suomijoje: tvarkingos stovyklavietės, pirmykščių žmonių piešiniai ir tikimybė susitikti mešką

„Kodėl Suomija?!“, klausiu Justino ir Augustės, išsiruošusių stovyklauti laukinėje šiaurietiškos šalies gamtoje tuo metu, kai dauguma tautiečių kraunasi lagaminus į kuo šiltesnius kraštus. „Pietuose – karšta, norisi vėsiau“, – šypsosi Justinas. Ir pripažįsta, kad centrinės Europos kalnai – jau išvaikščioti, tad dabar jaunai šeimai norėjosi šiek tiek miškų ir pelkių. Iš Suomijos jie ką tik grįžo pakerėti tvarkos, gamtos, puikių kelių ir pojūčio, kad po nacionalinius parkus bastėsi vienui vieni.
Suomijos nacionalinių parkų gamta
Suomijos nacionalinių parkų gamta / Justino Galinio nuotr.

Kelionės kryptį dalinai parodė šeimos draugai, nutarę autostopu apkeliauti Švediją ir Suomiją. Justinas ir Augustė iki Suomijos vyko automobiliu, o ten jau leido Švediją apkeliavusiai draugų porai juos „susitranzuoti“. Keliautojai pirmiausia nuvyko iki Talino, iš kurio keltu kėlėsi į Helsinkį. Kiek užstrigę remontuojamuose Helsinkio prieigų keliuose, jie pagaliau ištrūko į nepaliestą Suomijos gamtą ir ten praleido keturias dienas.

„Kodėl rinkomės automobilį? Suomijoje labai dideli atstumai, pagalvojome, jog būtų tikras vargas atrasti autobusus, vežančius, į, pavyzdžiui, konkretų nacionalinį parką“, – sako Augustė.

„Be to, jei daliniesi išlaidas keturiems žmonėms, kelionė automobiliu išeina visai nebrangi“, – pridūrė Justinas.

Nustebino kirviai stovyklavietėse ir vairavimo kultūra

Ar verta kur nors sustoti keliaujant iki Talino?

„Kuo Suomija ir Estija mums patinka, tai kad šiose šalyse yra labai daug puikiai sutvarkytų ir nemokamų stovyklaviečių su laužavietėmis, tualetais. Taigi visai šalia Latvijos sienos, bet jau Estijoje, ant Baltijos jūros kranto yra milžiniška kelis kilometrus besitęsianti stovyklavietė, kurioje labai patogu sustoti, ypač jei keliaujate su vaikais“, – sako Augustė.

Man labai patiko suomių ir estų vairavimo kultūra. Nes jie neskuba ir, kaip čia pasakius, „neįsisega“ į užpakalį.

Justinas priduria, jog Suomijoje įrengtos stovyklavietės juos tiesiog pakerėjo: pastatyti stalai, suolai, stoginės, krosnys, malkinės, kupinos malkų arba nedidelių rąstų.

„Ir nepavogtų kirvių bei pjūkliukų!“ – neatsistebi keliautojai. Visa tai – nemokamai. Nereikia mokėti nei už lankymąsi nacionaliniuose parkuose, nei už galimybę pažvejoti, pagrybauti ar pauogauti. Todėl jie vienbalsiai tikina, kad į Suomiją keliauti reikia su palapinėmis. Šeima į Suomiją kėlėsi ankstyvu keltu, naktį praleido kempinge pačiame Talino centre.

„Naktis buvo neišmiegota, bet snaudėme pačiame kelte. O atvykę į Helsinkį iškart mėginome iš jo ištrūkti per rytines spūstis ir remontuojamus kelius. Užtrukome daugiau nei valandą, bet jau kai ištrūkome... Keliai – nuostabūs, platūs, automobilių nėra daug – labai gera!“ – džiūgavo Augustė.

Pora neturi daug vairavimo patirties: vairuotojo pažymėjimus yra gavęs vos prieš metus ir dvejus, todėl jiems tai buvo viena pirmųjų vairavimo patirčių užsienyje. Tačiau problemų nekilo.

„Man labai patiko suomių ir estų vairavimo kultūra. Nes jie neskuba ir, kaip čia pasakius, „neįsisega“ į užpakalį“, – juokėsi Augustė.

Šiauriečių charakteris visiškai atsispindi ir keliuose: čia visi draugiškai leidžia persirikiuoti, nenardo tarp eismo juostų, išlaiko saugų atstumą. Augustė pastebėjo, jog keliuose tam tikromis atkarpomis netgi nupiešti specialūs blokai, kurie rodo, koks turėtų būti saugus atstumas tarp automobilių.

„Atrodytų, Lietuvoje turime automagistrales, kurios yra geros būklės, rajoninius kelius, kurie prastoki, bet dar važiuoti galima, na, o žemesnės reikšmės keliai – vien žvyrkeliai. Suomijoje automagistralės – puikios, rajoniniai keliai – puikūs, keliukai į mažus kaimelius... irgi, beveik puikūs“, – juokiasi Justinas. Jauna šeima skaičiuoja, kad per visą kelionę jiems daugų daugiausia 50 kilometrų teko važiuoti žvyrkeliu.

Begalinė gamta ir jokių kitų turistų

Iš Helsinkio jie iškart pasuko į Kareliją – ežerų kraštą. Patvinsuo nacionaliniame parke jie pagaliau susitiko su iš Švedijos autostopu atkeliavusiais draugais. Sakoma, kad šiame nacionaliniame parke gyvena gana daug meškų ir egzistuoja reali galimybė vieną jų susitikti.

Šalyje galioja taisyklė, kad visa gamta yra „kiekvieno žmogaus žemė“, kurioje galima tiek grybauti, tiek uogauti, tiek ant jos miegoti. Nemokamai.

„Mes jų nesutikome. Gal todėl, kad su draugais per garsiai rėkavome, jie tiek buvo prikaupę įspūdžių. Turistavome, dėliojomės maršrutą iki kitos stovyklavietės ir žiūrėjome, ką pakeliui galime aplankyti“, – pasakojo Augustė.

Justinui Suomijos spygliuočių miškai priminė Kuršių nerijos pušynus, ežerai – Kuršių marias.

„Ežerų ten – pilna! Lietuvoje mes įpratę, kad ežeras tyvuliuoja kokioje atviresnėje vietoje, o Suomijoje: kelias, miškas ir pro šakas tai vienur, tai kitur tyvuliuoja ežeras. Vanduo visai nešaltas, nuolat maudėmės“, – sakė Augustė.

Beje, kiekvienoje stovyklavietėje jie matydavo vos po 1-2 kitų keliautojų palapines, arba prasilenkdavo su pavieniais suomiais pažintiniuose takuose.

„Kitą dieną iškeliavome į „ryčiausią“ Suomijos ir Europos Sąjungos tašką. Kitaip tariant, jis yra prie pat sienos su Rusija. Grįždami užsukome į dar vieną nacionalinį parką, prisivalgėme mėlynių“, – pasakoja Justinas.

„Hesburgeris“ juk kilęs iš Suomijos ar ne? Tai per kelionę reikia apsilankyti vietinio tradicinio maisto restoranuose.

Keliautojai nepraleido ir vieno didžiausių Suomijos gamtos stebuklo: vaizdo nuo Ukko-Koli kalvos į Pielinen – ketvirtą pagal dydį šalies ežerą su daugybę magiškų salelių. Vėliau jie tęsė kelionę po Koli nacionalinį parką.

„Tą naktį nakvojome stovyklavietėje, esančioje ant kalno šlaito, su vaizdu į saulėlydį, miškus ir ežerus. Nemokamai“, – svajingai prisimena Augustė. Tiesa, kuo labiau jie suko į šiaurę, tuo labiau vėso naktys ir net vilnonės kojinės pasirodė per menkas ginklas prieš stingdančią nakties temperatūrą.

„O dienos – tokios pat karštos, kaip ir Lietuvoje. Na, gal pora laipsnių vėsesnės. Keliaudami išgirdome, kad šiaurės Norvegijoje šiaurės elniai ir briedžiai slepiasi nuo karščio automobilių tuneliuose ir taip labai apsunkina eismo sąlygas. Jiems tiesiog per karšta ten, kur niekada nebuvo tokių temperatūrų!“, – stebėjosi keliautoja.

Rudenį verta aplankyti dėl pašvaisčių

Trečiąją dieną draugai paskyrė tam, kad pamatytų pirmykščių žmonių piešinius ant uolų. Netrukus paaiškėjo, kad iki tos vietos nenuvažiuosi – tektų plaukti baidare į ežero salą.

„Truputį nuliūdome, tačiau netrukus „išsigūglinome“ kitus piešinius ant uolų. Ir truputį pasukom...“, – pasakoja Justinas.

„Kitaip tariant, Suomijos atstumais, važiavome 200 kilometrų į šoną, – patikslina Augustė. – Tačiau pamatėme! Piešinius, kurie yra iki 6600 metų amžiaus! Eini skardžiu ir matai tuos piešinius aukščiau ant uolos. Ten turėtų būti apie 200 piešinių, žinoma, mes pamatėme kokius 10. Tam tikros infrastruktūros, kad juos galėtum pamatyti iš arčiau, nėra įrengta, galbūt todėl, kad kas nors neatvažiuotų ir neapipaišytų tų uolų“.

Justino Galinio nuotr./Senovės žmonių piešiniai ant uolų
Justino Galinio nuotr./Senovės žmonių piešiniai ant uolų

Taupydama lėšas kelionei šeima maistą vežėsi iš Lietuvos, gamino jį laužavietėse. Tiesa, prisipažįsta, kad kartą kitą užsuko ir į „Hesburger“ greito maisto restoraną.

„Nes „Hesburgeris“ juk kilęs iš Suomijos ar ne? Tai per kelionę reikia apsilankyti vietinio tradicinio maisto restoranuose“, – juokiasi Justinas.

Pora skaičiuoja, jog trečdalį kelionės biudžeto sudarė kelto bilietas (jiems ir automobiliui), trečdalis – degalai automobiliui, trečdalis – maistui, įsigytam Lietuvoje ir labai tradicinei pramogai – kaitinimuisi tikroje suomiškoje pirtyje ant ežero kranto.

„Dar pridursiu, kad maistą pirkome keturiems asmenims, nes juk Suomijoje laukė labai alkani draugai, pamatę kainas Švedijos ir Suomijos kavinėse“, – juokėsi Augustė.

Justino Galinio nuotr./Suomijos nacionalinių parkų gamta
Justino Galinio nuotr./Suomijos nacionalinių parkų gamta

Baigdama pasakojimą ji sako, kad išsiruošus turistauti Suomijoje reikėtų gerų trijų savaičių ir visuomet būtų ką pamatyti. Dideli atstumai tarp lankytinų vietų, įvairių šalies miestelių ir kaimelių labai greitai „suvalgo“ laiką. Tačiau šalyje galioja taisyklė, kad visa gamta yra „kiekvieno žmogaus žemė“, kurioje galima tiek grybauti, tiek uogauti, tiek ant jos miegoti. Nemokamai. Beje, rudenį Suomijoje prasideda pašvaisčių sezonas, nuvykus apie 400 kilometrų į šiaurę nuo Helsinkio, jos matomos jau ir rugpjūčio mėnesį. Tačiau užsibrėžus tikslą pamatyti pašvaistę, Suomijoje rekomenduojama praleisti ne trumpiau nei keturias dienas. Tuomet tikimybė pamatyti unikalų spalvingą reginį priartėja prie 100 procentų.

Bendrovė „Viking Line“ iki rugsėjo vidurio taiko akcijas keltams iš Talino į Helsinkį ir atgal, tad operatyviai susiplanavę kelionę, šiaurės pašvaistę galite išvysti nepatyrę didelių išlaidų. Keltų kainas rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius