Kai sekmadienio vakarą atvykome į Šėnefeldo oro uostą, jau buvo sutemę. Nusprendėme, kad rinksimės „pensininkų“ vakaro planą – pasieksime viešbutį, užkąsime ir eisime ilsėtis, mat kitą dieną nutarėme dedikuoti jo didenybei futbolui.
Nusigauti į bet kurią miesto dalį Berlyne nesudėtinga – viešasis transportas labai gerai išvystytas, patogus ir greitas. Į bet kurį jo tašką galima nuvažiuoti traukiniu, metro, tramvajumi ar autobusu.
Jei planuojate visą dieną dažnai naudotis viešuoju transportu, vertėtų iškart įsigyti dieninį bilietą (kaina priklauso nuo to, kokioje zonoje važinėsite, visoms ABC zonoms bilietas – berods, 7,40 Eur), kuris galioja visoms transporto rūšims. Bilietas pažymimas stotelėje esančiu aparatu. Nors mūsų nė karto netikrino kontrolė, „zuikiaut“ nepatarčiau – o kas, jeigu...? Ir viešnagė Vokietijoje būtų sugadinta.
Taigi sekmadienio rytą, iškart po pusryčių, išsiruošėme į futbolo „An der Alten Försterei“ stadioną, kuriame savo jėgas turėjo suremti šeimininkai „Union Berlin“ ir „Arminia Bielefeld“.
Vos pasiekus metro stotį, iš kurios pakeičiama linija vykti į rungtynes, tampa aišku, kad Berlyne sekmadienis – tikra šventė. Iš visų kampų lyg skruzdėlės lenda sirgaliai, ryšintys savo dievinamų komandų šalikais, mūvėdami pirštines ar kepures. Draugų būreliai, šeimos su vaikais – visi į futbolą! Prie stadiono arčiausiai esantys barai užpildyti it silkių prikimštos statinės. Gali užuosti cigarečių dūmus, alaus kvapą ir prieš rungtynes tvyrantį jaudulį. Sirgalių lūpose karaliauja viena tema – futbolas.
Draugų būreliai, šeimos su vaikais – visi į futbolą! Prie stadiono arčiausiai esantys barai užpildyti it silkių prikimštos statinės.
Likus valandai iki rungtynių dauguma sirgalių jau buvo išsirikiavę stadione (beje, dauguma vietų stadione buvo stovimos) ir jau skandavo palaikymo šūksnius. Daugiau kaip 20 tūkst. sirgalių talpinantis stadionas ūžė. Žmonės laukė reginio, prisipildę bokalus alaus ar karšto vyno.
Rūkaliai čia neištveria nerūkydami nė kelių minučių – šūksniais palydi įvarčius, teisėjo sprendimus ar favoritų komandos nesėkmę ir tuoj pat įsikanda dar vieną cigaretę. O reginys aikštėje nepalieka abejingų: namiškiai visiškai diktuoja sąlygas nuo pat pirmųjų minučių, sirgaliai apdovanojami trimis įvarčiais, o „ultros“ nepaliaujamai dirba savo darbą – skanduoja garsiau, muša būgnais vis stipriau.
Vokietijos futbolas kitoks nei, pavyzdžiui, Ispanijoje. Kadangi pastarojoje gyvenau ir ne kartą ėjau palaikyti Madrido „Real“ su vadinamaisiais madridistais, galiu palyginti šį reginį su tuo, ką matydavau „Santiago Bernabeu“ stadione.
Štai belaukiant metro vienas iš sirgalių mano akyse čiumpa į glėbį pirmą pasitaikiusį nepažįstamąjį – pakelia ir myluoja lyg ką tik meilės iš pirmo žvilgsnio aplankytas.
Palyginimui, manau, puikiai tiktų teatro mėgėjos. Vienos jų būtų damos, kaukšinčios aukštakulniais, pasipuošusios mažomis juodomis suknelėmis, laukiančios puikaus reginio Operos ir baleto teatre, o kitos būtų spektaklių, kuriuose dominuoja juokeliai „apie antrą galą“, gerbėjos, eidamos ten pasičiupusios pirmą pasitaikiusį kasdienį drabužį, besitikinčios lengviau virškinamo turinio, neįvilkto kaip nors subtiliai.
Taigi „Madrido Real“ sirgaliai primena tas damutes, kurios patogiai įsitaiso tribūnose ir laukia spektaklio bei gerų emocijų. O Vokietijoje galima pamatyti nenušlifuotą, tikrą futbolą, kuriame nerasi patogios vietelės, kur apsirengsi šilčiausius drabužius, kad žiemą nesušaltum, ir apskritai mažiausiai suksi galvą dėl to, kaip esi apsirengęs, bei visa gerkle ir širdim plėši už savo favoritus.
Rungtynių pabaigoje šeimininkai, laimėję mačą, atsidėkoja sirgaliams. Ritualu tapęs jų apėjimas aplink stadioną ir nusilenkimas tribūnoms. Netrukus iš stadiono į visas puses išsilieję žiūrovai užpildo miesto kerteles savo skanduotėmis bei dainomis – liejasi džiaugsmas, dainos, netyla kalbos apie futbolą.
Štai belaukiant metro vienas iš sirgalių mano akyse čiumpa į glėbį pirmą pasitaikiusį nepažįstamąjį – pakelia ir myluoja lyg ką tik meilės iš pirmo žvilgsnio aplankytas. O jis kratomas šypsosi ir sako: „Taip, žinau, kad šiandien tu, drauguži, mane myli.“ Taip, tądien atmosfera mieste buvo ypatinga.
O mes šios pakilios bangos leidžiamės nešami centro link – apsižvalgyti po pagrindinius miesto objektus, kol dar nespėjo sutemti.
Berlyno siena. 1,3 km ilgio betoninės sienos, per Šaltąjį karą skyrusios Rytų ir Vakarų Vokietiją, ruožas Šprė upės pakrantėje Berlyne dar vadinamas Rytų galerija (East Side Gallery – ang.).
Kiek supratau, miesto valdžia neseniai restauravo piešinius ant garsiosios sienos. Mat prieš kurį laiką išblukęs vienas garsiausių piešinių ant Berlyno sienos, kuriame vaizduojami besibučiuojantys buvusios Rytų Vokietijos lyderis Erichas Honeckeris ir tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas, dabar kuo ryškiausias. Be to, palei sieną pastatyti užtvarai – matyt, kad atnaujintų grafičių dažai gerai išdžiūtų.
Reichstagas. Man asmeniškai nuotraukose jis pasirodė įspūdingesnis. Įprastai galima į jį pakilti ir pažvelgti į miestą iš aukštai, tačiau šį kartą neturėjome tokios galimybės dėl prezidento rinkimų Vokietijoje. Apsidairome, nusifotografuojame ir skubame toliau.
Pasukame prie visai netoliese esančio Berlyno simbolio – Brandenburgo vartų. Jų viršūnę vainikuoja pompastiška kvadriga – keturių arklių tempiamas kovos vežimas. Ši skulptūra per Napoleono karus, prancūzams užėmus miestą, buvo išgabenta į Paryžių ir buvo grąžinta tik po aštuonerių metų.
Įspūdinga Gendarmenmarkt aikštė, kurios priekinėje dalyje stovi Berlyno koncertų salė, o jos šonuose beveik identiškos katedros – vokiška katedra ir prancūziška.
Neteko pabūti Muziejų saloje, kurioje išsidėstę miesto muziejai – jiems apžiūrėti reikėtų skirti tikrai ne kelias valandas, o bent kelias dienas – lieka kitam kartui. Berlyno televizijos bokštas matosi vaikštinėjant iš toli – norintys ir turintys daugiau laiko gali į jį pakilti, mums pakako į jį pažvelgti iš apačios.
Šiaurietiškai meškai, vardu Katjusha, šaltis visiškai nekelia jokių problemų – galėtų būti net dar vėsiau.
Kitą dieną dalį jos skyrėme pirkiniams, pasivaikščiojimui po miestą, o didžiąją dalį praleidome zoologijos sode. Tiesa, žiemą kai kurie eksponatai-zoologijos sodo gyventojai bando nesušalti uždaryti nuo turistų akių. Tačiau nemažai jų galima pamatyti. Pavyzdžiui, šiaurietiškai meškai, vardu Katjusha, šaltis visiškai nekelia jokių problemų – galėtų būti net dar vėsiau. Kai priėjome jos pasižiūrėti, ji sau ramiai ilsėjosi, vis pramerkdama akį pažvelgti į zoologijos sodo lankytojus.
Zoologijos sodas iš tiesų labai didelis ir jam apžiūrėti reikia skirti beveik visą dieną. Gyvūnai čia gyvena didelėje, 35 hektarų teritorijoje.
„Pasilabinti“ čia galima su pingvinais, poliarinėmis meškomis, drambliais, begemotais, žirafomis, gorilomis, ruoniais, liūtais, kengūromis, kupranugariais, zebrais ir daug kitų gyvūnų. Iš kituose miestuose ar šalyse esančių sodų šis išsiskiria gyvūnams skirtomis didelėmis teritorijomis bei erdviais gardais. Ypač zoologijos sodas patinka mažiausiems jo lankytojams.
Dažnas vaizdas, kaip mažylis stovi prie stiklo, už kurio liežuvį kiša gyvatė, o jis džiaugiasi, kad gali netrukdomas šią erzinti.
Čia pat veikia ir zoologijos sodui priklausantis akvariumas, kuriame auginamos ir eksponuojamos ne tik žuvys, bet ir ropliai, vabzdžiai, bestuburiai. Patarimas tiems, kurie dar tik lankysitės Berlyno zoologijos sode ir akvariume – pasilikite visą dieną, kad nereikėtų niekur skubėti ir spėtumėte viską apžiūrėti.
