Jau kitą jų atvykimo į Gruziją dieną jaunuoliai išgirdo, kad prasidėjo karas ir į kalnus niekas jiems nebeleis eiti.
„Nuvykome į Kaukazo kalnus, į Svanetijos regioną, esantį tarp Pietų Osetijos ir Abchazijos. Atskridome trečiadienio naktį lėktuvu, ketvirtadienį nusigavome į Zugdidį ir... prasidėjo karas“, – pasakoja VGTU Turistų klubo keliautojas Justinas Garbštas.
Šią žinią turistams pasakė vietinis gruzinas, pas kurį keliautojai nakvojo.
„Tik nesijaudinkite, rytoj viskas bus aišku“, – sakė jis lietuviams.
Tačiau ryte vyriškis nuraminti negalėjo: „Nieko gero, karas vis rimtyn.“
„Negalėjome išeiti ir į kalnus, nes ten yra pasienio ruožas su Rusija, todėl būtų reikėję praeiti pasieniečius. Paskambinę, sužinojome, kad praeiti tikrai negalima, nes vyksta karas, – nusivylimą prisimena Justinas. – Jau galvojome vykti namo, tačiau netikėtai buvome pasiųsti į kalnus kaip gelbėjimo darbų vykdytojai, nes tris latvių ekspedicijos narius nušlavė nučiuožusi sniego lavina...“
Vaikinas tikina, kad, sužinoję apie karą, jie labai nesijaudino – mažame miestelyje, kuriame nėra svarbių objektų, studentai jautėsi ramiai ir išėjo į kalnus.
„Turėjome mobiliuosius telefonus, bet laikėme juos išjungtus – įsijungdavome tik rytais ir vakarais paskaityti, kas naujo. Skaitome: subombardavo tą ir tą, užėmė tą ir tą – ir vis artyn artyn... – pasakoja Justinas. – Tėvai stresavo Lietuvoje, prašė grįžti, o mes svarstėme, ar grįžti, ar negrįžti, nes kalnuose atrodė viskas ramu. Galiausiai nusprendėme bėgti.“
Nusileidę iš kalnų, VGTU Turistų klubo nariai nieko baisaus nepamatė – tik kelias pravažiuojančias karines mašinas, praskrendančius karinius sraigtasparnius ir naikintuvus.
Deja, taip paprastai jaunuoliams grįžti namo nepavyko – juos pasiekė žinia, kad Zugdidi miestas, per kurį eina vienintelis jiems tinkantis kelias, yra užimtas rusų.
Teko laukti. Laimei, po dienos rusai pasišalino ir lietuvių turistai vietiniu transportu pasiekė dar vakar buvusį rusų užimtą miestą.
„Važiuodami į Zugdidi miestą, matėme didelę tankų koloną: ant tankų sėdi rusų kareiviai, blizgina kalašnikovus, o jų akys atrodo lyg būtų apsinešusios nuo narkotikų... Labai nejauku“, – baugius įspūdžius prisimena vaikinas.
Jaunimui iš Lietuvos teko spręsti, kaip geriausia ir saugiausia grįžti į gimtuosius namus. Nuvykę į Batumo miestą ir paskambinę į ambasadą, jaunuoliai išgirdo tik vieną pasiūlymą – važiuoti į Tbilisį.
„Nuėjome į stotį ir klausėme, kas veža į Tbilisį. Tokių atsirado ne vienas. Klausėme, ar greitai veža. Sako – ne, labai lėtai, nes karas vyksta, bombarduoja. Domėjomės, kodėl jie ten važiuoja apskritai. Sako: „Gyventi tai reikia...“ – šaltų nervų vietiniai vairuotojai įstrigo į Justino atmintį. – Paprašėme patarimo, ką daryti: ar važiuoti į Tbilisį, iš kur mus parveš nemokamai, ar važiuoti į Turkiją ir iš ten parskristi į Lietuvą. Mums pasakė: „Jeigu turite pinigų ir mylite gyvenimą, tada važiuokite pro Turkiją. O jeigu gyvenimas nemielas arba nėra pinigų – tada važiuojam į Tbilisį.“
Toks nuoširdus patarimas studentams padėjo greitai apsispręsti grįžti namo per Turkiją.
„Užėjome į pirmą pasitaikiusią kelionių agentūrą ir ten sėdinčiam dėdulei pasakėme, kad esame turistai iš Lietuvos. „O, iš Lietuvos! Lietuvą aš myliu, todėl jums tikrai padėsiu“, – apie labai šiltą sutikimą pasakoja VGTU studentas. – Ten nusipirkome bilietus ir išvykome į Turkiją, kur iš Stambulo parskridome į Rygą.“
Jau kelias dienas grįžusiems į Lietuvą aistringiems keliautojams kelionė dabar nesiasocijuoja su košmaru, tačiau su stresu – tikrai taip.
Visą nežinią, įtampą ir stresą lietuviams labai padėjo ištverti labai nuoširdūs ir malonūs gruzinai, kurie išgirdę, kad studentai atvyko iš Lietuvos, tapdavo dar mielesni ir paslaugesni.
„Kai kirtome Gruzijos ir Turkijos sieną, gruzinai muitininkai, pamatę iš pasų, kad esame lietuviai, stipriai spaudė mums rankas ir sakė – „Šiandien jūsų prezidentas pas mus atvažiuoja!“. Gruzinai labai gerbia lietuvius. Mes jiems esame pavyzdys, kaip sėkmingai galima pasinaudoti nepriklausomybe“, – įsitikinęs Justinas, kuris dar ne kartą mielai sugrįžtų į Gruziją. Tik, žinoma, karui pasibaigus...
