Lietuvos alpinizmo asociacijos organizuojamame Alpinizmo čempionate aukštuminio alpinizmo klasėje už tris įspūdingus įkopimus į aukštesnius negu 7 km viršūnes 1-oji vieta atiteko iki šiol nežinomam alpinistui D.Gegužinskiui. Jis per du mėnesius trukusią ekspediciją Pamyre įkopė į Ismailo Samani (žinoma ir kaip Komunizmo, 7495 m.), Jevgenijos Korženevskajos (7105 m.) ir Avicenos (žinoma ir kaip Lenino, 7134 m.) viršūnes.
– Šiais metais du mėnesius praleidote Pamyro kalnuose ir įkopėte į tris, aukštesnes nei 7 km viršukalnes. Kodėl pasirinkote būtent jas?
– Turbūt todėl, kad jos prieinamiausios tiek kainos, tiek logistikos prasme palyginus su Himalajais. Taip pat buvau susipažinęs su struktūra. Visa ekspedicija truko apie 2 mėnesius.
Mėnesį užtruko kopimas į Jevgenijos Korženevskajos ir Ismailo Samani viršūnes. Padariau 4 dienų pertrauką ir pradėjau kopimą į Lenino viršūnę. Pradžia buvo ilga, nes reikėjo geros aklimatizacijos, taip pat poilsio tarp dviejų kalnų. Iš pradžių aklimatizuodamiesi lipome į 6 km aukštį, keletą dienų ilsėjomės, po to lipome į Korženevskają. Pats lipimas užtruko savaitę.
Visas tris viršūnes buvau iš anksto suplanavęs, tik pagal ambicingą planą – iš pradžių norėjome į Komunizmą, o vėliau – Korženevskają, bet būdami Pamyre supratome, kad reikia daryti kaip visi. Taip nutiko todėl, kad į Komunizmą dar nebuvo niekas ėjęs, nebuvo virvių pakabintų. Gavosi ir geresnė aklimatizacija – pasiekiau 7 km aukštį, o tada kopiau į 7,5 km.
– Kuri iš trijų viršūnių buvo sudėtingiausia?
– Man taip išėjo, kad Lenino buvo sudėtingiausia, nes buvo paskutinė, buvo sunkiausia fiziškai. Techniškai šios viršūnės yra panašios, gal Korženevskaja yra sudėtingesnė, nes ten daugiau virvių ir kopimas ledo kriokliu, buvo daug skylių.
Ismailo Samani viršūnėje prabuvau apie 30 minučių, o Korženevskajos gal 5 minutes, nes užlipus užėjo debesis ir nieko nesimatė. Kartu kopęs alpinistas juokavo: „Ko mes čia lipame, galėjom kambaryje ištiesti paklodę ir nusifotografuoti“. Toks tirštas rūkas buvo. Galima buvo bandyti laukti, kol praeis, bet nusprendėme nerizikuoti ir leistis žemyn.
Leistis į apačią būna sudėtingiau – esi pavargęs, yra truputėlį skubėjimo, norėjimo grįžti atgal į palapinę. Be to leidžiantis dažniausiai jau būna popietė, sniegas slidesnis. Netgi su katėmis retkarčiais galima slysti. Tokiu atveju yra technika, kaip apsiversti ant pilvo ir su ledkirčiu stabdyti – ją teko ir pačiam išbandyti. Gal kokius 5 metrus slydau, nedaug.
– Kopėte individualiai ar su komanda?
– Planavau kopti su lietuviu, bet jis negalėjo, todėl kopiau su partneriu Christianu Koberiu iš Velso. Su juo lipome į Korženevskają ir Samani, o į Leniną vienas užlipau. Lipančių kitų buvo, todėl vienas nesijaučiau. Į Korženevskają lipome šešiese – du lenkai, prancūzas, švedas ir mes du. Su Christianu išėjome pirmi, kiti alpinistai mus aplenkė, sekėme juos.
– Visus nustebinote. Ar iki šiol esate lipęs į panašius aukščius ir ar tikėjotės gauti apdovanojimą?
– Praeitais metais bandėme į Leniną įlipti, bet nesigavo. Teko apsisukti 6,3 km aukštyje, ten buvo labai nepalankus oras – labai stiprus vėjas. Visi, išskyrus du alpinistus, bandė kopti, bet apsisuko ir grįžo. Dar esu 2015 metais įlipęs į Monblaną (4809 m), o 2016 metais į Elbrusą (5642 m). Tapti Metų alpinistu nelabai tikėjausi, tai buvo nustebinęs dalykas.
Labai nustebusi buvo ir alpinistų bendruomenė, nes nebuvo girdėję išvis tokio žmogaus. Buvo malonu. Po apdovanojimų daug žmonių domėjosi, klausinėjo apie žygį ir apskritai, kiek esu pasiekęs. O man buvo malonu ir Lietuvai atstovauti, nes tuo metu buvo grupės iš Estijos ir Latvijos.
– Kada pajutote aistrą kalnams?
– Labai seniai norėjau užkopti į Elbrusą, bet vis nebuvo progos. Klasiokas 2014 metais pasiūlė į Monblaną. Mes susitarėme, kad kopsime į Monblaną, tada į Elbrusą. Tada į Monblaną nesigavo įlipti, todėl kitais metais vienas įlipau. Nesigavo dėl oro – tai būna dažniausia neįlipimo priežastimi.
– Bet juk reikėjo fizinio ir techninio pasiruošimo?
– Fiziškai ruošiausi – daugiausia bėgiojau. Išsitreniravau taip, kad sugebėjau nubėgti maratoną. O techninis pasiruošimas su laiku ateina. Esi kalnuose, ypač jei esi su labiau patyrusiais žmonėms. Taip pat padeda uolų laipiojimo sporto salės lankymas, su virvėmis pripranti dirbti.
– Minėjot, kad lipimas į kalnus yra kūno galimybių išbandymas. Ar tai pagrindinis tikslas, kodėl kopiate?
– Ne, man labai patinka būti kalnuose, matyti kaip jie keičiasi – kaip skirtingu paros laiku viskas gali kitaip atrodyti. Turbūt gražiausias laikas yra rytas, kai išlenda saulė, būna šalta ir viskas raudonai apšviesta –įspūdinga. Kalnai yra graži ir įkvepianti vieta. Mėgstu juos fotografuoti.
– Su kokiais fiziniais ar psichologiniais iššūkiais susiduriate lipdamas?
– Iš tikrųjų, tiek su vienais, tiek su kitais. Mane labiau domina kūno galimybės, nes yra žmonių, kuriems bloga ir į Monblaną lipant, o man viskas gerai buvo ir 7,5 km aukštyje. Noriu pasižiūrėti, kur yra kūno galimybių riba.
Šiaip iššūkiai – sunku keltis ryte, kai palapinėje viskas apšerkšniję, 20 laipsnių šalčio, o dar saulė nepatekėjusi. Bet tai yra žygio dalis, todėl reikia save pripratinti nugalėti. Tai padeda lengvai priprasti prie lietuviškos žiemos.
– Ar teko patirti nuotykių ar netikėtų situacijų belipant?
– Besileidžiant iš aklimatizacijos pora akmenų labai arti pralėkė, į ledo plyšius smuktelėjau negiliai, dažniausiai viena koja. Grįžtant iš bazinės stovyklos reikėjo skristi sraigtasparniu. Kitą dieną tas sraigtasparnis nukrito, žuvo 5 žmonės. Pagal planą mes turėjome kaip tą dieną ir grįžti, bet gavosi anksčiau, todėl pasisekė.
– O ar susidūrėte su situacijomis, kai likus visai nedaug iki tikslo reikėjo nuspręsti – grįžtam, ar lipam į viršų?
– Taip, buvo, bet likus ne 200 metrų, o daugiau. Pavyzdžiui, Monblane, į kurį labai norėjau lipti, bet tuometinis gidas nusprendė, kad neverta rizikuoti, nes dar laukė pora pavojingų keterų. Buvo geriau nebandyti.
– Dvi viršūnės priklauso Tadžikijai, viena – Kirgizijai. Ar spėjote aplankyti šias šalis?
– Daugiau teko pabūti Kirgizijoje, pasivaikščioti Biškeke. Įdomi šalies kultūra, žmonės labai draugiški – kai sužino, kad esu iš Lietuvos, labai džiaugiasi. Jeigu vyresni – nemažai būna tarnavę Baltijos šalyse, krepšinį labai prisimena. O jauni žmonės apie automobilių prekybą daugiau žino, sako: „Gal kokią mašiną čia atvarei?“. Nemažai laiko praleidome kalnuose, 2–3 km aukštyje.
– Įsiveržėte į alpinistų bendruomenę ir ją nustebinote. Kokių planų turite kitiems metams?
– Norėčiau išbandyti 8 km aukščio kalnus Himalajuose – ką nors lengvesnio pradžiai. Nors 8 km aukščio kalnų nėra lengvų. Norėčiau kopti su lietuviais, bet kol kas jokių konkrečių planų neturiu. Tapau Metų alpinistu, gal pakvies (juokiasi). Jei atsirastų ekspedicija, mielai prisijungčiau.
