Idėja praleisti gerą pusdienį Latvijos pajūryje nebuvo iš piršto laužta. Klaipėdoje ošė jūros šventė, Palanga, kad ir kaip besiskųstų prekeiviai, sausakimša, per brangu, per pigu ir dar daug kitų pasiteisinimų.
Šiaurinės Lietuvos gyventojai jau nuo seno nesuka galvos dėl tokių dalykų, jie dumia tiesiai į šiaurę – į Latvijos pajūrį. Nuo Joniškio iki artimiausio Latvijos kurorto – Kemerių arba Jūrmalos – vos šimtas kilometrų.
Pavargę pajūrio miesteliai
Kemeriai ribojasi su Jūrmala. Galima sakyti, jog tai yra pats prasčiausias šio garsaus kurorto priemiestis. O koks skirtumas – juk jūra ta pati, smėlis tas pats. Bent jau teoriškai.
Tiesa, kai kurie lietuviai skeptikai Rygos įlankos jūra nevadina. Matyt, iš pavydo, kad Lietuva turi kelis kartus mažiau jūros pakrantės.
Jau Kemeriai. Priešais sušmėžuoja kelio ženklas, jog kaip tik čia baigiasi Jūrmala, nors iki jos centro gal dar apie 20 kilometrų.
Vienas po kito seka apleisti pastatai. Čia viskas parduodama, tik, turbūt, niekas neperkama.
Gana sudėtinga nemokamai pasistatyti automobilį, tačiau gerokai lengviau nei Lietuvos pajūryje mokamai. Pavažiavus vos kilometrą į vakarus tai padaryti paprasčiau. Iki jūros paeiti tereikia apie šimtą metrų mediniu takeliu, palei upelį, įtekantį į jūrą.
Lietuviui gali pasirodyti, kad latviai nevertina pajūrio – prie pat smėlio stovi tokie patriušę nameliai, kokius paprastai matome užmirštose pamiškėse.
Tokiose gyvena seneliai, kurių vaikai ir anūkai emigravę. Žinoma, yra ir prašmatnių namų. Jie labai išsiskiria iš bendros aplinkos. Rygos įlankoje panaši situacija kartojasi nuo Jūrmalos iki pat Kolkos kyšulio.
Akivaizdu, kad pakrantės miesteliai turėjo savo aukso laikus. Kiekviename buvo po nedidelį uostą, prieplauką. Senieji aptriušę pastatai kadaise buvo ištaigingi ūkiškų ir verslių žmonių namai.
Dvokiantis dumblo krantas
Prie jūros žmonių tikrai nedaug. Viena kita porelė, šeima. Panašus žmonių tankis Karklės laukiniuose pliažuose. Tik čia – civilizacija. Vandenyje plūduriuoja kelios valtys.
Nuostabaus smėlio juosta gana siaura. Rodos, pernai buvo platesnė? Tik tuomet pastebi, kad pakrantė apdorota kažkokiu buldozeriu, o vėliau supranti – kodėl. Jūra per kelis kartus išmetė didžiulį kiekį dumblo.
Žmonės tai padarė kūrybingai – prakasė, supylė mažyčius molus iš smėlio ir to paties dumblo.
Šis dumblas visai nepanašus į tą, kuriame knisamės prie Klaipėdos molo ir ieškome ten gintaro. Jis toks glitus, o pastovėjęs virsta dvokiančia koše.
Ties Kemeriais šis dumblas nubrauktas, tačiau gana neilgame ruože ir tik dalis jo. Nemažai dumblo dar liko. Paėjus vos šimtą metrų, pamatai tikrąją šio stichijos reiškinio mastą.
Akivaizdu, kad didžiulis dumblo kiekis ant kranto buvo išmestas ne vieną kartą. Pirmasis dumblas jau pradžiūvęs ir suformavęs keistus smėlio raštus. Antrasis, šviežesnis, dumblo antplūdis, iš dalies išlipęs ant kranto, iš dalies likęs vandenyje.
Čia norintys nueiti prie vandens turi prasikasti sau kelią. Kai kuriose vietose žmonės tai padarė kūrybingai – prakasė, supylė mažyčius molus iš smėlio ir to paties dumblo. Taip pat neužmiršo nulipdyti ir mažyčius švyturius.
Tai ne tik menas. Jei nebūtų šių žaislinių molų, glitus dumblas tiesiog vėl užtrauktų kelią švaraus jūros vandens link.
Įlankos vanduo šiuo metu šiltas tik pačioje pakrantėje. Kai vanduo pradeda semti pilvą, šaltis pradeda šiek tiek deginti. Nežiūrint į tai, vanduo pasakiškai skaidrus ir švarus.
Pasivaikščiojimas pakrante
Gulėti siaurame paplūdimyje – dvokia ir gana nuobodu. Vaikščioti pakrante – daug įdomiau, tačiau taip pat dvokia. Kai kuriose vietose taip smarkiai, kad mintis apie sušį dar ilgai neatrodys gera.
Gal dėl to ne vienas poilsiautojas surado gana originalios veiklos. Jie vienoje vietoje įbrenda į jūrą ir vaikšto pakrante. Gylis tikrai nedidelis. Vietomis siekia vos iki čiurnų. Giliausioje vietoje – virš kelių.
Ji kojomis spardė pūvančius glitėsius ir brovėsi iki vandens. Per geras penkias minutes tai padaryti pavyko.
Smagus pasivaikščiojimas – puiki treniruotė. Toks žingsniavimas truputį primena bridimą per pusnis. Svarbiausia – jei vėjas nuo vandens – jokio dvoko.
Savotiška pramoga, kurią atrandi, kai pakrante eiti nemalonu. Tokius braidytojus su pavydu nužvelgia krantu vaikų vežimėlius stumiantis tėtis.
Prie jūros atėjusi vietinė pagyvenusi moteris situacijos su dumblu nedramatizavo. Ji kojomis spardė pūvančius glitėsius ir brovėsi iki vandens. Per geras penkias minutes tai padaryti pavyko. Moteris toliau džiaugėsi švariu jūros vandeniu.
Keliaudamas esi maitinamas netikėtais latviško pajūrio vaizdais. Kai kuriose vietose yra didžiulės vandens paukščių sankaupos. Kartu plaukioja gulbės, antys, žuvėdros, kirai. Lizdų nėra, tačiau kirai kažkodėl šią teritoriją laiko savo namais. Kai priartėji, jie elgiasi gana agresyviai ir gali užpulti.
