Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 19d. 20:30

Karo žurnalistas V.Balkūnas: „Tik buvimas įvykio vietoje suteikia prieigą prie tikros, o ne iškreiptos ir daugelio tarpininkų gludinamos informacijos“

Vidmantas Balkūnas
Augustino Šulijos nuotr. / Vidmantas Balkūnas
Su žurnalistu Vidmantu Balkūnu 2020 m. spalio mėn. susitikome pagrindinėje Armėnijos sostinės Jerevano Respublikos aikštėje. Jis su kolega iš neramiojo Kalnų Karabacho grįžo vėlai išvakarėse. Iškart po to kariniai veiksmai ties vadinama kontaktine linija tarp ginčytino Kalnų Karabacho regiono ir Azerbaidžano vėl suintensyvėjo, tad žurnalistas džiaugiasi galėjęs pasinaudoti sąlyginai ramiomis dienomis ir laisviau judėti po nesaugią karo zoną, o ne tūnoti slėptuvėje.

Nereikia pamiršti, kad Kalnų Karabache intensyvūs mūšiai vyksta ne tik fronto linijoje. Raketos ir dronai su užtaisais skrieja ir į gyvenvietes, civilių infrastruktūrą. Todėl žurnalistai čia taip pat privalo laikytis tam tikrų taisyklių, negali elgtis kaip panorėję ir judėti kur panorėję. „Paprasčiausiai gali netekti akreditacijos ir būsi išgabentas iš zonos. Ten ir taip yra ką vietiniams daryti, kad dar reikėtų papildomai rūpintis nukentėjusiu žurnalistu“, – sako Vidmantas.

Pašnekovas pasiūlo sukti didelio atviro sendaikčių ir suvenyrų turgaus, vietinių vadinamo Vernisažu, link. Prieš išvykdamas atgal į Lietuvą Vidmantas nori ten valandėlę pašniukštinėti – gal ras ką įdomaus. Pakeliui pradedame kalbėti apie sukauptą patirtį, emocinę pusiausvyrą, pavojingo darbo ribas ir etiką nušviečiant karinius konfliktus.

– Vidmantai, Kalnų Karabachas – ne pirmas karinis konfliktas Tavo žurnalisto karjeroje. Esi ir fotografuojantis, ir filmuojančiu, ir rašantis žurnalistas. Kurį iš šių dalykų Tau mieliausia daryti, o kurį sunkiausia būtent nušviečiant karinius konfliktus?

– Taip, skrisdamas į Kalnų Karabachą bandžiau suskaičiuoti, kelinta tai mano kelionė į karo zoną. Nepavyko... Manau, kad jų buvo apie dešimt. Afganistanas, Kosovas, Ukraina... Tokiose vietose mielai pasilikčiau tik prie fotografijos. Aš esu fotožurnalistas ir man tas artima dūšiai. Tačiau labai dažnai į vietas, kurias važiuoju, nelabai kas kitas nori kartu važiuoti. Arba kartais nori, bet priima tik mane vieną. Nes pasitiki tik manimi.

Augustino Šulijos nuotr./Vidmantas Balkūnas
Augustino Šulijos nuotr./Vidmantas Balkūnas

Tada ir gaunasi tokia situacija, kad aš mieliau koncentruočiausi tik į fotografiją, tačiau nebūna kam viso to aprašyti ir nufilmuoti. Tenka viską daryti pačiam. Dėl to stipriai nukenčia kokybė. Tiek fotografijų, tiek teksto, tiek vaizdo reportažų. Trijų žmonių darbą darydamas, gerai nepadarysi nei vieno iš jų. Bet stengiesi ir darai, kaip gali.

Sunkiausia turbūt vis dėl to yra vaizdai. Skaitytojai stereotipiškai iš karo zonų laukia sugriovimų, šūvių, sprogimų, sužeistų karių ir lavonų. Realybėje tokių vaizdų būna ne tiek jau daug. Tada daug kam kyla dilema – bandyti rodyti realybę ar įtikti skaitytojams ir redakcijai. Rašantiems šiuo atžvilgiu yra kiek paprasčiau. Jie dramatišką pasakojimą gali surašyti pašnekovą pasikalbinę telefonu.

– Kodėl manai, kad apskritai svarbu nušviesti tai, kas vyksta tokiuose vadinamuose įšaldytuose konfliktuose?

– Aš gal truputį kitaip formuluočiau klausimą: kodėl žurnalistui svarbu būti įvykio vietoje ir savo akimis pamatyti? Jau nekart įsitikinau, kad kai žiniasklaidoje pasirodanti informacija yra surenkama iš kitų šaltinių, ji išsikreipia. Dėl labai paprastos priežasties: jos neįmanoma patikrinti. O kiekvienas rašantis žurnalistas vis prideda kažką nuo savęs. Taip gaunasi vadinamas „sugedęs telefonas“.

Kad ir šiuo konkrečiu atveju. Žiniasklaidoje galima perskaityti ir pačiame Jerevane išgirsti, kad Stepanakertas (pagrindinis Kalnų Karabacho miestas – red. past.) neva yra visiškai sugriautas, kad ten taikosi į žurnalistus, kad liejasi vaikų kraujas ir t. t. Atvykęs realybėje pamačiau skaudų, bet tikrai ne apokaliptinį vaizdą, piešiamą viešojoje erdvėje. Sugriauti keli namai, tarp jų – daugiabučiai, žmonės gyvena slėptuvėse, bet miestas tikrai nėra sugriautas, veikia net dalis parduotuvių, viešbučiai.

Augustino Šulijos nuotr./Vidmantas Balkūnas
Augustino Šulijos nuotr./Vidmantas Balkūnas

Todėl buvimas įvykio vietoje, mano nuomone, žiniasklaidai suteikia tiesioginę prieigą prie tikros informacijos, o ne iškreiptos ir gludinamos daugelio tarpininkų. Antra priežastis: man pačiam kariniuose konfliktuose įdomiausia ten esančių žmonių buitis, istorijos, emocijos, kasdienybė. Nebūnant ten, viso to neįmanoma pamatyti ir pajusti.

– Ne kartą esi minėjęs, kad tokias žurnalistines keliones dažniausiai tenka kone „išprašyti" pačiam. Kodėl? Redakcijoms tai neįdomu, brangu ar yra kitos priežastys, prioriteto klausimai?

– Iki 2008 m. ekonominės krizės Lietuvos žiniasklaida laikėsi tikrai neblogai ir turėjo visuomenės pasitikėjimą. Lietuviai žurnalistai ir fotografai važiuodavo į tarptautinius įvykius, karinius konfliktus, kitus svarbius įvykius. Pasaulinė krizė mūsų žiniasklaidai stipriai kirto į paširdžius ir, norėdama išgyventi, ji perėjo į standartinį verslo modelį. Svarbu – ne žinios kokybės, o vadinamas klikas, kuris generuoja reklamos paspaudimus ir tuo pačiu – pajamas.

Krizė praėjo, o tikslas nepasikeitė. Redakcijos savo noru beveik niekada nesiunčia žurnalistų į karštuosius taškus ar nelaimių zonas. Dėl paprastos priežasties – nėra ekonominės naudos. Išlaidos tokiu atveju yra didelės, o skaitomumas – gana menkas. Verčiau investuoti į vietines ir skaitomas žinias.

Todėl, dauguma atvejų, patys žurnalistai, fotografai ar operatoriai prašo redaktorių juos išleisti į tokias vietas. Neretai tai išties pavyksta. Tačiau iniciatyva įprastai ateina iš apačios.

– Kas sunkiausia būnant ten, kur normalus ir įprastas gyvenimas iš esmės sutrinka? Turiu galvoje ne tik buitinius trukdžius, kaip elektra ar ryšys, bet ir emocijas

– Būnant tokiose vietose man pačiam sunkiausia turbūt būna viską suspėti. Tavo darbas yra per dieną aplakstyti, surinkti informaciją, atrasti temą, o vakare sutvarkyti nuotraukas ir surašyti tekstą. Paprastai eini miegoti 1-2 val. nakties, o ryte vėl viskas iš naujo. Kelias dienas viskas būna gerai, bet po savaitės kitos jau atsiranda nuovargis ir tuo pačiu – šiokia tokia apatija.

Su emocijomis man kol kas bėdų nebūna. Lietuvoje dirbant su gelbėtojais, medikais ir teisėsauga teko matyti daug įvairių vaizdų ir įgyti įvairios patirties. Todėl atsparumas emocijoms jau adaptavosi. Beveik visur galiu dirbti jų visiškai netrukdomas. Aišku, tas turi savo kainą. Vėliau, baigus darbus ir grįžus namo, būna duobė, tačiau po kurio laiko įpranti su savimi tvarkytis.

– Baimė, pavojus ir rizika. Kiek visa tai slegia žmogiškai ir kaip neprarasti budrumo vardan gero kadro? Kiek verta rizika?

– Dirbant įvairiose situacijose pavojus mane suaktyvina ir duoda teigiamą užtaisą dirbti. Jis neslegia, o koncentruoja dėmesį.

Tačiau pastebėjau, kad dirbdami pavojingose vietose žurnalistai labai dažnai užmiršta savo saugumą. Tiesiog jo nepaiso. Dažnas jų neturi nė minimalaus paruošimo, kaip dirbti tokiose vietose, kaip suteikti pirmąją pagalbą sužeistam kolegai pavojingomis sąlygomis ir t.t. Dažnai dirbama labai aplaidžiai ir saugumas būna tik vardan paukščiuko lentelėje – „užsidėjau šarvinę liemenę“. Man patiko Reuters agentūros komandinis darbas. Jie tikrai rūpinosi savo darbuotojų saugumu. Važinėjo šarvuotu visureigiu, o operatorių saugojo, panašu, kad buvęs specialiųjų pajėgų karys.

– Ar dažnai tenka balansuoti ties etikos riba, kai vaizduojamas, kalbinamas pažeistas ir kenčiantis žmogus, vaikas?

– Tokiose situacijose gyventojai dažniausiai noriai kalba. Jiems svarbu, kad pasaulis pamatytų, kas vyksta jų žemėje. Kalnų Karabache, kurį vietiniai vadina Arcachu, žmonės patys kviesdavosi užeiti ir vaišindavo, kas kuo turi. Kartais gal kiek sunkiau dirbti su vaizdais. Jeigu fotožurnalistai karo zonose taikytų įprastas etikos (prieš fotografuodamas atsiklausk) taisykles – neturėtume nė vieno iš garsiausių kadrų. Ten būdamas turi tiesiog pajausti, būti dėmesingas ir atjaučiantis. Ir kaskart priimti teisingiausią sprendimą esamomis aplinkybėmis. To nesurašysi į jokias taisykles. Arba jauti, arba ne.

– Ačiū už pokalbį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

47:36
01:21:02

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje