Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 27d. 18:07

Pilietinė visuomenė Ugandoje: „sarginis šuo“, nebijantis krimstelėti abejingai valdžiai

Bendruomenės diskusija.  UNNGOF nuotr.
Bendruomenės diskusija. UNNGOF nuotr.

„Mūsų įstatymai yra tobuli, bet... tik popieriuje“, – su šypsena sako ugandiečiai. Rytų Afrikos valstybė Uganda – tai šalis, kur norint kažką pasiekti tenka kaip reikiant pasidarbuoti alkūnėmis. Tai, ko nesuteikia valstybė, žmonės priversti išsireikalauti kitomis priemonėmis. Žinoma, teisėtomis, nes revoliucijų ir pilietinių karų čia niekas nenori. Veiksmingiausias būdas – pilietinė visuomenė, neleidžianti valdžiai snūduriuoti ir ignoruoti paprastų gyventojų. Išties pilietiškumas ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) mobilizacija yra tai, ko iš Ugandos galime pasimokyti ir mes.

Prie pilietinės visuomenės telkimo ir gausybės šalyje veikiančių NVO bendradarbiavimo nemažai prisideda Nacionalinis Ugandos NVO forumas (UNNGOF) – asociacija, vienijanti kelis šimtus tarptautinio, nacionalinio ir regioninio lygmens organizacijų. Jau beveik dvidešimt metų veikianti asociacija išsikovojo vietą po saule, jos balsas yra girdimas, o autoritetas jaučiamas bendraujant su vietos NVO. Jei tarptautinės organizacijos yra pakankamai užtikrintos ir saugios, tai ypač vietinio lygmens NVO būtina turėtų stiprų užnugarį, kai valdžia pradeda daryti spaudimą ar imasi sankcijų.

Į Ugandą vykome kaip tarptautinio gerosios praktikos apsikeitimo ir vadinamo „šešėliavimo“ projekto dalyviai. Lietuvos Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (VB Platforma), kaip ir UNNGOF, priklauso globaliam tinklui FORUS, vienijančiam 69 nacionalines NVO platformas ir 7 regionines koalicijas penkiuose žemynuose.

Kad ir kaip nepatiktų kai kuriems įtakingiems Ugandos politikams, UNNGOF jaučiasi pakankamai patogiai ir nepriklausomai vien dėl to, kad daugiau nei 90 proc. finansavimo NVO tinklo plėtrai gauna iš užsienio donorų. O nepatikti ir neįtikti politiniam elitui yra priežasčių. Štai viena jų yra „Juodojo pirmadienio“ judėjimas, skaičiuojantis jau aštuntus metus.

„Black Monday kampanija“. UNNGOD nuotrauka
„Black Monday kampanija“. UNNGOD nuotrauka

Jo tikslas – mobilizuoti pilietinius ir antikorupcijos aktyvistus, pasakoti apie tai visuomenei. Kiekvieną pirmadienį visi neabejingi NVO darbuotojai ar paprasti piliečiai apsirengia juodos gedulo spalvos rūbais ir taip išreiškia tylų protestą prieš šalyje klestinčią korupciją, nepotizmą ir socialinę nelygybę. Susitikimą su kolegomis iš UNNGOF jų biure sostinėje Kampaloje kaip tik pradėjome pirmadienio rytą ir iškart atkreipėme dėmesį, kad margų ir gyvų spalvų rūbais mėgstantys rengtis afrikiečiai lyg susitarę vilki juodais drabužiais. Atrodė labai efektingai ir neįprastai.

Prasimušti į viešąją erdvę nevyriausybininkams Ugandoje nėra paprasta. Reikia leidimų, suderinimų, jėgos struktūros akylai seka, kas vyksta. „Viešų erdvių visuomenės balsui ir pilietinėms iniciatyvoms labai trūksta. Negalima sakyti, kad saviraiškos laisvė visiškai draudžiama, tačiau jei tik valdžia pajunta, kad kyla reali grėsmė arba pilietiškumo mastas tampa pavojingai didelis, jie nesibodi blokuoti ir imtis drastiškų priemonių“, – teigia UNNGOF Pilietinės erdvės ir valdysenos stebėjimo programos vadovas Chrisas Nkwatsibwe.

„Black Monday“ kampanija. UNNGOF nuotrauka
„Black Monday“ kampanija. UNNGOF nuotrauka

Uganda priskiriama hibridinių režimų kategorijai. Daugiau nei trisdešimt metų šalį tvirtuose gniaužtuose laikantis prezidentas Yoweri Museveni, daug vidinių kovų ir su ginklu rankose, ir kabinetuose regėjęs kariškis, tarptautinėje erdvėje save labiau mėgsta pozicionuoti vilkėdamas elegantišką kostiumą, o ne karišką uniformą. Į autoritarizmą linkęs šalies vadovas mėgina viešai imituoti demokratiją ir parodyti pasauliui, kad Uganda nėra diktatūrinė. Iš dalies jam tai puikiai pavyksta. Ugandoje veikia silpna ir susiskaldžiusi opozicija, keli valdžią kritikuojantys laikraščiai. Todėl tas „lengvas“, pavojaus nekeliantis politinis fonas ir truputį, bet ne per daug, valdžią galinti pakeiksnoti visuomenė valdantiesiems yra labai priimtina.

Prisijaukinti žiniasklaidą ir įžymius žmones, kaip savo idėjų ambasadorius, NVO sektoriui Ugandoje taip pat nelengva. Eterio laikas yra beprotiškai brangus, o įžymybės prašo finansinio atlygio. Ypač skrupulingai savo išlaidas skaičiuojantiems nevyriausybininkams tai nėra priimtina. Tačiau jie stengiasi, išnaudoja socialinių tinklų potencialą ir apeliuoja į jaunąją kartą, kuri trokšta išsilavinimo ir pokyčių, nori pamatyti pasaulį. Sudominti savo mintimis stengiamasi originaliai ir išradingai pristatant savo idėjas, organizuojant viešas akcijas ir renginius.

UNNGOF vykdantysis direktorius Richardas Ssewakiryanga (centre). Iniciatyva dėl Klimato kaitos.
UNNGOF vykdantysis direktorius Richardas Ssewakiryanga (centre). Iniciatyva dėl Klimato kaitos.

UNNGOF asociacijai pasisekė. Jos vykdantysis direktorius Richardas Ssewakiryanga yra charizmatiškas lyderis, sumaniai laviruojantis tarp politinių sluoksnių, donorų ir pilietinių aktyvistų, kurie buriasi ir ieško platformos dalintis savo mintimis. „Richardas čia pats yra įžymybė ir reklaminis veidas. Jį kviečia į televizijos pokalbių šou, jo veidas dažnai matomas viešumoje. Visuomenei tai leidžia plačiau išgirsti apie mus ir tai, ką mūsų tinklas daro“, – apie NVO veiklų viešinimo svarbą kalba Sarah Pacutho, atsakinga už UNNGOF komunikaciją.

Bet kokias pilietines iniciatyvas, net visai buitines ir ūkiškas, vietos valdžia priima labai asmeniškai ir traktuoja kaip politikavimą. Pavyzdžiui, Claudia Apio, UNNGOF valdyboje atstovaujanti regionų lygmens organizacijų tinklams, o kartu ir Liros rajono NVO tinklo vadovė, turėjo parašyti net 26 peticijas, kol pagaliau gavo finansavimą provincijos kelių remonto darbams! Claudios užsispyrimas ir atkaklumas davė vaisių. „Dabar jie (valdžia – aut. past.) su mumis skaitosi ir negali demonstratyviai ignoruoti, kai mato ne stichiškai veikiančias pavienes iniciatyvas, o ryžtingų žmonių sambūrį“, – sako Claudia, savimi pasitikinti ir drąsiai nuomonę reiškianti jauna moteris. Provincijos politikai mato, kad į Liros rajoną atvyksta užsienio partnerių, o visos naujai ateinančios NVO apie pradedamą veiklą informuoja būtent Claudią.

Bendruomenės diskusija. UNNGOF nuotr.
Bendruomenės diskusija. UNNGOF nuotr.

Nuo sostinės nutolęs Liros rajonas šiaurinėje Ugandos dalyje yra vienas tų, kuris ypač centrinei valdžiai rūpi mažiausiai. Patys įsitikinome, kaip stipriai skiriasi kelių būklė priklausomai nuo regiono. Vos tik išsukome iš pagrindinio kelio, jungiančio Kampalą su kaimyninio Pietų Sudano sostine Džuba, 70 km atkarpa iki Liros miesto labiau priminė kraterius, o ne patogiam susisiekimui tinkamą kelią. Įveikti duobes ir aštriais kraštais sueižėjusį plentą čia įmanoma tik visureigiu.

Apskritai pagrindinių kelių tinklo būklė Ugandoje gana gera. Prasibrovus iš nuo kamščių dūstančios Kampalos, pasiekti pagrindinius šalies miestus galima pakankamai greitai ir patogiai. Tačiau vietiniai tvirtina, kad prezidentas ir centrinė valdžia akivaizdžiai proteguoja vakarų Ugandą, iš kur kilęs šalies vadovas.

Beje, labai įdomu, tačiau sostinė ir jos chaotiško planavimo gatvės, dieną naktį nesibaigiančios automobilių spūstys vyriausybei irgi ne per daugiausiai rūpi. Priežastis paprasta: sostinė nėra prezidento ir valdančiosios partijos elektoratas. Vyriausybė visus balsus susirenka provincijoje ir, regis, pamiršta, kad būtent sostinė generuoja didžiausią ekonominę pridėtinę vertę. Apskaičiuota, kad kiekvieną dieną automobilius vairuojantys Kampalos gyventojai kamščiuose praleidžia net 3,5 valandos – pusantros rytinio piko metu ir dvi vakare! Nereikia būti dideliu ekspertu, kad suvoktum, kiek praranda šalies ekonomika ir patys gyventojai, tuščiai kelias valandas per dieną kamščiuose degindami kurą. Nekalbant jau apie šiltnamio efekto poveikį ir klimato kaitos keliamas grėsmes, kurios Afrikos žemyne ypač opios.

VB Platformos nuotrauka
VB Platformos nuotrauka

Viešint Ugandoje turėjo vyrauti tipinis vasaros sezono oras: sausa, vykstantys žemės ūkio darbai ir sėja. Tačiau nemažai laiko gausiai lijo... Ugandiečiai kraipė galvas, kad tai nenormalu ir kad žemdirbystės ciklas sutrikęs, o tai ypač svarbu, nes šios pusiaujo šalies išgyvenimas tiesiogiai priklauso būtent nuo žemės ūkio produkcijos. Maža to, tuo metu šiaurės rytų Karamodžos regioną iš Kenijos pusės užplūdo dykuminiai skėriai. Viską savo kelyje niokojantys vabzdžiai, tikėtina, pritrūko maisto Sudano ir Somalio žemėje, todėl patraukė piečiau ieškoti žalių plotų. Kol Ugandos valdžia suka galvą, kaip kovoti su parazitais, bando pasitelkti kariuomenę, į pagalbą atskuba NVO, norinčios ir galinčios padėti valstybei, kuri nuolat susiduria su įvairaus pobūdžio gamtinėmis nelaimėmis, tokiomis kaip potvyniai, nuošliaužos, sausros ir pan.

Apie Ugandoje kylančius iššūkius – nuo švietimo ir lyčių lygybės iki vandens prieinamumo ir maisto kokybės – nemažai bandoma kalbėti per darnaus vystymosi strategiją. Turėjome galimybę stebėti didelį renginį, kurio metu buvo pristatytas VNR (Voluntary National Reviews) juodraštis, kuriame aptariamas 17 darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimas, lyderio vaidmenį kaip tik atliko UNNGOF ir jos vadovas R. Ssewakiryanga. Šis strateginis apibendrinimas su gairėmis ir rekomendacijomis iš NVO, kur link turėtų judėti Uganda per artimiausią dešimtmetį, vėliau guls ant vyriausybės darbo stalo.

UNNGOF nuotrauka
UNNGOF nuotrauka

„Nuostabu matyti, kaip stipriai darnaus vystymosi darbotvarkė veikia visą Ugandos NVO sektorių ir kiek daug įtakingų žmonių prie to prisideda. Surinkta daugybė faktų, palyginimų, statistinių duomenų, atlikta giluminė analizė, kaip turi judėti šalis, būdama globalių pokyčių dalyvė. Taip, vietos vyriausybė gali laikyti tai stalčiuje, tačiau ji nuolat jaus neabejingos pilietinės visuomenės spaudimą kažką daryti, kad žmonės galėtų kurti tokią valstybę, kurioje nori gyventi“, – teigia VB Platformos vykdančioji direktorė Ugnė Kumparskaitė. Beje, Lietuvoje būtent ši platforma yra viena tų, kuri aktyviai siekia akcentuoti darnaus vystymosi tikslų svarbą ir mūsų šalyje.

Naują pagreitį Ugandos visuomenėje įgauna moterų lyderystė. Šalyje, kur moterys vis dar patiria nemažai smurto, prievartos ir nelygybės, tai yra labai stiprus postūmis, o prie to nemažai prisideda NVO sektorius. Daugumos UNNGOF vienijamų narių valdybose po lygią narių dalį sudaro vyrai ir moterys, o nemažai vietos organizacijų vadovauja būtent moterys. Viena jų – jau minėta Liros rajono NVO forumo lyderė Claudia. UNNGOF valdybos pirmininkė taip pat yra veikli vyresnio amžiaus moteris Idah Mehangye. Buvusi parlamentarė valdyboje baigia jau antrą kadenciją ir tikina norinti perleisti asociacijos vairą jaunajai kartai.

Labai geras to pavyzdys – UNNGOF asociacijos kolegė Clare Kyasiimire. Šiai jaunai ekspertei visai neseniai buvo patikėtas atsakingas vaidmuo – vadovauti naujai sukurtai ir po UNNGOF vėliava esančiai Humanitarinei platformai, jungiančiai nacionalines ir regionines humanitarines organizacijas, kurios tiesiogiai dirba su krizės paliestais gyventojais pažeidžiamiausiame šalies kontekste. Paskutinę savo vizito dieną filmavome interviu su Clare ir laukėme jos grįžtančios po svarbaus susitikimo Ugandos Raudonajame Kryžiuje, kur buvo aptariama būtent su skėrių invazija susijusi ekstremali situacija.

Uganda – didžiulį pilietinės visuomenės potencialą turinti šalis. Kaip ir visas Afrikos žemynas – pats jauniausias pasaulyje, Uganda taip pat yra jaunos visuomenės šalis. Jos privalumas – puikios vietinių anglų kalbos žinios, leidžiančios ne tik be kliūčių bendrauti su užsienio partneriais, bet ir patiems išplaukti į tarptautinius vandenis. Daugiakalbėje visuomenėje anglų kalba yra oficiali valstybinė administracinė kalba, tačiau angliškai čia laisvai kalba ne tik tarnautojai. Kamščius Kampaloje per dviejų savaičių vizitą dažniausiai įveikinėjome naudodamiesi drąsiai manevruojančių motociklininkų teikiamomis paslaugomis. Ir nė karto nekilo problemų su jais susikalbant.

Beje, Kampaloje veikia gerai žinomų tarptautinių pavežėjų paslaugų „Uber“ ir „Bolt“ tinklai. Tačiau mes labiau naudojomės itin populiaria vietine mobiliąja aplikacija „Safe Boda“. Boda boda tai motociklo ar motorolerio – greičiausių ir manevringiausių susisiekimo priemonių – bendrinis pavadinimas. Visų jų vairuotojai turi mobilųjį ryšį, kalba angliškai ir jiems visiškai nesvarbu, ar veža vietinį ar nedrąsų užsienietį, prašantį šalmo (taip, oficialus pavežėjas su savimi turi ir papildomą šalmą keleiviui!). Tai globalus verslas, padedantis užsidirbti, bendrauti ir atsiverti pasauliui pačioje Afrikos širdyje. Ir faktas, kad 7 mln. daugiausiai vyresnės kartos gyventojų yra neraštingi, tikėtina, ateityje taps istorija.

Kitąmet Ugandos gyventojų laukia net trys rinkimai: prezidento, parlamento ir regioniniai. Svarbus metas, kuriam pilietinė visuomenė pradeda ruoštis jau dabar. Skatinamos vietos iniciatyvos, tokios kaip vadinami „laužo“ susibūrimai, kai bendruomenės supažindinamos su surinktais korupcijos faktais, kviečiama diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę. Vietiniai sako, kad valdžia baiminasi kritikos ir spaudimo, gali bet kada jėga užgniaužti vietines iniciatyvas, blokuoti interneto ryšį ar pan. Nevyriausybininkai tam pasiruošę. Neturėdami interneto ryšio jie savo žinias perduoda kitaip. Pavyzdžiui, patikimiausia informaciją gabenti per kiaurą parą po šalį judančius autobusus. Siuntų perdavimo sistema veikia panašiai kaip ir Lietuvoje.

Uganda Afrikos kontekste yra pakankamai nedidelė šalis, tačiau jos gyventojų skaičiaus augimo mastai neįtikėtini. Jau dabar vos triskart už Lietuvą didesnėje šalyje gyvena daugiau nei 40 mln. gyventojų. Prognozės rodo, kad 2030-aisiais šis skaičius perkops 60 mln.! Prie gyventojų prieaugio nemažai prisideda ir nerami regioninė situacija: Ugandą supa konfliktų kamuojami Kongo Demokratinė Respublika ir Pietų Sudanas. Todėl šalyje glaudžiasi daugiau nei pusantro milijono karo pabėgėlių, neskaitant po 94-ųjų genocido Ruandoje likusių ruandiečių. Uganda pabėgėlių kontekste yra pakankamai liberali, ypač lyginant su kitomis kaimynėmis Kenija ar Tanzanija, kurios pabėgėlius griežtai kontroliuoja ir laiko aptvertose stovyklose. Pabėgėliai Ugandoje pagal galimybes laisvai migruoja ir vietos gyventojai daugiau ar mažiau tai toleruoja. Tai vėlgi yra sąmoningos pilietinės visuomenės požymis ir galimybė išnaudoti ateinantį potencialą, žinias ir investicijas, kurias su savimi atsineša prieglobsčio prašytojai.

Stasys Vaitonis yra Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, vieno iš Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos narių, savanorystės plėtros vadovas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje