Šią istoriją išgirdau neatsitiktinai – spalį Indijoje pradėjau savanoriauti labdaros fonde „Care&Share“, kur vedu užsiėmimus merginoms apie tikslų siekimą, savivertę, kritinį mąstymą ir stereotipus.
Jau pirmą vakarą vakarieniaudama susipažinau su Molander ir jos mama. Jos papasakojo, kad atvažiavo persivežti savo berniuko. Man buvo labai įdomu, kodėl reikia vykti tokį atstumą, kad įsivaikintum, kaip ji atrado Riši ir su kokiomis baimėmis ji susidūrė.
Riši buvo rastas Vidžajavados traukinių stotyje vos trijų mėnesių, jį priglaudė „Care&Share“ labdaros fondas, kuris turi vaikų namus, mokyklas ir vaikų rėmimo programas. Kasmet į fondo vaikų namus atkeliauja mažiausiai 30–50 vaikų, rastų gatvėse ar paliktų ligoninėse.
Tarpkultūrinis įsivaikinimas – taip vadinasi procesas, kai įsivaikinamas vaikas iš kitos šalies. Šis procesas Lietuvoje dar nėra populiarus, bet Švedijoje, kur vaikų namų nėra, o vaikai iškart patenka pas globėjus, šis įsivaikinimo būdas yra labai populiarus.
Nutariau pasikalbėti apie tai, kokie iššūkiai laukia nusprendus įsivaikinti ir kokios didžiausios baimės kilo.
– Kaip nusprendėte įsivaikinti?
– Dėl savo sveikatos negalėjau turėti vaiko ir visada ilgėjausi to jausmo būti mama. Kadangi buvau vieniša, net negalvojau, kad turiu galimybę įsivaikinti, bet mano vadovė man papasakojo, kad jos draugei pavyko. Kai tik sužinojau tai, iškart susisiekiau su keliomis agentūromis. Taip prasidėjo procesas.
– Kokios didžiausios baimės buvo? Kokių lūkesčių turėjote prieš įsivaikindama?
– Bijojau, kad esu per silpna šiam procesui, kad palūšiu. Nes tai daug laiko ir kantrybės reikalaujantis dalykas, ypač, kai įtemptai dirbi. Taip pat jaudinausi ir dėl savo amžiaus – bijojau, ar tarnybos tikrai suteiks man galimybę įsivaikinti. Bet visos šios baimės buvo apie mane ir dėl manęs, neturėjau jokių baimių dėl vaiko – jis buvo pagrindinė mano motyvacija nesustoti.
– Papasakokite apie įsivaikinimo procesą.
– Kreipiausi į Švedijoje veikiančią įvaikinimo agentūrą, užpildžiau paraišką su visais poreikiais. Buvo klausimų apie vaiko ligas – kurios man būtų priimtinos, taip pat buvo galima nurodyti vaiko amžių.
Iš tiesų būdama 45 metų vieniša moterimi žinojau, kad mano tikimybė įsivaikinti yra gan maža, todėl nurodžiau kiek vyresnį vaiko amžių. Buvo atsiradusi mergaitė iš Čekijos, ir įsivaikinimo procesas pajudėjo, bet paskui pasikeitus aplinkybėms toje šalyje jis nutrūko, o tada aš išgirdau apie Riši iš „Care&Share“ globos namų Indijoje.
Aš buvau pažymėjusi, kad svarstyčiau galimybę įsivaikinti vaiką su širdies liga. Riši turi įgimtą širdies ligą, tad agentūra paskambino pasiteirauti, ar aš norėčiau jį įvaikinti. Pamačius nuotrauką supratau – tai mano berniukas.
– Kaip vertinate visą įsivaikinimo procesą?
– Manau, kad procesas per ilgas, nors Indijoje jis yra vienas trumpiausių, įsivaikinti iš kitų šalių gali užtrukti net iki penkerių metų. Žinoma, yra dalykų, kuriuos būtina atlikti – tarkime, detalus manęs patikrinimas.
Mane labai nuosekliai tikrino – rinko informaciją apie mane nuo pat mano vaikystės, taip pat buvo renkama informacija apie mano šeimą, draugus. Draugai turėjo rašyti mane palaikančius motyvacinius laiškus, patvirtinančius mano tinkamumą. Visgi kai kurie procesiniai dalykai kartojosi, reikėjo kelis kartus teikti informaciją, viskas galėtų ir turėtų vykti greičiau.
– Ar ketinate Riši palikti jo vardą?
– Taip, tai bus antras jo vardas. Manau, kad yra labai svarbu, kad jis žinotų, iš kur jis yra. Vardas iš dalies primins jam apie jo tapatybę. Bet kai grįšime į Švediją, pirmasis vardas bus švediškas, nes visgi jis augs Švedijoje.
– Ar ketinate supažindinti jį su Indijos kultūra?
– Sieksiu, kad augdamas jis kuo daugiau žinotų apie šalį, kurioje gimė ir praleido pirmuosius metus. Jis jau dabar truputį kalba keliomis kalbomis – Telugu (Andhra Pradesh regione vartojama kalba) ir anglų.
– Ar jau žinote, į kokį darželį leisite? Ar ketinate pasiimti vaiko priežiūros atostogas?
– Šiuo metu renkuosi tarp dviejų darželių, noriu nueiti į abu kartu su Riši ir pažiūrėti, kuris jam bus tinkamiausias. Galėsiu su juo praleisti pakankamai laiko, nes pasiėmiau vienerių metų vaikų priežiūros atostogas.
– Kaip jis jus priėmė?
– Bijojau, kad užtruks laiko, kol jis pripras prie manęs ir mano mamos (Molander atvažiavo pasiimti vaiko kartu su savo mama – red.), bet mano baimės neišsipildė – iškart susidraugavome ir užmezgėme ryšį. Jis labai mielas ir stipraus charakterio berniukas, jau dabar mus su mama paauklėja.
– Kiek laiko su juo praleidžiate, ką veikiate?
– Ateiname pas jį kiekvieną rytą po pusryčių ir išsivedame jį, nes kiti vaikai tuoj pat pradeda kviesti mus „Mummy mummy“, nori žaisti su mumis, o Riši dalintis mumis nenori (juokiasi – red.). Einame su juo pasivaikščioti, žaidžiame. Vakare būna labai sunku atsisveikinti, Riši sako „atia“ su ašaromis akyse.
– Ar jau esate pasiruošusi Riši susitikimui namie?
– Jo jau laukia mano draugai, šeima, juos šiomis dienomis užvertėme Riši nuotraukomis ir vaizdo įrašais su juo. Taip pat Riši jau laukia pilnas kambarys žaislų, rūbų – visko, ko tik jam prireiktų. Ši pasirengimo dalis buvo labai maloni, ir tas laukimas tapo daug mielesnis. Ir nors reikėjo laukti ilgai – galiu pasakyti, kad tai buvo verta šimtu procentu. Kartočiau tai tiek kartų, kiek reikėtų, kad Riši būtų su mumis.
