Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 28d. 14:49

1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Baltoji Vokė–Užuperkasis (27 km)

43 diena Žalias
43 diena

Žygis „Už švarią Lietuvą!“ jau 44-ta diena kelyje. 43 dienos įspūdžiais dalinasi žygeivė ir užkulisinės komandos narė Aistė Radzevičė. Nuotraukos žygeivių.

43 diena

Rugsėjo 27 diena

Baltoji Vokė–Užuperkasis (27 km)

Žygiu kvėpuoju nuo pavasario. Per nuotolį dirbam, per nuotolį ir žygiuoju. Nesumeluosiu, sakydama, jog mūsų komanda išties fenomenali: 40 nepažįstamų žmonių, skirtingų sričių specialistų susibūrė dėl vienos bendros idėjos. Diskutuojam, tariamės, pykstamės ir taikomės, nors nesam matę vieni kitų. Todėl prisijungimas prie žygeivių man turi gerokai didesnį emocinį svorį.

Vykstu ne tik pažygiuoti, vykstu ne tik į misiją, bet vykstu ir susitikti bent su keliais virtualiais draugais. Tinderis kažkoks… O ir šiaip žygis „Už švarią Lietuvą!“ ne tik žygiavimas, šiukšlių rinkimas ir rūšiavimas. Tai – ir bendruomenė, skirtingi žmonės, prisitaikymas… Pirmąją žygio dieną Palangoje nepavyko to patirti. Prisijungę sekmadienį, rizikuojame nepatirti to ir vėl, todėl atvykstame iš vakaro. Įžengiame į Baltosios Vokės pramogų centro salę, kur jau laukia išradingai ant apverstų suolų padengtas stalas, o scenos prieigose įrengtoje virtuvėlėje garuoja grikių košė. Kažkas verda, kažkas pjausto, kažkas rūpinasi padažais ar kitais užkandžiais. Dar nespėjau perimti bendruomenės ritmo ir organizacijos, tačiau jaučiuosi lyg kokioje komunoje, kur vis rūpinasi vieni kitais bei bendra buitimi ir būtimi.

„22 valandą gesinam šviesas“, – praneša Giedrius. Bandau juokauti, jog tvarka lyg ligoninėj, kurioje ir tai šviesą gesina 23 val... Bet anksti ryte laukia energizuojanti mankšta, todėl ankstyvas gulimas pasirodo prasmingas. Seniai svajojau apie disciplinos įvedimą į savo dienotvarkę, todėl taisyklėms ramiai paklūstu ir nusiteikiu kilti 6:30 val. Nakvojam, buitiškai tariant, aktų salėje, todėl įdomesnės vietos, kaip ant scenos, guoliui įsirengti, ko gero, nerastume. Turistiniai kilimėliai patiesti, miegmaišiai išskleisti, primityvus nusiprausimas kriauklėje, gesinama šviesa, miegam.

Tik užmigti nelabai pavyksta, nes paralelinėj realybėj 22 val. mano gyvenimas tik prasideda. Guliu ant scenos, o smegenys smaginasi, atakuodamos klausimais: „Kažin, kokių Lietuvos žvaigždžių ir žvaigždučių bateliai trepsėjo ant šio parketo? O Natalija Bunkė čia buvo? O kaip čia numeruojamos vietos? Klijuoja kokius numeriukus ant kėdžių ar kas pirmesnis, tas gudresnis? O kokia publika susirenka į renginius? Išvis – kiek žmonių gyvena Baltojoje Vokėje?...“

Kilsteliu galvą – Mantrimas, dokumentinio filmo operatorius, įsikūręs guolį greta, dar negrįžęs. Bandau kūno skenavimo pratimus. Kažin, ne per garsiai aš čia kvėpuoju? Kūnas rimsta, bet iki normalaus miego fazės dar toli. Kur Mantrimas? Jaučiu pliurpia kur nors foje su mergom. O jos nenuėjo kartu miegoti? Kas dar nemiega? Gal ir man reiktų prisijungti? Juk taip anksti miegoti, tai čia šokas mano kūnui. Bet mankšta! OK, ryt anksti keltis. Miegu. Mantrimas dar negrįžo? Velnias! Jaučiu jiems linksma. Norėčiau prisijungti.

Mankšta! Miegu... Ryte nubundu savarankiškai, be žadintuvo. Fantastika! Iš miegmaišio šoku energingai ir esu maksimaliai nusiteikusi rytinei mankštai. Užtrunku netikėtai ilgai, kol suvokiu, jog mankštą pramiegojau… Na, bet, vadinasi, miegas buvo gilus ir saldus. Džiugina ir tai. Kol tvarkomės, pakuojamės, pamažu ima rinktis šios dienos bendražygiai. Vėl atvyksta Western Union kolektyvas. Ne toks margas tautybių prasme, kaip vakar, tačiau vis tiek žavintis.

Visada džiugina, kai prie mūsų žygio jungiasi ne tik atskiri žmonės, bet ir privatus sektorius, politikai ar kiti visuomenės veikėjai. Rytiniame instruktaže dalyvauja 27 žygeiviai. „Kaip čia dėl šiukšlių reiks sukonkuruoti?“, – mezgasi strategijos galvoje… O Giedrius moko, jog turime eiti vorele, į griovius neitume, nuorūkų neriktume – neturime tiek laiko.

Išžygiuojame. Visa rikiuotė nežingsniavo kairiąja kelio puse, o mes, keturių asmenų galiorka, persimetėme į dešinę – čia juk tiek šiukšlių ir nekas iš mūsų jų nesurinko! Vienas puodelis, pora cigarečių pakelių, plastikinis butelis… Pakeliu akis – o komanda jau nuskubėjus kažkur tolumoj. Pykstu. Tiek šiukšlių, o mes jas praeiname! Po kurio laiko skambina Giedrius ir „pasišpilkuodamas“ primena taisykles: einame kairiąja kelio puse, į griovius neiname. „Bet dešinėj tiek šiukšlių palikta...“, – bandau paaugliškai ginčytis, bet balsas ragelyje primena – mes neturime tiek laiko.

Ir čia manyje užverda vidinės kovos. Pusmetį gyvenu žygiu, smalsuoliams pasakoju, jog mūsų tikslas nėra surinkti Lietuvos pakelių šiukšles, ne tokia mūsų misija. Tai daro kitos iniciatyvos. O mes žygiuojam, renkam pakeliui rastas atliekas, rūšiuojam jas ir norim parodyti visuomenei mūsų pačių portretą: ką mes vartojam, kaip vartojam ir ką po to darom su daiktu, kai jis tampa mums nereikalingas.

Žygis ne apie šiukšles. Žygis apie mus ir mūsų vertybes. O šiukšlės – tik priemonė. Mes nesurinksime visų Lietuvos šiukšlių. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma. O be to, ryt vėl bus naujų… Šią tiesą tarsi suvokiu, priimu kaip duotybę, bet matau – ten griovy puodelis, o pamiškėj šviečia vandens bambelis. Turiu ignoruoti. Į griovius neiname. Neturime tiek laiko… Kol užsiimu vidinėmis derybomis, praeiname sulčių spaudyklą. Nesupratu, kas ten įvyko, bet Giedrius išeina su visu paku šviežiai spaustų, karštų (!) obuolių sulčių.

Žmonių dosnumas mane pribloškia, dievaži. Komanda, jau apžygiavus pusę Lietuvos perimetro, galbūt kažkiek priprato prie to. Aš dar ne. Bet rūpestis ir dosnumas šildo. Giedriaus nugarą netgi tiesiogine prasme. 8 kilometrai teįveikti, o šiukšlių maišai jau apypilniai. Dar turim nueiti dukart tiek! Kur dėti šiukšles? Vėl chaosas viduje: einam kairiąja puse, į griovius stengiamės nesileisti, o 27 asmenų kompanija jau tuoj nebeturės, kur dėti „radinių“.

Tiek kiek tų šiukšlių čia yra?! O kiek mes jų dar nematom? Taip, toks ir yra žygio tikslas, prisimenu, – surinkti ir parodyti. Nes kai nematai, tai ir širdies neskauda. Iš pagrindinio kelio pasukame į žvyrkelį per laukus, praeiname mažyčius kaimelius. Šiukšlių čia beveik nėra. Žmogus čia retai užsuka. Tad turime galimybę pasigrožėti gamta ir vietine architektūra. Drąsiai vartoju žodžių junginį „pasigrožėti architektūra“, nes sodybų autentika atima žadą.

Mokykloje visi priverstinai esame transportuojami į Rumšiškes – senovinių trobesių koncentratą – idant bent kiek įkvėptume savo šaknų ir kultūros. O kodėl niekas nekalba apie Čižiūnus? Klasikinis gatvinis gyvenvietės išplanavimas. Gatvės, grįstos akmenimis! Esu įsitikinus, jog tie rieduliai mena caro ar dar ankstesnius laikus. O abipus gatvės – nuostabios autentiškos trobelės, nuo laiko supilkėjusios arba rūpestingų šeimininkų atrestauruotos. Mūrinių namų nepastebėjau. Galbūt jų nėra, o jei ir yra, tai jie tiesiog nublanko šioje medinukų jūroje. Jei ne kiekvienos, tai bent kas antros sodybos langai išpuošti drožinėtais ornamentais!

Žvilgsnis šokinėja iš vienos gatvės pusės į kitą ir imu suprasti, jog čia rimtas reikalas. Panašu, jog autentiško sodybos fasado ir jo puošybos išsaugojimas – garbės reikalas. Pavargusios kojos kliūva už akmeninio grindinio, bet skųstis net nepatogu – juk esame kone muziejuje. Tarsi girdžiu arklių kanopų kaukšėjimą ir vežimo ratų dardėjimą, bandau įminti, koks amatininkas kuriame kieme gyveno, įsivaizduoju gatvės šurmulį šventą dieną...

Vėl atsilikome. Reikia skubėti. Kyla vėjas, lietus ateina, o dar nemažai darbų laukia. Kojos medinės. Pasiekus „Užuperkasio prekybos“ sodybą, kurioje šiąnakt apsistosime, Giedrius informuoja, jog nuėjome beveik 27 km. Išties nemažai. Žaviuosi mūsų visos didžiulės kompanijos ištverme ir viliuosi, jog jie daugiau išsinešė, negu atidavė. Statom palapinę, sveriam maišus, ruošiam kasdieninę atliekų matricą… ir turiu vykti namo…

Turiu palikti šią bendruomenę, parai tapusia mano šeima, jų nusistovėjusį ritmą, turiu palikti kaimelius, kurių kiekvienas daugiau ar mažiau atima žadą, turiu grįžti į miestietės rolę ir pareigas. Nenoriu… Dieną prisijungę žygeiviai taip pat patraukė namo. Nakčiai lieka aštuonių žygeivių branduolys. Vėl mažytė komuna. Jau būnant namie, Giedrius pasakoja apie šeimininkės Onos paruoštus blynus (vėl tas žmonių gerumas ir vaišingumas).

Andželika į komandos, kuri darbuojasi iš namų, uždarą grupę siuntinėja masažų sesijų tvarkaraštį, erzina visus ir kviečia prisijungti pažygiuoti – Dovilė padaro pečių srities masažus, o Giedrius pamalonina prieš miegą galvos masažu, visiems norintiems. Šiandien pririnkom 50 kg atliekų. O kiek dar nesurinkom? Kiek jų taip ir liks gulėti pamiškėse? Net širdį spaudžia, kuomet matydamas šiukšlę, turi ją palikti. Galbūt po 10 metų jas surinks kitos akcijos...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje