Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 24d. 22:01

Alternatyvus Klaipėdos gidas: pažintis su neįtikėtinos istorijos mišku

Pajūrio miškas
Pauliaus Sadausko nuotr. / Pajūrio miškas

Ką veikti prie jūros kai termometro stulpelis pamiršta stabdžius? Atsakymas paprastas – sukti į mišką. Klaipėdos girininkijai priklauso apie 2700 hektarų miškų. Dalis jų – miesto teritorijoje, patogiai pasiekiami ir mėgstami gyventojų. Pavyzdžiui, nuo Klaipėdos vasaros estrados iki Girulių mišku tiesiasi puikus, naktimis apšviečiamas dviračių takas. Pačiame miške galima rasti smėlėtą kopagūbrį, XIX a. miesto riboženklį, II pasaulinio karo pėdsakus, minkštais takais lakstančių bėgikų, orientacininkų, nebaikščių briedžių ir daug kitų dalykų, – pasakoja Kristina Sadauskienė, parengusi knygą „Klaipėda. Alternatyvus miesto gidas“.

Jūros kaimynystėje augantis miškas yra savitas, prisitaikęs prie atšiaurių gamtinių sąlygų, įdomi ir jo atsiradimo istorija. Tai yra vieta, su kuria susipažinti tikrai įdomu. Anot Klaipėdos girininkijos girininko Ričardo Staponkaus, svarbiausia nevaikščioti aklai – stebėti ir pastebėti.

Vasarą vesdamas miško takeliais girininkas pirmiausia aiškino skirtumus tarp rekreacinių, ūkinės paskirties ir ekosistemos miškų. Šiaurinėje miesto pusėje esantis miškas – rekreacinės paskirties, toliau už Girulių – ekosistemos miškas.

„Rekreaciniame miške, priešingai nei ūkinės paskirties, nerasite plynų kirtimų – vyraus sanitariniai, pavyzdžiui, pašalinsime pavojų keliančius virstančius, ar ant takų nukritusius medžius, – vardijo R.Staponkus. – Užtat ekosistemos miškuose visų tų sausuolių ir krituolių neliesime. Gamtosauginiu žvilgsniu žiūrint – kuo miškas „bjauresnis“, tuo jis geresnis. Miško ekosistemai reikalingi ir sausuoliai, ir krituoliai.“ Rekreaciniai miškai, kaip sako jų pavadinimas, yra skirti poilsiui – prižiūrint juos siekiama atskleisti miško grožį.

Dar viena užduotis, įtraukta tik į pajūrio miškų prižiūrėtojų darbotvarkę – kopų tvirtinimas. Siautėjantys vėjai kartais išgraužia dideles žaizdas kopų šlaituose, prie kopų irimo prisideda ir jomis besikarstantys poilsiautojai. Rudenį girininkijos darbuotojai tiesia atsiradusiose ertmėse šakas, kurios sulaiko smėlį ir leidžia jam vėl kauptis. Įdomi detalė – Lietuvos pajūryje kopos iki šiol tvirtinamos tik natūraliomis medžiagomis, nenaudojamas plastikas.

Pasak R.Staponkaus, mišką pamėgę miestiečiai jame pastebi net ir nedidelius pokyčius ir į juos reaguoja: „Jei sausas medis nekelia grėsmės – paliekame jį stovėti, juk ir geniui reikia uokso, kad namus susikurtų. Bet būna, sulaukiame skambučių, žmonės barasi pamatę sausuolį, mano, kad nesirūpiname mišku. Arba, priešingai, kai sužymime medžius kirtimui – vėl skambina, priekaištauja, kad visą mišką susiruošėme iškirsti.“

Pauliaus Sadausko nuotr./Pajūrio miškas
Pauliaus Sadausko nuotr./Pajūrio miškas

Toks dėmesys miško prižiūrėtojams yra malonus: tai reiškia, jog miestiečiams miškas yra savas ir svarbus – svarbiausia visai jo nepasisavinti. „Miškas – ne sodas ir ne parkas, jame svarbiau ne žmonių, o visų miško gyventojų poreikiai. Net šalia takelio gulintys apipuvę rąstai yra reikalingi – juose namus gali sukurti žalčiai ar rupūžės, įvairūs vabalai“, – pastebėjo girininkas.

Ieškodami Klaipėdos miškų unikalumo, pačiose medžių lajose nebūtinai ką pastebėsite – anot R.Staponkaus, pušynas toks pat, kaip ir visur Lietuvoje. Įdomiau, kai pažiūri po kojomis – medžiai didžiuliai, o pro samanas mušasi smėlis. Dirvos sluoksnis pajūrio miškuose plonas, apie 15–20 centimetrų su smėliu susimaišiusios velėnos. Dar turi praeiti ne vienas dešimtmetis, kad kasmet krentantys lapai (ar kas dvejus – pušų spygliai) susispaustų į storesnį dirvos pamušalą. Girininko žodžiais, miškai ypatingi tuo, kad jie šalia jūros kranto. Miškai pakrantėje nuo Melnragės iki Girulių ir toliau už jų palei jūrą yra ištvermingi: „Šie miškai pirmieji gauna uraganų smūgius – kiek ir kokie vėjai bepūstų, medžiai stovi. Pasvirę, bet stovi. Kitur tokie galingi gūsiai medžius išlaužytų, o čia ne. Tai – ypatingai atsparūs miškai.“ Gamtos stichijas atlaikančius nuo jūros palinkusius medžius geriausia stebėti pakeliui į Olando kepurę.

Pauliaus Sadausko nuotr./Pajūrio miškas
Pauliaus Sadausko nuotr./Pajūrio miškas

Klausiamas apie įdomiausius lankytinus objektus, girininkas pirmiausia minėjo kopagūbrį. Nepažįstant vietos jį lengviausia rasti minant dviračių taku – šis kerta kopagūbrį. Mėgstantiems vaikščioti pėstute rekomenduojama praeiti Pajūrio regioninio parko teritorijoje esančiu Litorinos taku – dairydamiesi jame geriau suprasite, kas yra kertinė miško buveinė, pamatysite atvežtinių medžių rūšių, susipažinsite su 2016 m. atrastu Kukuliškių piliakalniu (po Birutės kalno Palangoje tai antras pagal žinomumą prie jūros esantis piliakalnis). Pradėti galite arba prie Olando kepurės, arba prie „Pasaka“ stovyklos Kukuliškiuose (Vydūno g. 2).

Klaipėdos miškuose iš viso yra 18 kertinių buveinių, jos įvairios – griovos, raguvos ir t. t. Tokiose vietose nevykdoma jokia veikla, tai erdvė gamtai. „Reikia suprasti, kad yra rūšių, kurioms reikalingas senas medynas, jauname jos neaugs – ir nesvarbu, ar tai mikroskopinė samanėlė ar grybelis. Negalime gyventi net ir be mažiausių ekosistemos narių“, – tikino R.Staponkus.

Vaikščiodami po mišką, šalia Klaipėdos pastebėsite ir nemažai neramią miesto praeitį menančių militaristinės kilmės objektų. Miško paklotė subadyta įvairių žole apžėlusių duobių. Kvadratinės, su pailgu „įėjimu“, yra II pasaulinio karo laikus menantys blindažai – lauko slėptuvės, kuriose kariai slėpdavosi nuo atakų. Mintyse pridėkite medines sieneles ir plokščią stogelį – į šiuos blindažus esant reikalui sukrisdavo po dešimt ir daugiau karių. Apvalios, kraterius menančios, gana gilios duobės, kartais viena šalia kitos – taip pat II pasaulinio karo palikimas: jas išmušė bombos. Miške prirausta ir nemažai duobių, kuriose gulėdamas tilptų žmogus. Jų istorija ne tokia dramatiška – tokias asmenines slėptuves sovietmečiu mokymų metu turėdavo išsikasti kariai.

Pauliaus Sadausko nuotr./Pajūrio miškas
Pauliaus Sadausko nuotr./Pajūrio miškas

Net jei Klaipėdos miškuose gausu žmonių, išsitenka ir gyvūnai. Šmirinėja stirnos, tranšėjas rausia šernai, prabėga usūrinių šunų, yra lapių, pilkųjų kiškių, šiek tiek barsukų ir kitų gyventojų. Nesutiksite elnių, vilkų, o briedžiai gali net ir išgąsdinti užsisvajojusius vakarinius vaikštinėtojus (kaip neišsigąsti, kai einant takučiu iš krūmo lėtai išlenda kokią šakelę kramtančio briedžio galva).

Pasak R.Staponkaus, briedžiai yra ne tik miško puošmena, bet ir chuliganai. „Jie nuvalgo medelių viršūnėles: pušelė gali būti išaugusi net iki keturių metrų – priremia krūtine ir nuskabo. Įsijautę gali ir visą medelyną sunaikinti“, – tikino girininkas. Tiesa, sutikus briedį, net jei jis nėra baikštus, nereikia prie jo lįsti ar mėginti šerti. Tai – laukinis gyvūnas, o jo smūgio kanopa pasekmės gali būti net labai rimtos. Vardijant sparnuotuosius miško gyventojus, paminėtina juodoji meleta, netoli jūros perintys jūriniai ereliai. Iš retesnių augalų galima išskirti statųjį atgirį, gebenlapę veroniką, sibirinį vilkdalgį – tai nedideli augalai, nepažįstant lengva praeiti pro šalį. Naudinga išsiruošus į mišką su savimi turėti augalų ar paukščių, o gal ir vabalų vadovą.

Vešlaus miško vietoje kadaise plytėjo pusdykumės. Miestui augant, o vėjui pustant smėlynus buvo ieškoma sprendimų. Kuršių nerijos ir šiaurinių užmiesčio plotų apželdinimo planas buvo suruoštas jau 1809 m. 1834 m. miestas savo valdžion perėmė plotus šiaurėje ir naujos teritorijas ribas pažymėjo ženklintais akmenimis. Apželdinimo darbus vykdė miesto Pirklių gildija. Anksčiau želdinti pradėta ties Giruliais ir Klaipėdos švyturiu. 1861 m. kurortu paskelbti Giruliai savo pavadinimą taip pat gali sieti su mišku, tiksliau – su šalia buvusia girininkija.

„Miškas buvo sodinamas įvairus, vyravo pušys, ir dabar jos sudaro didžiąją dalį šitų miškų – apie 40 procentų“, – pasakojo R.Staponkus. „Pats sodinimo procesas truko ne vieną dešimtmetį. Net ir šiandien vaikštant po senesnį medyną galima pastebėti, kad medžiai auga eilėmis. Ypač įdomus miškas už Girulių – jame galima aptikti daug atvežtinių medžių, paprastai randamų dvarų parkuose, pavyzdžiui, bukų, kėnių, raudonlapių ąžuolų, matyti, kad formuotos plačios alėjos pasivaikščiojimams. Nors pats kurortas atsirado, kai miškas jau buvo gerokai ūgtelėjęs.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje