Žmogaus gyvenimas, įsuktas tokiu ritmu, tampa kupinas gamtiškų atspalvių ir įvairovės – niekada nenuobodus ir be atokvėpio žavingas.
Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo nariai gali paliudyti, jog tai vienintelė logiška gyvenimo tvarka ir vienintelis kūnui bei protui priimtinas gyvenimo ritmas.
Atidarę išvykų sezoną pavasarį, nors ir vėlyvą, šaltą ir lietingą, žygiu kemperiais Latvijoje, iškilmingai palydėjome vasarą baidarėmis čia pat, Lietuvoje, vos keliasdešimt kilometrų į pietus nuo Vilniaus.
Tačiau „čia pat, Lietuvoje“, nereiškia, kad taip, kaip Lietuvoje. Sausroms ir karščiui nepasidavusi Šalčios upė savo vandenis nešė peizažais, nutūpusiais mūsų Lietuvėlėje, atrodo iš viso pasaulio.
Ko jau ko, o vandens šiai upei užteko per visą kelionę. Gal tik poroje vietų teko pertempti baidares, bet ir tai ne per seklumas, o per šviežiai išgriuvusius medžius. Nes, kas labai maloniai nustebino, upė ir pakrantės labai prižiūrėtos: kai kur nupjauta žolė, pašalinti pavojingi medžiai. Ir stebėtinai švaru.
Baidarių šeimininkas ponas Valdimantas Urbonavičius pasakojo, kad su savo sūnumi reguliariai pats perplaukia upe ir surenka neatsakingų poilsiautojų paliktą ,,turtą“.
Jis pridūrė, jog džiugina faktas, kad aktyvų laisvalaikį gamtoje besirenkantys žmonės darosi vis labiau kultūringi – mažiau vartoja alkoholio, mažiau sukelia problemų sau, kitiems, gamtai.
Jie surenka ne tik savo šiukšles, bet ir kitų poilsiautojų ,,pamirštus“ stovyklavimo pėdsakus. Tuo labiau, kad nebūtina surinktų šiukšlių temptis paskui save – maišus su šiukšlėmis galima palikti sutartose su ponu Valdimantu vietose ir po žygio jis privažiuoja su savo transportu ir surenka.
Net šiandieniniai keliautojai pasistengia suteikti džiaugsmo kolegoms. Tikras liudijimas – užrašas, sudėtas iš kankorėžių „Labas“, kažkieno paliktas vienoje iš poilsiaviečių.
Geras pavyzdys užkrečia, tad ir mūsų komanda, paraginta bendrakeleivių Giedriaus ir Erikos, ėmėsi rinkti atsitiktinai užsilikusias šiukšles upėje ir jos pakrantėse.
Aišku, tai nebuvo taip paprasta. Šalčios upė – gana ,,išdykusi“. Akivaizdu, kad jai ne šiaip sau priskirtas ketvirto laipsnio vingiuotumas.
Staigūs posūkiai, vietomis pridengti išsikerojusių nendrynų, vietomis susiaurėjanti iki vos vienai baidarei pakankamo pločio vaga, čia pat už kampo virstanti tikrais ežerėliais, srauni tėkmė vertė paplušėti net ir labai patyrusius baidarininkus.
O ką jau kalbėti apie pradžiamokslius – jauniausią grupės narį Matą, skaičiuojantį dar pirmą dešimtmetį ir ne tokią jauną, bet tik pradedančią baidarininkę – tiek to, nepasakosime, kas ji tokia, gal atpažinsite iš nuotraukų.
Mat, sustojus vakaroti, Matą ir tą pernokusią pradžiamokslę baidarininkę klubo nariai iškilmingai pakrikštijo Šalčios upės vandeniu ir irklu.
Vyriausio krikštatėvio pareigos buvo patikėtos LŽS Kelionių ir pramogų klubo pirmininkui ir kelionės organizatoriui Gerimantui Statiniui.
Ceremonija, pradėta iškilmingu klubo himno giedojimu ir vėliavos iškėlimu, buvo vainikuota naujųjų baidarininkų iškilminga priesaika būti nuolatiniais upių keliautojais.
Geriausia „programa“ – užburiantis gamtovaizdis
Darbą irklais atpirko nepaprastai nuostabūs Šalčios pakrančių vaizdai. Artėjantis ruduo labiau apie save pasakojo ne orais, bet jau išraudusiomis putino uogomis, protarpiais pageltonavusiais berželiais ir raudonlapėmis ievomis, įsiterpusiomis į vis dar vasariškai žaliuojančias nendres.
Ankstų rytą saulė išryškino kitą rudens pranašą – voratinklių nėrinius, apipynusius nurudusių žolių stiebus, o besibūriuojančios žąsys išblaškė paskutinę naivią mintį, kad vasara dar išsilaikys.
Artėja, matyt, nuostabiausias metų laikas – spalvingas ruduo ir juo pasigėrėti tikrai nerasite geresnės vietos kaip lietuviškų upių krantai.
Šalčia įspūdinga ne tik savo krantais. Sunku atitraukti akis ir nuo jos vandenų – jie tokie skaidrūs ir švarūs, kad niekas nė nesuabejojo šios upės vandens tinkamumu iškilmingajai krikšto vakarienei gaminti.
Net giliausiose upės vietose buvo galima tyrinėti upės dugną – jis vietomis durpingas, vietomis smėlingas, vietomis – padengtas smulkiu žvirgždu.
Tad buvo galima rasti puikių vietų tiek išlipti į krantą poilsiui, tiek sustoti ir pasimaudyti ar pažvejoti. Mėgėjiška žūklė upėje leidžiama – plaukdami matėme upėje tiek žuvų, kad galime įtarti – žvejyba čia būtų labai sėkminga.
Teko skaityti, kad Šalčia turtinga šlakiais, upėtakiais, kiršliais, lydekomis ir dar gausybe žuvų, kurios įžūliai sukinėjosi apie mūsų baidares.
Ir be reikalo jos apie mus sukiojosi – žvejyba mus domino labai fragmentiškai – turėjome tik vieną žveją entuziastą, jauniausią mūsų keliautoją.
Nuostabi gamtos ložė – Tetervinų piliakalnis
Svarbiau mums buvo pažinti Šalčios apylinkių garsenybes. Nors upė daugiausiai vingiuoja per laukinę gamtą – gyvenviečių, sodybų čia labai reta – jos pakrančių apylinkėse yra keletas garbingą krašto praeitį menančių vietų.
Vieną iš jų mums parodė ponas Valdimantas – vakarop jis mūsų grupę pasitiko ties Tetervinų piliakalniu. Vieta tikrai ypatinga. Baidarių šeimininkas pasakojo, kad netoli piliakalnio esančioje aikštelėje nuo neatmenamų laikų rinkosi vietinės bendruomenės ir šventė savo šventes.
Vieta buvusi tokia ypatinga ir svarbi, kad sovietmečiu į miško aikštelę buvo nutiesta elektros linija – mat šventės buvo reguliarios, sutraukdavusios apie 600 žmonių.
Miške, nors aplinkui yra tik pora atokių sodybų, tebestovi elektros stulpai. Galinga teigiama vietos aura tebesijaučia: aikštelėje apsistoja poilsiautojai, baidarininkai, stovyklas mėgsta įsirengi turistaujančios moksleivių grupės.
Piliakalnis, nors ir apaugęs liepomis, ąžuolais, lazdynais, vis dar tebeturi akivaizdžias I – II tūkstantmečio sandūros piliakalniams būdingas formas. Iškilęs visiškai plokščioje pievoje, jis – pati tinkamiausia vieta laukti saulėtekio.
Kaip pasakojo mūsų ekspedicijos fotografas Vladimiras Davydovas, ant piliakalnio jis pasijuto tarytum geriausio teatro geriausioje ložėje: tekanti saulė vaizdus keitė ne minutėmis, o tiesiog sekundėmis. Gražu, įspūdinga, kerinčiai romantiška – matyt, žodynas negali būti toks turtingas, kokia buvo to ryto gamtos estetika.
Patikėkite, iš tiesų verta pabusti anksčiau už saulę, ypač jei esi ant Tetervinų piliakalnio.
Deja, dėl suvešėjusių nendrynų nepavyko aptikti dešiniojo Šalčios intako Visinčios, o taip pat Brastos upelio pakrantėje stūksančių Kuršių kaimo akmenų su mitologinėmis duobutėmis – mūsų protėvių tikėjimo liudininkų.
Belieka palinkėti juos aptikti tiems, kurie plauks ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį – kai vandens bus daugiau, o nendrynai – ne tokie suvešėję.
Šalčios girininkija, norintiems šiek tiek atsikvėpti nuo upės, siūlo ir nepaprastai įspūdingą pažintinį taką ,,Žodis girios draugui“. Deja, mes nespėjome jo aplankyti šį kartą, bet, kalbinti prie upės sutikti vietiniai gyventojai akivaizdžiai didžiavosi šiuo taku ir kvietė jį aplankyti bent kitą kartą.
Malonu buvo gėrėtis ir Valkininkų miškų urėdijos įrengtomis poilsiavietėmis palei upę. Į gamtą įsikomponuojančios pavėsinės, lauko baldai, šiukšliadėžės, tualetai, sūpynės, laužavietės maloniai stebino ir kėlė nuotaiką.
Iš tiesų jautėsi, kad šios upės apylinkes prižiūrintys žmonės – tikri savo krašto puoselėtojai. Galbūt tai dar viena priežastis, dėl ko šia upe praplaukiantys keliautojai su aplinka elgiasi tikrai pagarbiai ir atsakingai? Norisi padėkoti žmonėms, kurie rūpinasi šiuo gražiu pietryčių Lietuvos kraštu.
