Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 13d. 21:05

Istorija, verta gero filmo: ką Žemaitė rašė savo meilės laiškuose, kuriuos prašė sudeginti

Istorija, verta gero filmo: ką Žemaitė rašė savo meilės laiškuose, kuriuos prašė sudeginti
Istorija, verta gero filmo: ką Žemaitė rašė savo meilės laiškuose, kuriuos prašė sudeginti
Žemaitės (1845–1921 m.) pristatinėti nereikia, žinoma nuo mokyklos suolo. Ir kūryba rašytojos su skarele išnagrinėta, net į teatro sceną perkelta, aktualizuota. Ir ant vieno lito banknoto buvo pagerbta. Atrodo, viskas apie prieš 100 metų mirusią rašytoją žinoma. Tačiau jos asmeninis gyvenimas tik neseniai atvertas iš archyvų ištraukus jos meilės laiškus, kurie, nors ir buvo jos prašyta, liko nesudeginti.

Dviejų laiškų kopijos eksponuojamos ir Bukantės dvarely – Žemaitės memorialiniame muziejuje (Plungės rajone), kur prabėjo jos vaikystė. Autentiškų daiktų čia tik trys – komoda, drabužių kabykla ir rašomasis stalas. Tačiau muziejus, jo aplinka leidžia pajusti Julijos Beniuševičiūtės (Žemaitės) vaikystę, kur ji iki dvylikos metų su trimis seserimis augo

Kaip pasakojo šio muziejaus darbuotojos Laimutė Arlauskienė ir Aušra Petrošienė, Julijos tėvai, nusigyvenę bajorai, tarnavo Šateikių grafams Pliateriams. Šateikiai su dabar atgimstančiu restauruojamu dvaru – visai čia pat, už 6 km. Juos irgi verta aplankyti: Pliaterių statytoje Šateikių bažnyčioje ne tik tuokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė, bet ir buvo krikštyta mažoji Julija.

Žemaitės dvarely – žemaitiškas kastinys

Bet grįžkime į Bukantiškę. Julijos tėvams šis dvarelis buvo pavestas prižiūrėti, tvarkytis su laukais, gyvuliais, teikti Šateikių dvarui grūdus, žąsis, vištas. Muziejininkės dabar dvarelį, galima sakyti, ūkiškai atgaivino. Vadinamasis ponų namas puikiai išsilaikęs, o svirnas ir tvartas atstatytas 2012 metais. Svirne dabar veikia žemaičių medžio drožėjo Stanislovo Riaubos (1904–1982) memorialinė ekspozicija. Eksponuojami ir liaudies meistrų kryždirbystės kūriniai. Priklausomai nuo oro, kieme ar ūkiniuose pastatuose, vyksta įvairūs skaitymai, spektakliai.

Ramūno Guigos nuotr./Atstatytame ūkiniame pastate eksponuojami liaudies meistrų kryždirbių darbai
Ramūno Guigos nuotr./Atstatytame ūkiniame pastate eksponuojami liaudies meistrų kryždirbių darbai

Lankytojai gali užsisakyti ir įdomią edukaciją – kartu susėdę suka žemaitišką kastinį, o paskui prie stalo, kalbėdamiesi apie Žemaitę, su toje virtuvėje, kur gaspadine dirbo Julijos motina, išvirtomis karštomis bulvėmis valgo.

„Ypač šią mūsų edukaciją mėgsta pagyvenusios poros. Dažnai atvyksta taip švęsti savo įvairių vestuvių sukaktuvių jubiliejų, – sakė L.Arlauskienė. – Žemaitiškas kastinys – tikras, tradicinis, sertifikuotas. Važiavau į Vilnių, rodžiau, kaip gaminu, ir gavau kulinarinio paveldo sertifikatą. O išmokau jį dar ankstyvoj jaunystėj. Kartą mama susirgo ir gulėdama prašė, kad padaryčiau. Vis mokė, kaip daryti, o aš dariau. Ir pavyko.“

Ramūno Guigos nuotr./Bukantės dvarelio virtuvė, kaip ją vadino, kaminas – senovinė dūminė patalpa: įkurta namo viduryje, be langų, su virš kamino pakabintu dideliu kubilu
Ramūno Guigos nuotr./Bukantės dvarelio virtuvė, kaip ją vadino, kaminas – senovinė dūminė patalpa: įkurta namo viduryje, be langų, su virš kamino pakabintu dideliu kubilu

Bukantės dvarelio, arba tiksliau, palivarko virtuvė, kaip ją vadino, kaminas – senovinė dūminė patalpa: įkurta namo viduryje, be langų, su virš kamino pakabintu dideliu kubilu. Čia pat ant žemės po tuo kubilu būdavo kuriama ugnis, o dūmai tiesiai rūkdavo aukštyn. Unikali ir namo šildymo sistema: pastate yra keturios krosnys, iš jų išvedžioti ortakiai, o dūmai sueina į vieną kaminą. Kaminas XIX amžiuje Žemaitijoje statytose trobose buvo atskira patalpa, dar viraline vadinama. Čia būdavo ir duonkepė krosnis, ir mėsos rūkykla.

Ant rašomojo stalo – seni laiškai

Bukantės dvarely, ant autentiško Žemaitės rašomojo stalo, kurį muziejininkai parsivežė iš Marijampolės (ten Žemaitė gyveno pas Bulotas), jos laiškų kopijos: „Mano! mano! mano ir dar mano vaikeli! Man ilgu! man ilgu! Man ilgu! No, kam ir dar kam man reikėjo taip širdį sau suėsti? Sakyk, kokius turi čėrus?“ – mylimajam būdama Joniškėlyje 1912 metais rašė Žemaitė.

Jūratės Mičiulienės nuotr./Muziejaus lankytojai gali pasmalsauti, ką laiške Žemaitė rašė savo mylimajam
Jūratės Mičiulienės nuotr./Muziejaus lankytojai gali pasmalsauti, ką laiške Žemaitė rašė savo mylimajam

„Oi, kokia istorija ir pas mus buvo. Kartą atvyko jauna, graži dėstytoja su savo studentais. Pasikalbėjom, apžiūrėjo viską, o ta mokytoja ir sako: „Mano meilė irgi tokia kaip Žemaitės“. Mano akys net išlipo ant kaktos, galvoju, ką čia dabar ji pasakys, – pasakojo L.Arlauskienė. – Ir prisipažino ji, kad vieną iš savo studentį įsižiūrėjusi, tik, sako, mano meilė platoniška. Ir žiūri į vieną vaikinuką... Jis tik išraudo... Va, koks prisipažinimas mūsų muziejuje buvo.“

Biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“ parašiusi Aldona Ruseckaitė atskleidė daug rašytojos paslapčių ir dramatiškų gyvenimo vingių, apie kuriuos ilgai nežinota. „Pastaruoju metu iš naujo atsigręžus į Žemaitę akivaizdu, kad ir jos kūryba ne iki galo įvertinta, – teigė A.Ruseckaitė. – Aš apskritai žaviuosi XIX amžiaus pradžios moterimis – Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaite), Gabriele Petkevičiūte-Bite, Lazdynų Pelėda (Sofija ir Marija Ivanauskaitėmis) ir, žinoma, Žemaite. Moterų, vėliau tapusių klasikėmis, atėjimas į literatūrą yra originalus ir savitas.

Ramūno Guigos nuotr./Bukantės dvarelyje įkurtame Žemaitės memorialiniame muziejuje nuo sienos žvelgia rašytoja, apie kurią ne viską iki šiol žinojome.
Ramūno Guigos nuotr./Bukantės dvarelyje įkurtame Žemaitės memorialiniame muziejuje nuo sienos žvelgia rašytoja, apie kurią ne viską iki šiol žinojome.

O Žemaite domėjausi seniai. Žaviuosi ir patriotiškai nusiteikusiu studentu Povilu Višinskiu. Studijuodama Žemaitės ir P.Višinskio vienas kitam rašytus laiškus aptikau ir meilės kupinus jos laiškus Konstantinui Petrauskui. Jie buvo išspausdinti 1957 metų Žemaitės Raštų VI tome“.

Kaip sakė A.Ruseckaitė, jeigu ne šis paviešinimas, jei laiškai šiuo metu gulėtų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve, gal ir ji nebūtų sau leidusi atskleisti jų turinio, nes rašydama savo mylimajam visada prašydavo juos sudeginti: „mano grometas tuoj degink, būtinai reikalauju, nevalkiok prie savęs“.

Ramūno Guigos nuotr./Autentiškas rašytojos rašomasis stalas
Ramūno Guigos nuotr./Autentiškas rašytojos rašomasis stalas

Istorija, verta gero filmo

Pasak A.Ruseckaitės, Žemaitės gyvenimas būtų vertas intriguojančio filmo. Jos dramatiška meilės istorija prasidėjo, kai 1898 metais mirus vyrui Laurynui, visą ūkelį palikusi dukterims (ji užaugino 4 dukteris ir 2 sūnus), iškeliavo tarnauti į G.Petkevičaitės-Bitės dvarelį Puziniškyje. Ten slaugė senąjį Petkevičių. Puziniškyje ji susipažino su ten ūkvedžiu dirbusiu K.Petrausku.

„Jam tuo metu buvo 32, jai – 60 metų. Jie vienas kitą pamilo, – pasakojo A.Ruseckaitė. – Kai 1909 metais mirė G.Petkevičaitės tėvas, kurį laiką Žemaitė su Konstantinu dar pagyveno Puziniškyje, o 1911 metais išvažiavo į Vilnių. Ji tada jau buvo išleidusi knygelę, pažinojo to meto inteligentus, pažangų jaunimą – G.Petkevičaitė-Bitę, Joną Jablonskį, Joną Biliūną, P.Višinskį. Žemaitė labai norėjo įsitraukti į to meto kultūrinį gyvenimą.“

Jam tuo metu buvo 32, jai – 60 metų. Jie vienas kitą pamilo.

Kaip pasakojo A.Ruseckaitė, jos mylimasis K.Petrauskas perėjo tarnauti į Karpio dvarą Joniškėlyje. Žemaitė iš Vilniaus į Joniškėlį jam rašė laiškus – jie gražūs, jausmingi, kupini rūpesčio dėl vienas kito, ilgesio, pilni bičiulystės ir meilės žodžių, atspindi jų sielų artumą. Laiškuose juntamas ir sielvartas, kad tarp jų toks amžiaus skirtumas, kad jie neturi ateities. Iš viso yra išlikę apie 60 laiškų.

Jūratės Mičiulienės nuotr./Muziejaus lankytojai gali pasmalsauti, ką laiške Žemaitė rašė savo mylimajam
Jūratės Mičiulienės nuotr./Muziejaus lankytojai gali pasmalsauti, ką laiške Žemaitė rašė savo mylimajam

„Ne kartą Žemaitė prašė Konstantino susirasti jauną žmoną, puikiai suprato, kad gyvenimas jam dar prieš akis, – pasakojo A.Ruseckaitė. – O Konstantinas lyg ir pavyduliavo, kad esą Žemaitė smagiai leidžia laiką Vilniuje“. Į tokius pavydžius žodžius Julija jam atsakė: „Man, atmetę kokį 50 metų, galėtumei prikišti atsimainymą ir užmiršimą, bet dabar tuščios kalbos... Kas paglemžė paskutinis širdį, tas ir liks visuomet. “ O norėdama dar labiau pabrėždavo savo amžių, pasirašydavo „mylinti Bobutė“.

Jie visada turėjo apie ką kalbėtis

„Konstantinas, matyt, jausdamas laiškų vertę, mat Žemaitė jau tada buvo žinoma kaip rašytoja, nepaklausė jos, laiškų nedegino, – pasakojo A.Ruseckaitė. – Be to, laiškai turi ir išliekamąją vertę, nes Žemaitė aprašinėjo to meto Vilniaus gyvenimą, pasakojo, į kokius spektaklius eina, kaip „Rūtos“ draugijoje vaidina jos komedijas.“

Ramūno Guigos nuotr./Muziejininkės (iš kairės) Aušra Petrošienė ir Laimutė Arlauskienė lankytojus pasitinka kaip tikros dvarelio šeimininkės. Laimutė viename šio namo gale, kaip muziejaus darbuotoja-prižiūrėtoja, gyveno net 17 metų. Restauravus sodybą 2012 metais, persikėlė gyventi į tėviškę už kelių šimtų metrų
Ramūno Guigos nuotr./Muziejininkės (iš kairės) Aušra Petrošienė ir Laimutė Arlauskienė lankytojus pasitinka kaip tikros dvarelio šeimininkės. Laimutė viename šio namo gale, kaip muziejaus darbuotoja-prižiūrėtoja, gyveno net 17 metų. Restauravus sodybą 2012 metais, persikėlė gyventi į tėviškę už kelių šimtų metrų

Žemaitė rūpinosi Joniškėlyje likusiu Konstantinu, užsakinėdavo, siųsdavo jam knygelių, laikraščių (tuo meti ji dirbo „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“). Iš Konstantino pasiprašydavo pinigų batams ar milo naujam paltui pasisiūti. Kaip sakė A.Ruseckaitė, šių dviejų žmonių susirašinėjimas atspindi gražius santykius. Pavyzdžiui, kai 1913 metais pasirodė Maironio „Pavasario balsai“, Konstantinas paprašė Žemaitės, kad ji Vilniuje nupirktų ir jam atsiųstų. Šlapelienės knygyne ji nupirko ir išsiuntė.

Žemaitė kviesdavo Konstantiną atvykti į Vilnių, bet jis taip ir neatvažiavo. O Žemaitei į Joniškėlį atvažiuoti buvo priežasčių: čia tame pačiame dvarelyje tarnavo našle likusi Žemaitės dukra Juzė, o Juzės dukra Elzė Vilniuje gyveno pas močiutę Juliją. Kartą iš Joniškėlio grįžusi į Vilnių Elzė atvežė Konstantino įduotą siuntinuką. Išvyniojusi Žemaitė rado nosinaites ir žiedelį. Tada ji jam paraše: „...kai žiedas ant piršto, o nosinis kišenėje, jaučiu vis greta turinti Tamstą, kiekvienoje valandoje matau, šneku, myliu, spaudžiu, glamonėju...“

Kaip prisipažino A.Ruseckaitė, ši meilės istorija ją įtikino, kad meilei amžius nesvarbus. „Jie visada turėjo apie ką kalbėtis. Konstantinas buvo išprusęs ūkvedys, baigęs žemės ūkio mokyklą, bitininkystės kursus, mokęsis Varšuvoje, Gardine“, – pasakojo Žemaitės gyvenimą tyrinėjusi rašytoja.

Kaip prisipažino A.Ruseckaitė, ši meilės istorija ją įtikino, kad meilei amžius nesvarbus.

Laiškus išsaugojo A.Bulota

K.Petrausko laiškai neišliko, išskyrus vieną, rašytą jau prieš Žemaitės mirtį. Visus ankstesnius Julija sudegino. O jos laiškus Konstantinas vėliau jai grąžino, kad pati sudegintų, bet ji to padaryti jau nesugebėjo. Per daug brangūs jai pačiai pasirodė, per daug prisiminimų. Nuolat pati skaitydavo: „Mylinti, mylinti... Bučiuoju, spaudžiu galvelę... Niekuomet nenutrūks tas ryšys... Skaitau kožną Tamstos litarėlę, prie širdies spaudžių...“

Kai prieš mirtį, trečią kartą sunkiai susirgusi plaučių uždegimu Žemaitė savo raštus ir visus kitus rankraščius paliko advokatui Andriui Bulotai, kurio šeimoje tuo metu gyveno grįžusi iš Amerikos, ten buvo ir laiškų ryšulėlis.

Ramūno Guigos nuotr./Bukantės dvarelio ponų namas su ūkiniais pastatais. Čia gyveno ir Šateikių grafams Pliateriams dirbo Beniuševičiai, čia augo jų keturios dukterys, viena iš jų – būsima rašytoja Žemaitė
Ramūno Guigos nuotr./Bukantės dvarelio ponų namas su ūkiniais pastatais. Čia gyveno ir Šateikių grafams Pliateriams dirbo Beniuševičiai, čia augo jų keturios dukterys, viena iš jų – būsima rašytoja Žemaitė

„Marijampolėje gyvenęs A.Bulota tuos laiškus saugojo 20 metų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jį ir jo žmoną žydaitę 1941 metų rugpjūčio 16 d. sušaudė Panerių miške, – pasakojo A.Ruseckaitė. – O iš jų namų kažkas viską surinko ir atidavė į valstybės saugomas institucijas. Taip ir išliko Žemaitės laiškai, leidžiantys pažinti jos slapčiausius jausmus.“ Žemaitė 1921 metų gruodį mirė Marijampolėje, čia ji ir palaidota.

Su Bulotomis Julija susipažino dar Vilniuje, ten irgi gyveno jų šeimoje, mat iš Rusijos atvykusią A.Bulotos žmoną žydaitę mokė lietuvių kalbos, kasdien eidavo dirbti į „Lietuvos žinias“.

Prieš mirtį Amerikoje susirado sūnų

Kartu su Bulotomis prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Žemaitė per Minską, paskui Sankt Peterburgą, o paskui laivu 1915 metais išplaukė į Ameriką. Nespėjo net su Konstantinu atsisveikinti. Kadangi ji jau Vilniuje buvo įsitraukusi į aukų karo pabėgėliams rinkimą, tikėjosi lėšų surinkti ir Amerikoje. Nors tuo metu jai buvo 70 metų, buvo persirgusi plaučių uždegimu, pavargusi nuo rūpesčių, keliauti į Ameriką su Bulotomis sutiko.

Ramūno Guigos nuotr./Muziejuje – autentiška Žemaitės komoda, parvežta iš Marijampolės
Ramūno Guigos nuotr./Muziejuje – autentiška Žemaitės komoda, parvežta iš Marijampolės

1916 metų kovą pasiekė kitą pusę Atlanto. Amerikoje Žemaitė turėjo viltį sutikti savo du sūnus. Kazys, nesutardavęs su tėvu, taip pat bėgdamas nuo rekrūtų, į Ameriką buvo išvykęs dar XIX amžiaus pabaigoje. Motina žinojo, kad jis iš pradžių dirbo geležies fabrike, bet paskui dingo kaip į vandenį.

„Žemaitė tikėjosi, kad jai atvykus į Ameriką, kai bus rengiami susitikimai, bus parašyta jos pavardė, sūnus sužinos ir ateis. Deja, jis neatsirado, – pasakojo A.Ruseckaitė. – Ji susitiko tik su kitu sūnumi Antanu, dirbusiu Amerikos lietuvių spaudoje. Pas jį Čikagoje pagyveno penkerius metus. Bulotos į Lietuvą grįžo po metų, 1917-aisiais. Žemaitė dar pasiliko.“

Skarelės nė už ką neatsisakė

Amerikoje nukentėjusiems nuo karo remti buvo surinkta nemažai pinigų, ypač visus patraukdavo Žemaitė. Net vienas amerikietis korespondentas lietuvių susibūrime pasirodžiusią Žemaitę pašaipiai aprašė, esą ji su namų darbo drapanomis, gremėzdiškais batais, su skarele, bet be galo charizmatiška, sugebanti salę tai pravirkdyti, tai prajuokinti.

Ramūno Guigos nuotr./Drabužių kabykla – ta pati, kuria naudojosi Žemaitė
Ramūno Guigos nuotr./Drabužių kabykla – ta pati, kuria naudojosi Žemaitė

Nors dažnai Žemaitė sulaukdavo pašaipų dėl skarelės, ji tai suprato kaip būtiną lietuvės moters įvaizdžio dalį. „Suprantama, Amerikoje ji galėjo nusipirkti skrybėlių, tačiau įsigijo įvairių puošnių skarelių, – pasakojo A.Ruseckaitė. – Liko ištikima savo įvaizdžiui. Dar 1908 metais, kai su G.Petkevičaite-Bite buvo nuvykusios į moterų suvažiavimą Sankt Peterburge, visos 800 dalyvių buvo išsipuošusios skrybėlėmis, povo plunksnomis, briliantais, o ji nepabūgo pasirodyti esanti lietuvė iš kaimo.“

Kaip pasakojo A.Ruseckaitė, dar prieš plaukiant į Ameriką Bulotienė jai nupirko gipiūrinį šalį, kad prašmatniame laivo restorane galėtų pasipuošti. Pirmą vakarą sutiko, bet buvo pikta, o paskui pasakė, kad jei ji per prasta eiti į restoraną su skarele, tai valgys kajutėje. Nuo to laiko į restoraną ėjo valgyti su skarele. Paskui Amerikoje ponios ginčijosi, lažinosi, kuriai pavyks įkalbėti Juliją atsisakyti skarelės. Nepavyko.

Tuos ginčus išgirdusi Žemaitė atsakė, kad net jei ją pakviestų pats Amerikos prezidentas, ir pas jį eitų su skarele. Skarele ji didžiavosi, siekė apginti šį tradicinį lietuvės moters galvos apdangalą. Ir tik keletą kartų Amerikoje kartu su progresyvaus judėjimo moterimis yra nusifotografavusi vienplaukė. Bet be skrybėlės.

Tuos ginčus išgirdusi Žemaitė atsakė, kad net jei ją pakviestų pats Amerikos prezidentas, ir pas jį eitų su skarele.

Ryšius su Lietuva nutraukė karas

Viešėdama Amerikoje pas sūnų, Žemaitė visad ilgėjosi Lietuvos, bijojo, kad „Amerikoje nepadžiautų kojenų“. Pradžioje per karo sumaištį nebuvo ryšio su Lietuva, laiškai į Lietuvą neplaukė, jokių žinių iš Konstantino nebuvo. Konstantinas iš jos irgi negaudavo. Tais metais jis susidraugavo su tame pačiame dvare tarnavusia Žemaitės dukra Juze.

Ramūno Guigos nuotr./Aplink dvarelį – buvę Pliaterių žemės. Gražus žemaitiškas peizažas
Ramūno Guigos nuotr./Aplink dvarelį – buvę Pliaterių žemės. Gražus žemaitiškas peizažas

„Pradžioje piršosi jos dukrai Elzei, bet ta jau turėjo kavalierių ir į Konstantiną ranka numojo, – pasakojo A.Ruseckaitė. – O penkiasdešimtmetė, našle likusi Juzė seniai buvo įsimylėjusi dešimčia metų jaunesnį K.Petrauską. Kai po karo paštas vėl pradėjo veikti, 1919 metais Žemaitė, būdama Amerikoje, gavo dukros Juzės laišką, kuriame ši pranešė, kad jai peršasi Konstantinas.

Dukra, suprantama, apie mamos meilę nieko nežinojo. Pranešdama naujieną ji pasiteiravo, ar parvešianti iš Amerikos jiems žiedus. Žemaitei tai buvo smūgis ir nustebimas. Laiške ji dukrai dar parašė, kad K.Petrauskui geresnės žmonos linkėtų („juk esi dešimčia metų vyresnė, bei jei įsimylėjai, tai ženykitės“).

Kai 1921 metais Žemaitė grįžo iš Amerikos ir parvežė jiems žiedus, dukra su Konstantinu jau buvo susituokę. Pirmiausia Žemaitė aplankė kitas savo dukras, išdalijo dovanas joms ir anūkams, o tada Panevėžyje, pernakvojusi pas G.Petkevičaitę-Bitę, parašė telegramą Juzės šeimai, kad ją pasiimtų iš Panevėžio.

„Jos parsivežti atvyko vienas Konstantinas. Jie susitiko ilgai nesimatę, Panevėžyje praleido visą dieną, išsikalbėjo, – pasakojo A.Ruseckaitė. – Žemaitę pas Juzę ir Konstantiną pasisvečiavo keletą dienų. Būtent šios viešnagės metu Konstantinas Julijai ir grąžino išsaugotus jos laiškus.“

Bukantės dvarelyje eksponuojamas laiškas nukelia į šią istoriją, apie kurią ilgai nežinota.

Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejų duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mano kiemas

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

03:45
36:33
02:43

Esports namai

Grožio programa 360°

URBAN˙/

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje