COVID-19 sustabdė ir drugelius
Karantinas dėl pasaulinės COVID-19 gerokai koreguoja visų planus. Lietuvos muziejai – ne išimtis. Tik pastarąją savaitę jie atsargiai pravėrė savo duris.
Akmenės krašto muziejus vienas iš tokių, kuriems veiklos ribojimai skaudžiai atsiliepė. Dabar jau galima priimti lankytojus mažomis grupelėmis, tad vieno kito jau ir sulaukta, sako muziejaus direktorė Lionė Stupurienė.
Tik štai gražiausios muziejaus puošmenos kol kas nėra: drugeliai čia dar neskraido.
„Drugelių lėliukes perkame Londone iš vienos įstaigos, kuri tuo būtent užsiima. Dabar paskutinė informacija iš jų yra ta, kad pagrindiniai lėliukių tiekėjai yra Tailandas ir Filipinai, ten oro uostai uždaryti iki birželio 15 d. Kai ten oro uostai atsidarys, bus galimi skrydžiai, aš turiu vilties, kad liepos mėnesį mes tų drugelių ir turėsime. lėšos numatytos, eilutė yra, nes tai pagrindinis objektas, kuris traukia pas mus lankytojus“, – sakė muziejaus direktorė.
Kol gyvi drugeliai vėl skraidys, reikės palaukti, tačiau Akmenės krašto muziejuje šių nuostabių būtybių netrūksta ir dabar, tiesa, stiklinėse dėžutėse. Tačiau apie viską siūlome prisiminti 2018 m. liepos 7-osios pasakojime su tuomečiu dabar jau muziejuje nebedirbančiu muziejininku Mindaugu Laukiu.
Lyg džiunglės
Drugelių namai Akmenės krašto muziejuje – tai savotiškos džiunglės, gyvų drugelių oranžerija, kurioje galima pasigrožėti skraidančiais gražuoliais iš tokių egzotiškų šalių kaip Peru, Meksika, Filipinai ir kt.
Birželio pabaigoje-liepos pradžioje čia paprastai risdavosi dar vienas būrys pasakiško grožio vabzdžių. Štai pernai birželio 20 d. į Akmenės krašto muziejų atkeliavo trečioji tais metais „Deluxe“ (liet. prabangi) tropinių drugių lėliukių siunta, kurioje yra „grožio etalonu“ vadinami Morpho peleides, „drugeliai-pelėdos“ (Caligo) ir kiti gražuoliai drugiai. Be to, siuntoje yra iki šiol muziejaus lankytojams dar nematytų rūšių drugelių: Colobura dirce (drugelis-zebras) ir Tamarindi.
Drugeliai paprastai išsirita per savaitę ar dešimt dienų nuo siuntos gavimo. Tąkart muziejų pasiekė 14 rūšių ir porūšių drugių (iš viso – 75 drugeliai).
Kaip pasakojo M.Laukys, oranžerijoje sudarytos sąlygos artimos toms, kuriose drugeliai ritasi ir gyvena gamtoje – čia turi būti pakankamai šilta ir labai drėgna.
„Lėliukes gauname iš Oksfordo, jos sukabinamos ir išsirita drugeliai. Tada važiuoja lankytojai, ypač mėgsta su jais fotografuotis, nes tropikų drugeliai nėra tokie baikštūs kaip Lietuvos. Nutupia ant rankos, peties, galima juos pavalgydinti, atnešti banano ar apelsino, jie nutupia ant vaisių, galima ant piršto, galvos, peties patupdyti. Nereikia toli važiuoti, yra Akmenėje tokios mini džiunglės“, – pasakojo M.Laukys.
Vieni drugeliai gyvena savaitę, kiti – ir dvi ar tris, ar dar ilgiau. „Jų čia negaudo žvirbliai ir kiti paukščiai, tad jie gyvena visą gyvenimą, kiek jiems duota gamtos. O tas laikas įvairus, gali išgyventi net du–tris mėnesius, štai iš praeitos siuntos ilgiausiai gyveno pelėdiniai drugiai. Kartais žmonės stebisi, kodėl jų sparnai tokie pašiurę. Taip yra todėl, kad jiems, palyginti su žmogumi, beveik šimtas metų“, – šypsojosi M.Laukys.
Muziejininkas pripažįsta, kad kartais lankytojų, ypač vaikų, neįmanoma iš oranžerijos ištraukti, tačiau pasitaiko ir drugelių fobijų – yra žmonių, bijančių drugelių, kaip kiti bijo vorų. „Todėl visada pasiklausiame, nes vaikai kartais ir pasimaivo, baikščiai reaguoja. Bet paskui apsipranta, noriai maitina, nori pamatyti, kaip išvynioja drugys savo siurbliuką ir siurbia apelsino sultis“, – pasakojo Mindaugas.
Siuntė visam pasauliui
Muziejus turi ir kitokių drugių – čia saugoma ir eksponuojama vieno žinomiausių Lietuvoje dieninių drugių kolekcionieriaus Boriso Izenbeko (1910–2006) kolekcija, kuri yra turbūt didžiausia mūsų šalyje vieno žmogaus surinkta.
Jų čia negaudo žvirbliai ir kiti paukščiai, tad jei gyvena visą gyvenimą, kiek jiems duota gamtos, – sakė M.Laukys.
B.Izenbeko kolekcijoje yra apie 5 tūkst. dieninių drugių iš viso pasaulio, eksponuojama apie 2 tūkst., dalis padovanota Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui. Ši ekspozicija užburia spalvų ir formų įvairove, net sunku patikėti, kad pasaulyje yra tiek įvairių drugelių. Keliolika kolekcijoje esančių eksponatų rūšių yra ties išnykimo riba ir dabar tie drugiai pasaulyje griežtai saugomi.
Kaip pasakojo M.Laukys, B.Izenbekas drugiais susidomėjo 1955 m. Gaudė juos ten, kur gyveno – Ukmergės, Akmenės apylinkėse, keliaudamas Kazachstane, Kirgizijoje, Tadžikijoje, Armėnijoje, Buriatijoje, Altajuje. Taip pat kolekcionierius aktyviai bendravo su Prancūzijos, Čekijos, Anglijos, Vokietijos, Ispanijos, Kanados, Japonijos, JAV ir Rusijos kolekcionieriais bei drugių specialistais. Didžioji dalis drugių atsisiųsti sovietmečiu, naudojantis pašto paslaugomis.
„B.Izenbekas – išskirtinė asmenybė. Jis kilęs iš Sankt Peterburgo, išgyvenęs blokadą ir po karo per istorines peripetijas atsidūrė Lietuvoje, pakliuvo čia į ligoninę, liko, sukūrė šeimą. Pradėjęs dirbti pasinėrė ir į savo pomėgį – rinkti drugelius. Galime kolekcijoje rasti ir 1947 metų vokelius, kaip jis siuntėsi drugelius su kitais kolekcionieriais, pats pagautus čia drugelius siųsdavo į Vokietiją, Japoniją, kitas šalis, o jam atsiųsdavo iš tų kraštų“, – pasakojo M.Laukys.
Tos istorinės peripetijos, pasirodo, buvo tokios, kad B.Izenbekas atsidūrė tarp vežamų priverstiniams darbams į Vokietiją, tačiau susirgęs liko Lietuvoje. Į Vokietiją jis nuvyko tik daug vėliau ir ten jau pristatė drugelių iš Altajaus kolekciją.
Vokeliai, kuriuose vieni kitiems drugelius siųsdavo kolekcionieriai, nepaprasti. Jie buvo su savotišku rėmu viduje, kad drugeliai nesutrupėtų, sveiki pasiektų adresatą. Drugeliai keliaudavo suglaustais sparnais, vėliau kiekvienas kolekcionierius pagal savo metodiką juos išskleisdavo.
Maži ir dideli
Pats mažiausias Akmenės krašto muziejaus kolekcijos drugelis įžiūrimas tik per didinamąjį stiklą, tiesa, jis buvo sugautas ne B.Izenbeko, o Povilo Ivinskio. Vis dėlto daugiausia dėmesio sulaukia didieji drugiai – tarkim, pasaulyje saugomi Ornithoptera, jų dabar įsigyti beveik nebegalima, jie yra net plaštakos dydžio. Didžiausi pasaulyje vis dėlto yra ne šie, o Attacus atlas, dar vadinami Atlaso, gyvatagalviais drugeliais.
Ne tik dizaineriai, menininkai semiasi iš drugelių idėjų, bet ir mokslininkai, – sako M.Laukys.
Ekspozicija Akmenės muziejuje labai spalvota, tad kyla klausimas, ar tikrai tokie spalvoti drugiai skraido ir gamtoje? Anot M.Laukio, taip.
„Drugelių gebėjimas keisti spalvą yra pritaikomas šiuolaikinėms technologijoms. Ne taip seniai skaičiau mokslinį straipsnį, kad morfido sparnai yra padengti mikrožvyneliais ir ten įvairiai laužomos spalvų bangos. Tas principas pritaikomas elektroninėms skaityklėms, kad jos keistų spalvas. Buvo nubraižytos schemos, kaip tai veikia. Tad ne tik dizaineriai, menininkai semiasi iš drugelių idėjų, bet ir mokslininkai“, – sakė M.Laukys.
Kai kurių drugelių spalvą kartais sunku ir nusakyti. Tarkim, suaugusiems vieni drugeliai atrodo smaragdo žalumos, pereinančios į mėlyną, o štai vaikai tvirtina, kad tai mėlyna. Pasirodo, spalva priklauso nuo to, iš kokio aukščio į tuos drugius žiūrima.
Muziejininkai sklaido ir įsigalėjusį mitą, kad drugeliai gyvena vos vieną dieną. Esą yra kur kas ilgiau gyvenančių, tarkim, lietuviški citrinukai gali peržiemoti po sniegu, gyventi vos ne ištisus metus. Egzotiniai drugiai gyvena vidutiniškai apie mėnesį.
Kaip dažnai būna gamtoje, ir drugių patinėliai neretai būna ryškesni nei patelės. „Kaip kokie povai“, – juokėsi M.Laukys.
