Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 8d. 15:38

Lietuviškos sutartinės: įdomu pasauliui, bet ne mums?

Koncerto akimirka
Nuotraukos autorius - Linas Jonušas / Koncerto akimirka

„Ar žinojote, kad vienoje „Enigmos“ dainoje skamba sutartinės? Visada duodu jos paklausyti klientams!“, – su nuoširdžiu užsidegimu apie savo darbą pasakoja vienos turizmo agentūros atstovė. Iš viso pasaulio į Lietuvą atvykstantiems turistams moteris sudarinėja išskirtinius turus, kurių metu ieškoma kuo daugiau autentiškos kultūrinės patirties. Deja, tik retam jos klientui pavyksta išgirsti gyvą mūsų polifoninių dainų skambesį.

Tiek sutartinės, tiek Dainų švenčių tradicija yra sulaukusios tarptautinio pripažinimo ir įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Kaskart besirengiant Dainų šventei, į Lietuvą kviečiami viso pasaulio piliečiai, kurie Vingio, Kalnų parkuose gali išgirsti gyvą lietuvišką dainą. Tačiau ar yra alternatyva siekiant išgirsti gyvą sutartinių atlikimą?

Jei lietuvių kalbą mokantis tradicinės muzikos mėgėjas ir gali surasti pavienių pasirodymų, iš užsienio atvykusiems turistams tai sunkiai įmanoma.

Nemokame parodyti, kokį lobį turime

Pažvelgus, kaip kitos šalys siekia pasauliui atverti savo muzikinio paveldo vertybes, kiek turistų kasdien koncertų salėse, restoranuose, tiesiog gatvėse susiburia išgirsti UNESCO saugomų portugališkų fado dainų ar pasinerti į Pekino operą, pasidaro akivaizdu, jog tradicinė muzika yra vienas iš patraukliausių šalies kultūros pažinimo būdų.

Kodėl mes to nedarome? Gal dėl to, jog baiminamės, kad sudėtinga sutartinių melodika nesužavėtų užsieniečių? Žinomas gitaristas, dainų autorius ir prodiuseris Martynas Kuliavas mano priešingai. Neseniai drauge su „Ūtara“ sutartinių giedotojomis ir tarptautine muzikantų grupe pristatęs projektą „Netikėti prisilietimai“, atlikėjas pabrėžė, jog sutartinės gali tapti puikiu tiltu siekiant Lietuvos kultūros sklaidos pasaulyje.

Organizatorių nuotr./Martynas Kuliavas
Organizatorių nuotr./Martynas Kuliavas

„Komunikuojant su užsienio muzikantais, pirmiausia paprašiau jų parašyti keletą žodžių apie išgirstas sutartines. Atsakymai buvo „gražu“, „labai gražu“. Jie prieš tai nebuvo girdėję nieko panašaus“, – apie iš Pietų Afrikos Respublikos bei Graikijos kilusių kolegų įspūdžius pasakojo M.Kuliavas.

Sujungdamas savo muziką su sutartinėmis, atlikėjas siekė išlaikyti sutartinių archaiškumą, sakrališkumą.

„Norėjau visiškai tolygiai sujungti savo muziką su sutartinėmis, jų neužgožti, dėl to ir koncertų pavadinimas „Netikėti prisilietimai“. Kai 2011 metais įrašinėjau pirmąsias merginas, dainuojančias sutartines, tereikėjo pagroti keletą pasikartojančių akordų ir man tai jau buvo gražu. Sutartinėms sukurti akomponavimą yra labai sudėtinga, jos pačios savaime yra gražios, jos vienos skamba.“

Šis kūrėjo požiūris puikiai atsiskleidė koncertų metu – sutartinės aiškiai skambėjo subtiliai prisiliečiant gitaros garsams. Taip pat, atiduodant pagarbą ir pirmenybę tradicijai, klausytojai bent keletai kūrinių buvo palikti tik su „Ūtara“ giedotojomis. Tradicinę muziką puoselėjančios moterys pasirodymo metu spinduliavo gera nuotaika. Panašu, jog šis projektas ir joms atnešė kūrybinės energijos.

Pats M.Kuliavas sutartinėmis žavėjosi nuo mažens. Tačiau pripažįsta, jog tiek tarp muzikos atlikėjų, tiek apskritai visuomenėje, šiuo Lietuvos muzikiniu paveldu domimasi per mažai.

„Kai kuriuos žmones pats žodis „sutartinės“ atbaido, tačiau neretai paklausę jų, pakeičia požiūrį“, – kalbėjo pašnekovas.

Tiesa, jog tik maža dalis mūsų išties esame girdėję gyvai atliekamas sutartines. Menkas visuomenės supratimas apie nematerialaus paveldo reikšmę bei esamą pasaulio susidomėjimąsi juo lemia ir vangias verslo pastangas pristatyti muzikinį paveldą į šalį atvykstantiems svečiams. Vilniuje nėra nei vienos lankytojams atviros erdvės (restorano, koncertų salytės), kurioje periodiškai vyktų renginiai, skirti sutartinių pristatymui. Ir autentišką įrašą išgirsti nebus taip paprasta – kol kas be CD (kurį, žinoma, reikia įsigyti) jokios technologinės alternatyvos nėra nei turizmo informacijos centruose, nei muziejuose ar kur kitur.

Nematerialaus paveldo sklaida turizmo sferoje yra labai jautrus klausimas. Greitai galima paminti etikos principus ir pridaryti žalos tolesniam natūraliam tradicijos gyvavimui, paversti tai komercijos objektu. Todėl daugelis ekspertų neigiamai žiūri į bandymus plačiau atverti turistams duris į trapaus etninio paveldo pažinimą.

Tačiau nereikėtų griebtis kraštutinumų ir paieškoti balanso tarp apsaugojimo ir sklaidos. Įsivaizduokime: atsakingą požiūrį turintis restorano savininkas, bendradarbiaudamas su vietos atlikėjų grupe, kartą į savaitę pakviečia kelias dešimtis sostinę lankančių svečių gyvai išgirsti sutartinių pasirodymo. Ant staliukų guli lankstinukai, kuriuose pateikta su ekspertais suderinta informacija apie sutartinių kilmę, ypatybes ir reikšmę. Už valandėlės pasirodymą atlikėjams sąžiningai atsilyginama, o svečiai palieka Lietuvą pažinę mūsų išskirtinį muzikos paveldą. Scenarijus, kurį tikrai įmanoma įgyvendinti, ar ne?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje