Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia buvo pastatyta 1747-1757 metais. Tai padaryta kunigo Juozapo Bazilevskio dėka ir lėšomis.
1800 metais buvo iškelta aštuonkampė varpinė, primenanti senųjų medinių pilių apsaugos bokštus.
„Ji yra vienintelė tokia Lietuvoje“, – pasakoja bažnyčioje pastoracinę praktiką atliekantis klierikas Robertas Baranovskij.
Teigiama, kad bažnyčia statyta tik kirviu, o vietoje metalinių vinių naudoti mediniai kaiščiai.
„Bažnyčios tūris yra trinavis, plačią vidurinę navą pratęsia žemesniu stogu dengta trumpa presbiterija su trisiene absidija. Anot Lietuvos medinių bažnyčių bei koplyčių tyrinėtojos daktarės Algės Jankevičiūtės, tokių žemesnių presbiterijos stogų Lietuvoje medinėse bažnyčiose labai reta yra“, – teigia klierikas.
Tai – saugomas kultūros paveldo objektas.
R.Baranovskij primena, kad ant vieno lito banknotų, cirkuliavusių po Nepriklausomybės atkūrimo, reversų buvo vaizduojamas Palūšės bažnyčios ir varpinės ansamblis. Kitoje pusėje – rašytoja Žemaitė.
„Įženk geras“, „Išeik geresnis“
Užrašai virš bažnyčios durų byloja: „Įženk geras“, „Išeik geresnis“.
Palūšės bažnyčios zakristijonas Paulius Urbonas sako, kad viena didžiausių šventovės vertybių – medinė Šv. Lauryno freska.
Kuo ji ypatinga? „Nes vienintelė pas mus tokia“, – teigia zakristijonas.
Dar viena bažnyčios vertybė, pasak P.Urbono, taip pat medinė freska, vaizduojanti Sauliaus atsivertimą į Paulių.
„Turime senas lubas, jos yra ištapytos, berods, rokoko stiliaus ornamentais, bet yra uždengtos. Buvo iš dailės paveldo atvažiavę, vykdėme tokią ekspediciją ir radome gražias lubas, bet kol kas jų negalime atidengti, nes reikia daug finansavimo“, – pasakoja Palūšės bažnyčios zakristijonas.
Taip pat šventovėje kaba Švč. Aušros vartų Marijos paveikslo kopija.
Ypatingas esą ir siuvinėtas bažnyčios altoriaus priekis.
„Vertybės niekada nebuvo išgrobstytos. Visada buvo saugoma. Visada buvo nuolatiniai klebonai čia, todėl yra jų dėka viskas išsaugota“, – tikina P.Urbonas.
Unikalioje varpinėje prieš keliolika metų varpai buvo mechaniniai. P.Urbonas prisimena, kad norint paskambinti jam dar teko juos „patraukyti“ rankomis.
„O jau prieš 14 metų buvo pastatyta automatika gerbiamo ilgamečio čia klebonavusio kunigo Alberto Ulicko“, – pasakoja zakristijonas.
-
Palūšė – lyg mažoji Nida: koncertams erdvę atrado atsitiktinai, o verslą perkėlė net iš pajūrio
-
Palūšės paplūdimiuose tiršta žmonių, bet tualetų neranda: vietos valdžia spręs problemą
-
Unikalioje pakrantėje – Palūšės Valtinėje, skelbiamas vasaros sezono atidarymas
-
Puiki naujiena – lankytojams atveriama gražioji Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia
Laukia Šv. Lauryno atlaidai
Palūšės bažnyčia kurį laiką buvo uždaryta, ją apžiūrėti buvo galima tik iš išorės.
P.Urbonas teigė, kad bažnyčia jau penkis metus restauruojama.
„Nes prieš 25 metus buvo pradėta restauruoti. Praėjo 25 metai, reikėjo pakartoti: stogas buvo perdengtas prieš penkerius metus, prieš keturis metus perdažėme visą fasadą bažnyčios. Šiais metais pradėjo tvoros visą perimetrą tvarkyti. Užpernai pradėta varpinė tvarkyti“, – darbus vardija jis.
Tačiau dabar bažnyčia jau atvira. Joje galima apsilankyti trečiadieniais-šeštadieniais nuo 10 iki 18 val., o sekmadieniais – nuo 10 iki 15 val.
Rugpjūčio mėnesio 10 dieną Palūšės bažnyčioje švenčiami Šv. Lauryno atlaidai. Kovo mėnesį – Šv. Juozapo.
Palietė vyskupo žodžiai
Palūšės bažnyčioje pastoracinę praktiką atliekantis R.Baranovskij – ketvirto kurso Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikas.
„Jokių mišių neaukoju, bet tiesiog padedu klebonui kuo galiu. Mūsų rektorius paskirsto mums, klierikams, praktikų vietas ir mes tiesiog važiuojame, prisistatome ir bendradarbiaujame“, – pasakoja jis.
Klierikų praktikai yra skiriamas mėnesis. Per šį laiką praktiką galima atlikti iš karto arba išdėlioti per visą vasarą.
Kai lankėmės Palūšėje jam iki praktikos pabaigos buvo likę apie 20 dienų.
Iki mokslų pabaigos R.Baranovskij liko trys metai.
„Ir, duok Dieve, jeigu Dievas norės, tai galbūt šventins“, – kalbėjo jis.
Ir, duok Dieve, jeigu Dievas norės, tai galbūt šventins.
Klausiamas, kaip patinka Palūšė, tikinčiųjų bendruomenė, bažnyčia su tokia aura, klierikas sakė, kad žmonės yra atviri, jautrūs. Be to, aplink graži gamta, daug ežerų.
Kodėl R.Baranovskij pasirinko tarnystę Dievui? Klierikas teigė, kad jeigu ne tėvų perduotas tikėjimas, tai galbūt jis ir nebūtų pasirinkęs tokio kelio.
Jis sutinka, kad pasirinktas kelias bus sunkus, bet sunkumą numalšina, palengvina kitų kunigų pavyzdys, kaip reikia daryti, o kaip – negalima.
„Reikia būti, manau, kad atviram žmogui, kuris prieina prie tavęs, tada tas žmogus irgi bus atviras ir tada galima pasiekti kažkokio rezultato. Kad žmogų, galbūt mažiau tikintį, bus galima pritraukti prie bažnyčios, jis galės pajausti tą Kristaus Dievo artumą.
O šiaip mano gimtoji parapija, dabar – rektoratas yra Karkažiškės bažnyčia (Švenčionių rajonas, Pabradės seniūnija). Aš nuo mažens ten vaikščiodavau. Kartu su tėvais vaikščiodavome ir tiesiog vieną kartą lankėsi pas mus vyskupas Juozas Tunaitis.
Aš jau nepamenu, ką jis sakė per pamokslą, bet mane tie žodžiai kažkaip labai palietė ir aš prisimenu, kad pagalvojau, jog aš noriu būti kunigu. Bet tada prasidėjo paauglystė, aš kažkaip negalvojau apie tai“, – prisimena klierikas.
Tačiau, pasak R.Baranovskij, Dievas kažkaip jam siuntė tokius žmones, kurie darbais arba žodžiais parodydavo, pritraukdavo atgal į tą kelią, kuriame jis anksčiau norėjo būti.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
