Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 17d. 08:08

Palangos vilų paslaptys: nuo prezidento vasarnamio – iki viešnamio linksmybių

Palangos vilos: paslaptys, legendos ir likimai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Palangos vilos: paslaptys, legendos ir likimai
Palangoje seniau, kaip ir dabar, virė itin įdomus bei įvairialypis gyvenimas, kurio liudininkėmis virto net kelios dešimtys vilų. Vienose jų atostogaudavo tarpukario žvaigždės, kitos kėlė šiurpą, nes buvo laikomos dvasių ar nelaimingos meilės buveinėmis. Trečiose mezgėsi romanai ir vilnijo skandalai. Apie keletą jų 15min papasakojo gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė.

Palangos nesupainiosi su jokiu kitu kurortu – ji turi savo stilių, o geriausiai jį reprezentuoja garsiosios vilos, saugančios įdomių bei iškilių Lietuvos asmenybių istorijas, ar pačios tapusios tomis intriguojančiomis istorijomis.

Tačiau tų vilų nebūtų, jei nebūtų pačios Palangos.

Daugelis šio pajūrio miesto simboliu laiko J.Basanavičiaus gatvę, tačiau Palangos istorija gimė ne joje.

Palangos dvarą ir keletą kitų dvarų 1824 metais įsigijo Mykolas Tiškevičius, tačiau apie kurorto kūrimą jis tuo metu dar nemąstė.

„Tuo laiku į Palangą jau vyko turistai, buvo apsilankęs ir vyskupas Giedraitis, poetas Adomas Mickevičius, galbūt čia ką ir sukūręs. Tuo metu infrastruktūros nebuvo, tačiau bajorai jau važiavo Palangos link.

Tekdavo jiems išsinuomoti pirkias, trobas iš ūkininkų bei žvejų. Kadangi jos buvo pakankamai kuklios, be langų, tai bajorai – pirmieji Palangos poilsiautojai, suvažiuodavo čia su visais savo rakandais, net kilimais ir indais. Sienas nuklodavo gobelenais“, – istoriją perteikė gidė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė

Tačiau keitėsi laikai, keitėsi ir įpročiai. Pirmasis, suvokęs Palangos reikšmingumą, buvo Mykolo anūkas Juozapas Tiškevičius, gyvenęs Kretingos dvare. Su savo žmona Sofija jie Palangoje turėjo dvarelį, stovėjusį dabartinio kino teatro „Naglis“ vietoje.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pirmasis Tiškevičių dvarelis Palangoje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pirmasis Tiškevičių dvarelis Palangoje

Dvarelis buvo su veranda, nes Juozapas itin mėgo valgyti gryname ore.

„Gyveno be tualeto, vonios kambarių – maudėsi jūroje. Tačiau giminės Tiškevičius vasarą prisimindavo – prašydavosi atvykti pasisvečiuoti prie jūros. Taip jau yra: turi namus pajūryje, giminaičiai prisimena tave šiltuoju metų laiku. Tik tuomet kažkodėl“, – šyptelėjo gidė.

J.Tiškevičius suprato, kad jei jam ir jo šeimai Palanga yra tokia patraukli, kodėl ji negali būti patraukli ir kitiems? Kitaip sakant, Tiškeviams mes turime būti dėkingi už įžvelgtą šio kurorto potencialą.

Atidarė pirmą restoraną ir viešbutį

Išvargintas nuolatinių svečių dvarelyje, J.Tiškevičius pastatė Palangoje pirmąjį restoraną ir viešbutį.

Medinėje Kurhauzo dalyje restoranas išdygo 1877 metais, jam Tiškevičiai šviežią pieną ir grietinę tiekė iš savo Kretingos dvaro. Koks buvo meniu, nėra žinoma. Patys Tiškevičiai dvare mėgavosi grilinta vištiena, putpelėmis, jautiena, keptu veršiuku, lazdyno riešutais lesintais bei vynu girdytais kalakutais, bulviene su raudonaisiais ikrais.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pirmojo Palangos restorano vidus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pirmojo Palangos restorano vidus

Mūrinę Kurhauzo dalį užėmė viešbutis, turėjęs 23 kambarius.

XIX a. pab. Kurhauze įsikūrė ir informacijos biuras, veikė skaityklą, žaidimų kambarys, kavinukė.

„Biure buvo galima įsigyti leidimą-bilietą, skirtą eiti į pliažą ir Tiškevičių parką. Anais laikais parkas nebuvo nemokamas – vienkartinis apsilankymas jame kainavo 17 kapeikų, daugkartinis – 4 rublius, šeimyninis – 6. Kol Tiškevičiai neįkūrė Palangoje parko, artimiausias parkas prie jūros, nuo jos nutolęs 13 km, buvo Kretingoje“, – teigė D.Jomantaitė-Jonaitienė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos Birutės parkas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos Birutės parkas

Tiškevičiai bei turtingesni verslininkai ėmė statyti vieną vilą po kitos. Palangoje nakvynė tuo metu kainavo nuo 16 kapeikų iki 3-jų rublių nakčiai. Vasarą kainos šokteldavo į milžiniškas aukštumas – atsieidavo nuo 100 iki 1000 rublių.

Tiesa, Palangą sezono metu tuomet aplankydavo vos 200 turistų – Rusijos imperijos aukštesnio lygio valdininkų ir aristokratų.

Tiškevičiai siekė, kad Palanga taptų panaši į Sopotą ar Gdanską Lenkijoje. XIX a. pabaigoje ji jau buvo lyginama su Vokietijos kurortais.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos kurhauzas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos kurhauzas

Juozapui pasimirus 1891 metais, už tolimesnį Palangos plėtojimą jau buvo atsakingas Juozapo sūnus Feliksas ir jo žmona Antanina. Pora, pavyzdžiui, išgręžė pirmąjį vandens gręžinį Palangoje.

Palanga pakilo iš pelenų

Žengiame toliau. Kitoje Kurhauzo pusėje tuo metu stovėjusi vila šiandien laikoma vienu seniausių medinių pastatų Palangoje. Ji, statyta apie 1870-uosius metus, vadinta „Baltojo angelo“ vila, nes tarpukariu ją puošė balto angelo statula. Šiuo metu pastatas niekuo neišsiskiria, jame vykdoma prekyba.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buvusi "Baltojo angelo" vila – vienas seniausių medinių Palangos pastatų
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Buvusi "Baltojo angelo" vila – vienas seniausių medinių Palangos pastatų

„Vilą valdė Urniežių šeima. Dabar šį angelą atrastumėte pasivaikščioję po Palangos civilines kapines“, – nurodė gidė.

1938 metais Palangą nusiaubė didžiulis gaisras, kilęs klebonijoje dėl netvarkingos krosnies – namų neteko apie 1,5 tūkst. žmonių, patirta 2 mln. litų nuostolių (palyginimui, mokytojo alga per mėnesį siekė 200 litų). Visas kurorto centras supleškėjo, įsivyravo be galo sunkus laikas.

„Tačiau Palanga – gaji. Pakilo kaip koks feniksas iš pelenų ir jau 1939 metų vasarą pasitiko visiškai atsinaujinusi. Vienas to atsinaujinimo ženklų – Tiškevičių alėjoje stovinti vila „Šilelis“, primenanti Kauno tarpukario modernizmo pastatus.

Tuometis Palangos architektas Vadimas Lvovas buvo paveiktas tarpukario modernizmo – kurortui po gaisro jis suprojektavo net keliolika pastatų, pavyzdžiui, senąją Kauno autobusų stotį, vasaros estradą. Palangą šis architektas norėjo matyti modernesnę“, – įvardijo gidė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila "Šilelis"
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila "Šilelis"

Paklausta, kodėl tuomečiai turtuoliai nenorėjo vilų statyti prie pat jūros, ji priminė, kad tuo metu dar nebuvo kopų apželdinimo, tad nebuvo galima apsisaugoti nuo audrų, vėjų bei nešamo smėlio. Vilos steigėsi labiau šalia kelio, vedančio link jūros.

Vieta, kur gimė „Trejos devynerios“

Kitas sustojimas – nuo 1827 metų veikianti senoji Palangos vaistinė. Ši vaistinė išgarsėjo žymiuoju „trejų devynerių“, kaip vaisto, ekstraktu, kurio galima įsigyti ir šiandien.

Išradėjas – iš Liepojos kilęs farmacininkas Vilhelmas Gruningas, pirmasis užpatentavęs šį žolelių mišinį.

„Jį buvo rekomenduojama užpilti vienu buteliu monopolinės degtinės ir palaikyti 8 paras. Vartojamas ekstraktas buvo esant įvairiems negalavimams – „pilvo vėjams“, „pilvo slogai“, skrandžio, gerklės skausmams, kamuojant peršalimui. „Trejas devynerias“ buvo rekomenduojama gerti 3 kartus per dieną po gerą šaukštą, užgeriant gera stikline vyno. Paskaičiuokim. Jei nepasveikstama, tai bent jau linksma tikrai būdavo“, – šyptelėjo gidė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Senoji Palangos vaistinė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Senoji Palangos vaistinė

Geras produktas neprapuolė, jį greitai pradėjo kopijuoti – ekstraktas buvo gaminamas ir Kaune, ir Rokiškio apylinkėse.

„Teisybė ta, kad V.Gruningas kažko tokio naujo neišrado. Daugelį žolelių, kurias jis naudojo, aprašė dar Hipokratas (vienas garsiausių Antikinė Graikijos gydytojų – aut. past.), o XV a. panašius mišinius gamino vienuoliai pranciškonai. Vilhelmas tiesiog buvo apsukrus verslininkas. Beje, „Trejos devynerios“ buvo populiarios ir tarpukariu, kai su emigrantų banga atsidūrė net Amerikoje, ten buvo gaminamos Čikagoje“, – patikino Diana.

Senojoje Palangos vaistinėje buvo patentuotos „Trejos devynerios“.

Nors vaistinės pastato negalima priskirti viloms, tai taip pat buvo medinis gyvenamasis namas, kuriam būdingi tie patys puošybiniai elementai, dažnai sutinkami Palangoje.

Beje, vaistinės pastate XIX a. pamaldoms rinkdavosi ir liuteronų bendruomenė – vaistininkas jos nariams užleisdavo savo svetainę.

Kur gyveno pirmasis Palangos meras?

Dar viena įdomi vila – „aušrininko“, Lietuvos puoselėtojo, gydytojo, rašytojo, pirmojo Palangos mero, tiesiog spalvingos asmenybės Jono Šliūpo, gimusio 1861 metais Šiaulių apskrityje, gyvenamasis namas Vytauto gatvėje.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Šliūpo vila
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Šliūpo vila

J.Šliūpas bajoru nebuvo, gimė ūkininkų šeimoje, tačiau tėvai net naktimis sapnuodavo, kaip jų sūnus tampa įžymiu lietuviu. Sapnai išsipildė.

„Šliūpas buvo be galo imlaus proto, labai intelektualus. Jis, tikėtina, yra vienintelis žmogus Lietuvoje, parašęs net 4 autobiografijas. Reikia sugebėti taip apie save rašyti“, – šyptelėjo gidė.

Įstojęs mokytis į vieną iš Rusijos universitetų, jis greit „paslydo“ dėl savo aštraus liežuvio – nemėgo „filtruoti“ to, ką sako. Prisišnekėjo J.Šliūpas galiausiai tiek, kad jam buvo uždrausta studijuoti bet kuriame Rusijos imperijos universitete. Net į Vilnių negalėjo vykti pasimokyti.

„Tuomet Šliūpas nusprendė studijuoti Ženevoje. Norėjo tapti gydytoju. Tačiau neatrado, kas finansuotų mokslus – buvo priverstas susirasti darbą. Jonas Basanavičius jam pavedė redaguoti „Aušrą“, tačiau dėl to reikėjo sugrįžti į Mažąją Lietuvą. J.Basanavičius prašė su juo derinti rankraščio turinį, tačiau, spėkit, ar Šliūpas tai darė. Iš gana konservatyvaus laikraščio jis siekė padaryti „Aušrą“ liberalia.

Be to buvo labai kritiškas kunigų luomui – puoselėjo laisvamaniškas pažiūras. Dėl aštrių pasisakymų apie kunigų gyvenimą jis buvo galiausiai išprašytas ir iš Mažosios Lietuvos“, – vieną detalę po kitos atskleidė D.Jomantaitė-Jonaitienė.

J.Šliūpas norėjo vesti bajoraitę Liudviką, tačiau jos tėvai tam priešinosi. Atsidūręs sudėtingoje situacijoje – nei darbo yra, nei mokslai baigti, o ir vesti negali – J.Šliūpas nusprendė vykti į Ameriką. Pasiskolino iš sužadėtinės 200 rublių ir išplaukė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos vilos: paslaptys, legendos ir likimai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos vilos: paslaptys, legendos ir likimai

Amerikos lietuvių bendruomenėje Jonas buvo tikras šviesulys, skatinantis patriotizmą, lietuvybę, dirbo jis įvairiuose laikraščiuose.

„Finansiškai Jonas gyveno itin skurdžiai. Galų gale pas jį atplaukė Liudvika ir jie susituokė, susilaukė trijų vaikų. Tačiau vieną dieną Liudvikai trūko kantrybė ir ji pareiškė ultimatumą: arba Jonas baigs mokslus ir gaus gerą darbą, arba ji išvyks su vaikais į Lietuvą be jo. Šliūpas susiėmė ir per dvejus metus baigė Merilando universiteto gydytojo mokslus“, – toliau pasakojo gidė.

Dirbo gydytoju nuotoliniu būdu

Tuo gyvenimo momentu prasiveržė J.Šliūpo verslumo gyslelė. Mokėdamas keletą kalbų, jis dėdavo skelbimus į vietos laikraščius, pareikšdamas, kad, kaip gydytojas, konsultuoja žmones nuotoliniu būdu.

„Pacientas“ aprašydavo savo negalavimus, įdėdavo į voką dolerį ir siųsdavo Jonui. Šis perskaitydavo gautą laišką ir nusiųsdavo žmogui atgal diagnozę bei patarimus, kaip gydytis.

„Neblogai jam tos konsultacijos sekėsi. Šliūpai Amerikoje pragyveno 35-erius metus ir nusprendė grįžti į Lietuvą, tačiau tik grįžus – 1928 metais – Liudvika mirė, o J.Šliūpas nusižiūrėjo sergančią žmoną slaugiusią jauną tarnaitę Grasilda Grauslytę iš Palangos.

Prabėgus metams nuo žmonos mirties, Jonas pasiūlė Grasildai už jo tekėti. Jaunikiui tuo metu buvo arti 70 metų, iš vargingos šeimos kilusi nuotaika buvo jaunesnė 38-eriais metais. Dėl šios santuokos supyko J.Šliūpo vaikai. Net kai vyko Eržvilke vestuvės, per ceremoniją trenkė žaibas“, – teigė gidė.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Jonas Šliūpas
Alvydo Januševičiaus nuotr./Jonas Šliūpas

Susituokę Jonas ir Grasilda netrukus persikraustė į Palangą. 1929 metais ir buvo pastatyta gražioji sodybėlė, o J.Šliūpas galiausiai tapo pirmuoju kurorto meru.

„Turėjo Jonas daug įdomių planų. Vienas jų – įteisinti civilinę metrikaciją, antras – Palangoje įsteigti laisvamanių, netikinčių bažnyčia, Dievu, kapines. To jam nepavyko padaryti, bet laisvamanių kapines galima aptikti aplink Žagarę“, – teigė gidė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./J.Šliūpas su šeima prie vilos
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./J.Šliūpas su šeima prie vilos

1930 metais Grasildai ir Jonui gimė sūnus Vytautas. 1944 metais Šliūpai susiruošė vykti į Ameriką, tačiau vokiečiai privertė J.Šliūpą parengti kalbą, šlovinančią Vokietiją, kuri turėjo nuskambėti radijo bangomis. Visa ši įtampa baigėsi J.Šliūpo staigia mirtimi.

Po mirties Grasilda su sūnumi išvyko į Ameriką (J.Šliūpo pelenai keliavo kartu), kur juos priglaudė vyresnioji Jono dukra Aldona, už Atlanto tapusi akušere ginekologe.

„Siūlau užsukti į J.Šliūpo vilą-muziejų ir pasigrožėti tikru tarpukario inteligento namo interjeru, susipažinti daugiau su šia nepėsčia asmenybe“, – pasiūlė D.Jomantaitė-Jonaitienė.

Vila, kurioje A.Mončys niekad negyveno

Sustojame prie S.Daukanto gatvėje veikiančio Antano Mončio namų-muziejaus. Šiemet švenčiamas šios iškilusios asmenybės gimimo šimtmetis.

„Jei nesate apie šią asmenybę girdėję, nesijauskite blogai, nes Antanas Mončys yra labiau žinomas Prancūzijoje nei mūsų kraštuose.

Gimė Antanas Kretingos rajone, tačiau likimas jį, talentingą skulptorių ir dailininką, nuvedė į Paryžių. Ten jis sukūrė šeimą. Antano meninis palikimas yra toks įdomus, kad tyrinėja net Sorbonos universitetas“, – pristatė gidė, kuriai yra tekę bendrauti su A.Mončio sūnumi Jeanu Christophe'u, tapusiu aktoriumi.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Antano Mončio namai-muziejus
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Antano Mončio namai-muziejus

Jeanas savo tėvą apibūdino labai nekalbiu žmogumi, nes gyvendamas Prancūzijoje jis neva nuolat ilgėjosi Lietuvos, buvo darbo žmogus. Kalbiu jis tapdavo tik tuomet, kai būdavo paliečiama Lietuvos tematika.

„Sovietinėje Lietuvoje Antanas Mončys, kaip pažangus inteligentas, buvo nepageidaujamas. Jei būtų grįžęs, kaži kaip būtų pasibaigę. Antanas nemanė kada grįšiąs į Lietuvą, bet ragino savo sūnų niekuomet nepamiršti protėvių žemės“, – toliau pasakojo gidė.

Įdomu tai, kad vilą, kuri dabar yra tapusi muziejumi, 1926 metais pasistatė Tiškevičiaus žemių prižiūrėtojo sūnus, tačiau, ironiška, joje menininkas A.Mončys niekuomet negyveno.

Antano Mončio muziejaus-namų archyvo nuotr./Lietuvių išeivijos menininkai: Vytautas Kasiulis, Antanas Mončys ir Albinas Elskus
Antano Mončio muziejaus-namų archyvo nuotr./Lietuvių išeivijos menininkai: Vytautas Kasiulis, Antanas Mončys ir Albinas Elskus

„Simboliška, kad ši vila yra ryški. Tokia ryški, koks buvo A.Mončys“, – patikino gidė.

Verta atkreipti dėmesį ir į šalia esantį medinį geltoną pastatą, kuriame įsikūręs Palangos civilinės metrikacijos skyrius. Ši šveicariško tipo vila – įprasta Palangai: miela, šviesi, geltona, pagražintais langais, balkonėliais.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos civilinės metrikacijos skyrius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos civilinės metrikacijos skyrius

„Atostogas mūsų inteligentija mėgdavo leisti Šveicarijoje. Matyt, su inteligentų atostogų įspūdžiais ta šveicariška mada ir atkeliavo į Lietuvą“, – paaiškino D.Jomantaitė-Jonaitienė.

Jei bristi į jūrą – peršalta

Tarpukariu Palanga turėjo ir šiltąsias maudykles. Paklausite, kas tai? Gidė pateikė atsakymą.

„Į Palangą buvo rekomenduojama važiuoti tiems, kurie serga nervų, ginekologinėmis ligomis, kas patiria stresą. Vanduo, jūra, pušynų kvapas, ramybė gydo. Tačiau ne visiems šaltas Baltijos jūros vanduo patiko, tad tokiems, lepesniems, poilsiautojams vienoje iš vilų buvo įrengtos 24 vonios, kuriose jūros vanduo buvo pašildomos. Tai buvo laikoma gydomąja procedūra.

Vonios buvo suskirstomos į klases – jos priklausė nuo vonios aplinkos, kokia ji buvo prabangi. Tai nebuvo pigi pramoga. Laikraščiuose buvo aprašomi konfliktai, į kuriuos įsiveldavo Palangoje atostogaujančios poros – susipykdavo, jog kuris daugiau nei planuota pinigų kur išleisdavo“, – šyptelėjo gidė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Čia veikė šiltosios maudynės
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Čia veikė šiltosios maudynės

Įdomu tai, kad tais laikais netoli Palangos tilto stovėjo pastatas, kuriame būdavo įrengti persirengimo kambariai, netgi individualūs. Juose buvo galima prigulti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos vilos: paslaptys, legendos ir likimai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos vilos: paslaptys, legendos ir likimai

Tie, kurie norėdavo išsimaudyti, lipdavo į būdeles ant ratų – jomis jie buvo įvežami į vandenį. Jose galėdavo persirengti ir gėdos nejausdami pūkštelėti į vandenį“, – tarpukario pliažinimosi įpročius perteikė gidė.

Negana to, pliažo lankymas buvo suskirstytas valandomis – iki 11 valandos ryto galėjo lankytis moterys, nuo 11 iki 14 valandos pliažas priklausė vyrams. Nuo 14 valandos pliažintis buvo draudžiama, paplūdimys buvo skirtas tik pasivaikščiojimams, kad niekas dienos metu per daug nedemonstruotų savo grožybių.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos vilos: paslaptys, legendos ir likimai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Palangos vilos: paslaptys, legendos ir likimai

Gidė priminė, kad iki 1935 metų Palangos pliažas su tiltu buvo privatus – priklausė Tiškevičiams.

„Nuogybių ir grožybių buvo galima pažiūrėti kitur. Būdavo vietų, kur galima buvo atrasti "auksaplaukių undinių". Už tam tikrą sumą jos palaikydavo kompaniją ir parodydavo nuogybių.

Tiesa, Palangoje prostitucijos buvo maža, nes būdavo per daug akių – tarpukariu suvažiuodavo visas Kaunas, inteligentija. Tad tie vyrai, kurie norėjo pasimėgauti "auksaplaukėmis undinėmis", vykdavo į Nemirsetos kurhauzą. Jis buvo toliau nuo miesto, vyrai ten linksmindavosi iki paryčių, vykdavo ne visai legalūs dalykai. Palanga nebuvo jau tokia nekalta, visko čia vykdavo. Pasitaikydavo net mirčių iš meilės“, – pristatė gidė.

Kur Džiuljeta sutinka Romeo

Suintriguoti mirčių dėl meilės tema, patraukėme šalia J.Basanavičiaus gatvės esančių, dar tarpukariu statytų vilų "Džiuljeta" bei "Romeo" link. Iki šiol neaišku, kuri vila kuriuo vardu pavadinta. Šios vilos priklausė Tiškevičiams. Neliko iki šių dienų tik gražių jų balkonėlių.

1935 metais viename tarpukario laikraščių buvo aprašyta liūdna istorija, kaip vienas Palangos policininkas pamilo poilsiautoją, jiedu susižadėjo, tačiau mergina nesiruošė įsipareigoti – buvo padykusi: tarsi pasižadėjusi, tačiau koks vakaras – lekia į šokius ir mirksi akytėmis kitiems poilsiautojams.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vilos "Džiuljeta" ir "Romeo"
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vilos "Džiuljeta" ir "Romeo"

„Vieną dieną tas vargšas policininkas iškėlė jai ultimatumą. Išgirdusi tai, mergina užsidarė kambary, ėmė verkti. Ji negalėjo apsispręsti. O vargšas policininkas, supratęs, kad mylimosios širdis tokia kieta, nusižudė.

Sužadėtinė laikraštyje buvo pasmerkta, nes tą pačią mirties dieną, pasiskolinusi draugės paltą, ji vėl šmirinėjo po pliažą ir mirksėjo akimis vyriškiams“, – liūdną istoriją nupasakojo gidė, pagarsinusi gandus, kad Romeo viloje galėjęs gyventi grafienės meilužis, o Džiuljetos viloje – grafo meilužė.

Bet, anot gidės, šalia stovi vila „Jūros akis“, kurioje vienas iš kambarių pavadintas „Meilužės kambariu“. Neva, tame kambaryje ir gyvenusi grafo Tiškevičiaus meilužė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila "Jūros akis"
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila "Jūros akis"

Priešais Romeo ir Džiuljetos vilas – viena iš nedaugelio Tiškevičių mūrinių vilų, kurioje apsistodavo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Ji žinoma „Baltosios vilos“ vardu.

„Valstybė šią vilą tarpukariu nuomojosi iš grafaitės Marijos Tiškevičiūtės. Ji pati čia negyveno. Antanas Smetona šioje viloje vasarą gyvendavo 4-6 savaites. Nors atostogos, atrodo, būdavo ilgokos, tačiau prezidentas per jas intensyviai dirbo. Kiekvieną šeštadienį traukiniu iš Kauno pas jį atvykdavo visas ministrų kabinetas“, – papasakojo gidė.

Iš Kauno iki Kretingos A.Smetonai tekdavo dardėti 6 valandas. Jis atsiveždavo 3 automobilius, atvykdavo su apsaugininkais, virėja, tarnaite, sekretoriumi, visa šeima.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila, kurioje atostogaudavo A.Smetona
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila, kurioje atostogaudavo A.Smetona

Pliaže A.Smetona turėdavo atitvertą kampelį sau. Apsaugininkai, apsirengę civiliais rūbais, įsimaišydavo į poilsiautojų būrį ir saugodavo prezidento ramybę.

Prie pajūrio klimato, anot gidės, A.Smetona buvo pratęs, nes čia buvo mokęsis – lankė prie bažnyčios buvusią Palangos gimnaziją.

Įžymybių vila, kurioje vaidenasi

Palangoje mėgdavo koncertuoti ir pramogauti Kipras Petrauskas, prezidentas Aleksandas Stulginskis, netgi Maironis, kuriam labai patiko itin išsilavinusi, puiki pašnekovė Marija Tiškevičiūtė, skyrė jai net eilėraštį „Nuo Birutės kalno“.

Visos šios asmenybės mėgdavo apsistoti „Anapilio“, dar kitaip vadinamoje Sofijos vardu, viloje, kurioje dabar veikia Palangos miesto muziejus.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./"Anapilio" vila
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./"Anapilio" vila

Ši vila buvo pastatyta grafienei Sofijai Tiškevičienei. Jos bokšte Sofija buvo įrengusi vėjo vargonus. Kai pūsdavo vėjas, sklisdavo keistas bei paslaptingas garsas.

Manoma, kad viloje grafienė buvo įsirengusi ir veidrodžių kambarį, kuriame atlikdavo spiritistinius seansus: siekdavo išsikviesti dvasias, o veidrodžiai neva jas turėdavo klaidinti – negalėdavo pasprukti.

„Prisikviesdavo Sofija aristokratų draugų ir atlikdavo tuos spiritistinius seansus. Kaip visa tai atrodė tarnams? Jie matydavo ir daug ko prisigalvodavo – taip ir gimė gandai, kad šioje viloje vaidenasi. O dar nusižudė tarnaitė...“, – tuomet sklidusius gandus perpasakojo gidė.

Paskutinis sustojimas – „Komodos“ vila, dar kitaip vadinama „Jūrpiliu“. Ją, esančią bene arčiausiai jūros (šiuo metu čia veikia restoranas), pastatė Feliksas Tiškevičius savo broliui Aleksandrui.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila "Komoda"
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila "Komoda"

„Ot, laikai buvo. Nenori savo brolio dvare (dabartiniame Palangos gintaro muziejuje – aut. past.) priimti, per maža vietos, tai pastatai vilutę. Prabangūs laikai buvo, – šyptelėjo gidė. – Vilą pastatė prancūzų architektas, manoma, tas pats, kuris suprojektavo Tiškevičių Trakų Vokės dvarą.“

Kurorto įkūrėjas Juozapas Tiškevičius iš viso turėjo 27 dvarus.

Tarpukariu Tiškevičiai Palangoje pardavinėjo žemes – galėjai įsigyti anksčiau dvarui priklausiusį lopinėlį. Vilas statėsi ir Kauno turtingi bankininkai, kitų verslų atstovai, – Tiškevičiai neturėjo monopolio.

Taigi, jei pradžioje Palanga buvo prieinama tik turtingiems žmonėms, tarpukariu ji tapo atviresnė ir paprastesniems valdininkas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila, kurioje gyveno tapytojas Antanas Žmuidinavičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vila, kurioje gyveno tapytojas Antanas Žmuidinavičius

Štai vienoje iš J.Basanavičiaus gatvėje esančių vilų gyveno tapytojas Antanas Žmuidinavičius, iš viso nutapęs apie 2 tūkst. darbų. Dalis jų buvo įkvėpti Palangos grožio.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje