Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 18d. 18:45

Panevėžio bendruomenių rūmai – vėlyvojo modernizmo palikimas

Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr. / Panevėžio bendruomenių rūmai
1977 m. architekto Henriko Antano Balčiūno suprojektuoti ir tik po dešimtmečio – 1987 m. – duris atvėrę Panevėžio bendruomenių rūmai anuomet mieste tapo kultūros ir meno meka. 7 509 m2 ploto, vyresniems geriau žinomi kaip „Ekrano“ kultūros rūmai, buvo įkomponuoti Nevėžio upės šlaite.

Ir nors šio pastato brolį dvynį galima išvysti Mažeikiuose – vėlyvuoju modernizmu alsuojantis pastato projektas buvo kurtas būtent Panevėžiui.

Pasiruošimas statyboms

Panevėžio Bendruomenių rūmų istorija prasidėjo 1967 metais, kai dramos teatrui pastačius naują pastatą (dab. Juozo Miltinio dramos teatrą), Panevėžio kultūros namai persikėlė į jo vietą Respublikos gatvėje. Negavus leidimo senojo teatro rekonstrukcijai, pradėta rūpintis naujų kultūros rūmų statyba.

Dar 1970 metais Panevėžio miesto Kranto g. 28 numeriu pažymėto sklypo vietoje stūksojo pora gyvenamųjų medinių gryčių. Panevėžio miesto vykdomojo komiteto iniciatyva (tuomet jis atliko savivaldybės funkciją) šis 2,88 ha žemės sklypas buvo paskirtas naujųjų rūmų statybai. Ten stovėję namai buvo nugriauti, o tuometiniams namų gyventojams pasiūlyti butai daugiabučiuose bei pinginė kompensacija.

Rūmų statyboms finansuoti planuojama suma buvo 3 mln. rublių. Pagal tuometę tvarką, daugiau nei 1 mln. rublių kainuosiantys pastatai turėjo gauti leidimą iš Maskvoje esančių SSRS elektronikos pramonės ministerijos vadovų. Negavus finansavimo „iš aukščiau“, buvo pasiektas susitarimas miesto kultūros rūmus paversti žinybiniais ir rūpestį jais perduoti „Ekrano“ gamyklai. Šio susitarimo protokolas buvo pasirašytas 1976 m. lapkričio 22-23 d., tad pastatas oficialiai tapo „Ekrano“ kultūros rūmais.

Tuo metu vienintelėje Baltijos šalyse ir vienoje didžiausių Europoje spalvinius kineskopus gaminusioje pramonės įmonėje dirbo 7 tūkst. darbuotojų. Statant kultūros rūmus, pirmiausia galvota apie juos: manyta, kad būtent jų saviraiškai, laisvalaikiui pastatas bus skirtas, bet naudotis galės ir kiti miesto gyventojai.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

„Ekrano“ kultūros rūmų architekto H. Balčiūno siekis, kaip jis pats sakė, buvo išnaudoti esamą reljefą esantį prie Nevėžio upės. Rūmai buvo projektuojami taip, kad nepertraukiamai vienu metu galėtų vykti trys renginiai: žiūrovų srautai nesimaišytų ir vieni kitiems netrukdytų, o renginių garsai nesklistų skirtingose erdvėse.

Rūmų galėjo ir nebūti

Pastatas buvo statomas nuo diskotekų salės šlaitu, tarsi laiptais, kopiant aukštyn. Apie 1980 m., kai jau buvo pradėta statyti vidurinioji, administracinė pastato dalis, SSRS prasidėjo pertvarkos. Tuometinis TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Tichonovas buvo nurodęs sustabdyti naujų objektų statymą, o tuos, kurių pastatyta mažiau nei pusę – užkonservuoti.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Manoma, kad prie Panevėžio bendruomenių rūmų ir kitų pastatų statybos sulėtėjimo, bei SSRS sprendimo stabdyti ar konservuoti objektus, galėjo prisidėti ir 1980 m. Maskvos vasaros olimpinės žaidynės.

Bendruomenių rūmų tada buvo pastatyta trečdalis, todėl pastatas pateko į konservuojamųjų dalį.

Tuometis „Ekrano“ gamyklos direktorius Vincentas Navickas dėjo labai dideles pastangas, kad rūmai būtų baigti. Tik jo atkaklumo dėka darbai vėl pajudėjo. Tam prireikė kelių metų.

Kultūros rūmai – pastatyti

Statybininkams baigus darbus, raktai nuo visų pastate esančių durų buvo perduoti tuometei ūkio skyriaus vedėjai Reginai Čerškienei. Susegti į vieną ryšulėlį jie svėrė 10 kg.

„Susipyliau tuos raktus į maišą ir iškulniavau namo“, – prisiminimais dalijosi R. Čerškienė.

Nuo tada išbandymų metas prasidėjo tuomečiam kultūros rūmų personalui.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

„1986 m. Panevėžio statybos tresto žmonės apleido pastatą, tačiau viskas skendėjo dulkėse: visur statybinės nuolaužos, plytgaliai. Rūmuose prasidėjo švarinimo darbai. Nestokojantys entuziazmo patalpas tvarkė visi – direktorė, pavaduotoja, kultūros darbuotojai, buhalterė, techniniai darbuotojai, ūkio personalas“, – pasakoja moteris.

Ūkio skyriaus vedėja prisimena, kad ji ir direktorė atsivežė siuvimo mašiną, ją pasistatė viduryje didžiosios salės scenos, pasiklojo audinius ir ėmėsi siūti užuolaidas, kurių reikėjo didžiosios salės fojė. Dirbusios visą naktį, užuolaidas ryte moterys jau turėjo.

Pašnekovei antrina ir daugiau nei 30 metų Panevėžio bendruomenių rūmuose budinčiuoju dirbantis Alvydas: „Ir aš, ir mano pati, įrengimo darbus padėjome atlikti. Išėjus statybininkams čia nė grindų dar nebuvo: lenteles kalėme savomis rankomis.“

Prireikė net kelių mėnesių, kad rūmai blizgėtų. Atidarymo juostelė buvo perkirpta 1987 m. balandžio 28 d., prieš gegužės 1-osios demonstracijas.

Medžiagiškumas

Panevėžio bendruomenių rūmų šlaite įmontuotas pastatas stovi ant į žemę įgręžtų pamatų. Kai kurie jų siekia ir keliolikos metrų gylį, mat paupyje gausu smėlingų vietų.

Pastato fasadui ir interjerui įrengti buvo naudojamas dolomitas, atvežtas iš Estijos.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Mediena – tuomečio Panevėžio baldų fabriko produkcija. Nuo pastato pastatymo palubėje tebekabantys šviestuvai – estiški. Laiptų granitas – iš Ukrainos. Metalinės konstrukcijos bei apdaila buvo sukurta „Ekrano“ gamykloje.

Iš erdvės į erdvę

Pastato funkcija per daugiau nei tris dešimtmečius nepakito. Nors „Ekrano“ gamykla pastatą už skolas perleido Panevėžio miesto savivaldybei, šiose sienose visada karaliavo kultūra.

Pastato patalpų detalėmis pasidalijo visus statybų procesus stebėjęs, ilgametis Bendruomenių rūmų darbuotojas Algimantas Skvereckas.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Algimantas Skvereckas
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Algimantas Skvereckas

Diskotekų salė

Statybos prasidėjo būtent nuo jos. Salė projektuota 400 žmonių.

Retas kuris žino, kad iš šios salės, lipant laiptais dar žemiau, galima patekti ir į biliardinę. Ji įkurdinta po lauko terasa. Iš pradžių ten stovėjo keli biliardo stalai, tačiau ilgainiui nuslopus susidomėjimui juos pakeitė žaidimų automatai. Jais naudotasi kelis metus, tačiau pasikeitus jaunos, besikuriančios Lietuvos valstybės įstatyminei bazei automatus teko panaikinti. Dabar ši erdvė naudojama kaip sandėliukas rekvizitams.

Iš diskotekos salės galima išeiti į lauko terasą. Ją projektuojant buvo galvojama apie galimybę žmonėms išeiti parūkyti. Tokia buvo tiesioginė jos paskirtis. Dabar čia vasarą rodomi filmai po atviru dangumi, terasa virsta koncertų pakyla.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

A. Skvereckas pamena, kad yra buvę jog salėje šokti susirinkdavo net iki 900 žmonių: „Rūmuose rinktis buvo populiaru: moderni garso ir apšvietimo įranga, gera muzika, trys diskotekų vedėjai. Nenuostabu, kad neretai čia pasirodydavo ir policijos pareigūnai, iškviesti malšinti nesutarimų.“

Diskotekų salė turi savo aparatinę, garso ir šviesų valdymo sistemą. Anuomet čia buvo įrengtos moderniausios to laikmečio šviesų instaliacijos: pakėlus akis į viršų pamatytumėte baltus griovelius, kuriuose dabar žioji ertmės – ten buvo įvairiaspalvės lempos, o scenoje kiliminė danga slepia grūdinto stiklo grindis, kuriose taip pat mainydavosi spalvos.

Kavinės

Kavinių pastate, pagal projektą, buvo trys. Dvi prie didžiosios salės ir viena šalia diskotekų salės.

Pirmus metus dirbo visos kavinukės, tačiau savivaldybei perėmus rūmus – šią veiklą teko nutraukti.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Dabar veikia vienintelė – prie didžiosios salės. Likusi prie diskotekų salės naudojama tik prireikus, užsakytų renginių metu ten šeimininkauja tiekėjai.

Administracinis aukštas

Pirmajame aukšte – administracijos kabinetai, kasos, darbo erdvės, rūbų siuvykla.

Tai vienintelė rūmų dalis, kuri buvo renovuota. Įgyvendinant neįgaliųjų įtraukties projektą buvo paremontuotos patalpos, jos pritaikytos neįgaliųjų saviraiškai per kūrybinę perspektyvą. Nupirkta ir įrengta skalbimo, siuvimo mašinų.

Dabar čia kuriamos dekoracijos pasirodymams.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Mažoji salė

Prieš patenkant į mažąją salę – galima trumpai stabtelėti fojė. Nuo pat pradžių buvo planuojama, kad joje bus eksponuojamos parodos, tad ir dabar sienas puošia menininkų kūriniai. Jauki, minkštasuoliais kampuose užpildyta erdvė pritaikyta kameriniams susibūrimams. Manyta, kad čia atsikvėpti nuo susirinkimų šurmulio iš mažosios salės ištrūks žmonės, prisėdę šnekučiuosis, galės patogiai lūkuriuoti.

O štai mažoji salė dabar jau kitokia, nei prieš tris dešimtmečius. Joje buvo 240 aukštėjančių kėdžių, prisuktų prie žemės. Čia taip pat būta garso aparatūros, kino projektoriaus. Kino ekranas nedidelės pakylos gilumoje kabo ir dabar, tačiau filmų peržiūros jau nevyksta.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Dabar kėdės išmontuotos, o ant parketo sukasi repetuojančių kolektyvų poros, medžiu apkaltos sienos sugeria chorų atliekamas dainas. Salė tapo universalia.

Chorų repeticijų kambarys

Panevėžio bendruomenių rūmuose yra šeši grimo kambariai, dar kelios repeticijų erdvės, bet labiausiai nustebina kambarys, į kurį įžengus – kažkas pasikeičia.

Garsas. Visuose kambariuose aidėjęs, pravėrus medines duris, jis kažkur išnyksta. Raudonu kilimu iškloto kambario kampe – pianinas. Tik jis ir medžiu apkaltos sienos primena, kad čia kitados repetuodavo muzikantai, darydavo garso įrašus.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

„O ar žinote kuo padengtas šis kambarys, kad sugertų garsą? – pakutendamas smalsumą klausimą užduoda A. Skvereckas. – Asbestu. Tuo pačiu šiferiu, kurį dabar nuo namų stogų lupa, tik čia jis uždažytas storu sluoksniu dažų. Po juo – stiklo vata. Kitos technologijos garsui sugerti statant pastatą nebuvo, tad nėra ko stebėtis. Nepaisant priemonių, garso izoliacija čia nepaprastai gera.“

Didžioji salė

Koridoriais, iš kurių į sceną paprastai išnyrą aktoriai, šokėjai, dainininkai, renginių vedėjai, patenkama į didžiąją salę.

Joje – 620 vietų. Buvo planuota 800, tačiau statant rūmus tuometis „Ekrano“ direktorius V. Navickas lankydamasis Vengrijoje pasėdėjo nepaprastai patogiose kėdėse, kurių primygtinai norėjo ir Panevėžyje. Jos buvo kiek platesnės, nei planuotos pastato projekte, tad vietų skaičių teko sumažinti, kad salė atitiktų visus saugos reikalavimus. Kėdės nebuvo keistos, stovi ten ir dabar, o anksčiau pirmose eilėse ir jose įtaisyti garsiakalbiai veikė. Dažniausiai juos naudodavo scenoje pasisakančiųjų tekstams versti.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Negana to, kėdės prisideda ir prie geresnės salės akustikos. Kai pastatas buvo pastatytas, buvo pakviestas muzikas Saulius Sondeckis, kad įvertintų salės akustinius aspektus. Tąkart scenoje buvo ir plojama, ir dainuojama, ir rėkaujama, ir šokinėjama. Profesorius, paklausęs, kaip garsai skamba, tarė: „Neblogai, bet reikėtų pačią sceną dar aprengti užuolaidomis, paskliaustėmis, užkulisiais.“

Dėl to scenoje gausu vilnonės medžiagos, kuri pakabinta 1987 m., nesyki vilgyta specialiomis priemonėmis, kad nedegtų, yra likusi iki dabar.

Dar muzikas rekomendavo žiūrovams už nugarų esančią sieną suapvalinti, kad garsas geriau atsimuštų. Tačiau pastatas jau stovėjo, o sienas versti ir perstatyti naujai – būtų buvusi didelė prabanga. Todėl ten esančios vėdinimo sistemos buvo apkaltos medžiu, kad geriau sugertų garsą.

Scenos mechanizacijai buvo parengtas atskiras projektas. Scenos grindyse – keturių bėgių besisukantis ratas. Virš jos, aukštai kybo penki sofitai, ant kurių įtaisyti prožektoriai. Scenos gale – horizontas, ant kurio kabinamos dekoracijos. Kiekviena keliamoji štanga gali išlaikyti iki 250 kg. Iš viso ten – aukštai – 38 keliamieji įrenginiai, kuriuos pasiekti galima ardinais.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Nuo grindų iki aukščiausio taško scenos karūnoje – 23 metrai. Ardinai skirti aptarnaujančiam personalui užlipti į 7,8 metro, 12 metrų, į 14 metrų aukštį, apžiūrėti mechanizmus ar dekoracijas. Karūnoje įrengta ir dūmų šalinimo sistema: gaisro atveju ten esantys skydai atsidaro ir sudaro natūralią trauką, kaip kaminas, taip užkirsdami kelią dūmams plisti į kitas patalpas.

Scenos priekyje – ne tik užuolaidos, bet yra ir gaisro gesinimo mechanizmas. Maždaug ties pagrindine užuolaida yra įtaisyti purkštukai, kurie įsijungia gaisro atveju. Jie sukuria vandens sieną, atskiriančią sceną ir žiūrovų auditoriją.

Scena visuomet būdavo priskiriama didesnės rizikos erdvei, kur dėl prožektorių ar ugnies elementų gali kilti gaisras. Vandens siena nepraleidžia nei ugnies, nei dūmų, tad žiūrovai gali spėti pasišalinti iš salės. Šiai sistemai reikalingas vandens rezervuaras įrengtas po automobilių stovėjimo aikštele šalia Panevėžio bendruomenių rūmų, o užpildomas yra iš miesto vandentiekio resursų. Nors kol kas nė karto neteko panaudoti, mechanizmas veikia ir dabar.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Salėje buvo 3 aparatinės. Dabar naudojamos dvi: garso ir šviesos. Dar buvo ketvirta – kino aparatinė, kur buvo įrengti patys moderniausi projektoriai.

Fojė

Ištrūkus iš didžiosios salės prietemos patenkama į fojė.

Yra sakoma: „Nėra nieko ilgaamžiškesnio už laikiną.“ Ši frazė tinka apibūdinti Panevėžio bendruomenių rūmų laiptų turėklus, kurie buvo įrengti tik tam, kad po statybų butų galima priduoti pastatą atitinkantį saugos reikalavimus.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Juos turėjo pakeisti grūdinto stiklo instaliacijos įrėmintos plienu bei nikeliu. Gamyba buvo pradėta, tačiau Panevėžio stiklo fabrike prasidėjo problemos su krosnimis, vėliau ir įmonės veikla. Metalines konstrukcijas gamino pati „Ekrano“ gamykla. Šis procesas užsitęsė porą metų. Tada prasidėjo neramumai dėl šalies nepriklausomybės, atsirado didesnių rūpesčių. Ilgainiui spalvotų kineskopų gamykla ėmė eiti bankroto link ir turėklai liko tokie, į kokius lipdami laiptais rankomis remiamės dabar.

Vitražiniai langai

Į fojė šviesa krinta per vitražinius langus, kurie neatsiejami nuo Panevėžio bendruomenių rūmų interjero. Iš lauko nematomus, veidrodiniais langais dengtus vitražus sukūrė tautodailininkė, vitražistė Gintautėlė Laimutė Baginskienė.

Vitražas sudarytas iš keturių dalių. 71 m2 dydžio kūrinys suskirstytas į keturias dalis atspindi lietuvių liaudies dainą „Augo girioj ąžuolėlis“: dvi dalys atitinka moteriškąją dainos dalį – liepužėlę, dvi dalys – vyriškąją – ąžuolėlį.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Pagrindinis akcentas vitraže – to meto tautinė tematika, nacionaliniai kostiumai, ąžuolai ir… rankos. Anot autorės, ji norėjo išryškinti darbščias mūsų tautos vyrų ir moterų rankas, todėl jos kiek didesnės nei įprasta.

Pati gamyba buvo labai sudėtinga. Vitražas buvo gaminamas bene du metus. Dailininkė vaizdą turėjo nusipiešti ant didžiulio popieriaus lapo, sudėlioti spalvas, pjaustyti stikliukus, kiekvieną jų atskirai kišti į rūgšti ir po to išdegti krosnyje. Kiekviena detalė ir rūgštyje, ir krosnyje turėjo būti laikomas tiek, kad įgautų atitinkamą spalvą: palaikius per ilgai – bus per tamsus, per trumpai – per šviesus. Tad kuriant vitražą buvo sunaudota antra tiek stikliukų, kiek dabar jų yra vitraže.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Išgavus reikiamą kiekį reikiamos spalvos stikliukų jie buvo jungiami ne dirbtuvėse, o vežami į kultūros rūmus ir sutvirtinami jungiamuoju audiniu – švinu. Šis metalas dabar jau mažai naudojamas, tačiau anuomet kitos technologijos nebuvo.

„Kita teigiama švino savybė – vasarą gaminys nuo saulės įkaista ir dėl metalo liaunumo gali judėti, nesutrupa. Žiemą orui atvėsus metalas susitraukia ir toliau prilaiko stiklą. Temperatūriniai svyravimai tokiam dideliam kūriniui turi labai didelę reikšmę – jis ilgėja, platėja. Švinas tai kompensuoja. Paveikslas – gyvas“, – pastebi Panevėžio bendruomenių rūmų direktorės pavaduotojas.

Taip pat planuota vitražą įkomponuoti į ąžuolinį rėmą. Tam rėmui grynas Lietuvos ąžuolas specialiai buvo išrinktas kažkur netoli Radviliškio, atvežtas į Panevėžį ir pradėtas ruošti kabinimui ant sienos. Kūrėjai prisipažino, kad padarė klaidą: buvo planuota, jog vitražo rėmuose matysis medžio rievės, bet viena dalis per klaidą buvo nulakuota tamsiai, tad teko viską suvienodinti.

Pašnekovas viliasi, kad gal kada nors, kai vyks rūmų remontas, bus galima rėmus nušveisti ir padaryti tokius, kokie buvo planuoti.

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai
Rimvydo Ančerevičiaus nuotr./Panevėžio bendruomenių rūmai

Panevėžio pučiamųjų orkestro „Garso“ repeticijų erdvė

Dar viena patalpa, kurioje dabar karaliauja pučiamųjų muzika, pagal pirminį planą turėjo būti „Ekrano“ gamyklos biblioteka, tačiau ji buvo iškelta dar tada, kai rūmai priklausė pramonės įmonei.

Buvo nuspręsta patalpas išnuomoti bankui ir taip pagelbėti kultūros įstaigai gyvuoti. Pirmi atsikėlę į patalpas – buvo „SEB“ bankas. Jiems išsikėlus čia buvo „Swedbank“ filialas. Atėjus krizei – bankai mažino atstovybių skaičių, tad neliko ir pastarosios įstaigos.

Miesto savivaldybė tada nusprendė į šias patalpas įkelti orkestrą „Garsas“. Anksčiau repetavęs Muzikiniame teatre, dabar muzikavimui jis buriasi Panevėžio bendruomenių rūmų pašonėje.

Siekiant atskleisti Panevėžio architektūrinį veidą, užfiksuoti išskirtinius XX a. pabaigos šio miesto pastatų projektus, jų istorijas, naujienų portalas JP įgyvendina projektą „Architektūrinis pjūvis“. Juo norima paviešinti pastatų statymo istorijas, perduoti jas ateities kartoms ir „Pastatai kalba. Panevėžys“ ekskursijoms surinkta informacija pasidalyti su platesne auditorija.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Jūsų Panevėžys“/www.jp.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:50
01:14
00:27

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje