Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po Lietuvą – baidarėmis: kur slapstosi Gaujos vingiai?

Per miškus ir pievas teka sraunioji Gauja
Gerimanto Statinio nuotr. / Per miškus ir pievas teka sraunioji Gauja
Šaltinis: 15min
0
A A

Kažkodėl įvardijus upės Gaujos pavadinimą, visi atsako – taip, žinome, tai nuostabi upė Latvijoje, tekanti pro Siguldą.

Ne, ne šią gražuolę turime galvoje, o kitą, tekančią Lietuvoje, Dieveniškių pusiasalyje, kurį pasak legendos, mums paliko sovietai, Stalinui pasidėjus pypkę ant Lietuvos žemėlapio.

Bijodami ją patraukti, generolai tiesiog apibrėžė jos kontūrus. Dieveniškių dar „apendiksu“ vadinamą pusiasalį iš trijų pusių supa Baltarusijos teritorija.

Gerimanto Statinio nuotr./Valstybinė siena
Gerimanto Statinio nuotr./Valstybinė siena

Įdomi dar ir Pagirių palivarko istorija, kuri sovietmečiu buvo Baltarusijos teritorijoje maža Lietuvos „salelė“ arba eksklavas, ji tuometniame LTSR žemėlapyje visuomet būdavo vos pastebimai pažymėta su maža rodykle į Lietuvą.

Istorija buvo tokia, kad grafo K.Vagnerio dvarui Šalčininkuose priklausantis maždaug 157 ha Pagirių palivarkas buvo paliktas Lietuvai, nes kolūkiai negalėjo kitaip atsidalinti žemės. Tapus nepriklausomai Lietuvai, ši teritorija buvo išlyginta tarp abiejų respublikų ir lietuviškos „salos“ nebeliko.

Kur upė?

Gerimanto Statinio nuotr./Plaukia sau laivelis...
Gerimanto Statinio nuotr./Plaukia sau laivelis...

Ties Dieveniškių sąsmauka, pasieniečiai apžiūri keliautojų veidus ir įsitikinę, kad jie nepanašūs į imigrantus ar kontrabandininkus, palinki gero kelio. Ties Bėčionių piliakalniu pasukame į vienvardį seną kaimą, kuris priklauso Dieveniškių istoriniam regioniniam parkui.

Aplink akmenimis grįstą kelią išsimėčiusios kaimo gryčios, kai kurios jau nebegyvenamos ir šeimininkų sulaukiančios tik vasarą. Čia įsikūrusi ir kaimo turizmo sodyba „Gaujos vingiai“.

„O kur pati Gauja?“, – klausiame jos šeimininko 42 metų Mečislavo Butrimo.

„Ši upė moka slėptis, todėl reikia gerai paieškoti. Štai ten, už pirties ir slapstosi Gauja. Esame įsikūrę nuo 2009 metų, o svečių turime daugiausiai vasarą, todėl galima sakyti, kad tai sezoninis verslas – prasidedantis nuo gegužės paskutinės savaitės iki rugsėjo pabaigos. Galime priimti ir didesnes grupes iki 60 žmonių, turime 8 dviračius, 17 dviviečių ir 4 vienvietes baidares, viso gali plaukti 38 žmonės. Be pirties yra kubilas, šalia gaivi upelė Gauja, tačiau plaukti pradedama žemiau Dieveniškių, čia ji per siaura. Tvarkytis ūkyje padeda sūnūs ir žmona, ketiname plėstis ir norėtume sutvarkyti apleistas šalia sodybas, įrengti greta kempingą, keliaujantiems su palapinėmis ar kemperiais“, – pasakoja šeimininkas.

Gerimanto Statinio nuotr./Mečislovas Butrimas paruošęs baidares žygiui
Gerimanto Statinio nuotr./Mečislovas Butrimas paruošęs baidares žygiui

Mečislovo sūnus Laurynas patikrina techninę dviračių būklę ir paaiškinęs maršrutus mus išlydi. Neįtikėtinai pasirodo saulė ir blogos prognozės nepasitvirtina.

Pirmiausiai aplankome Bėčionių piliakalnį vienintelį Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. Prieigos tvarkingos, iš dviejų pusių yra mediniai takai ir laipteliai, o Gauja papėdėje atrodo visai kaip grioveliūkštis.

Atsisėdame šalia ąžuoliukų ir uždegę smilkalą taip pagerbiame savo protėvių nuveiktus darbus. Pildome dienoraštį ir fiksuojame aplinką. Apima savotiška palaima, kai matai paskutines vasaros dienas, bandai jas sugriebti už skverno ir pasakyti, kad nelabai mus lepinai tuos tris mėnesius, todėl pabūk dar, leisk pasidžiaugti tavo malonėmis... Puiku, kad nereikia niekur skubėti, gali medituoti, svajoti, dainuoti ar tiesiog džiaugtis kartu su bendražygiais gyvenimu. Į dienoraštį įrašau tokią frazę: „Visas gyvenimas lyg viena vasara...“.

Gerimanto Statinio nuotr./Žygio dienoraščio pradžia
Gerimanto Statinio nuotr./Žygio dienoraščio pradžia

Miško takais miname dviračius link Senųjų Miežonių pilkapyno. Akimis ieškome grybų, o atrandame ištisas plantacijas bruknių. Brūkšt, brūkšt keletą kartų ir sauja pilna raudonų uogų. Pauostau, jos kvepia mišku, gaiva ir pasakomis apie laumes... Ant tako guli sustingęs Trapusis gluodenas, jis liaudyje dar vadinamas geležine gyvate, nors yra nenuodingas. Jis nebylus miško ramybės saugotojas ir laumių draugas. Skandinavai šventai tiki trolių egzistavimu – miško dvasių buvimu, tuo įsitikinau ne kartą keliaudamas Fenoskandijos kalnuose. Suradę Senųjų Miežonių pilkapius uždegame ir čia smilkalų, protėvių ir miško dvasioms pagerbti.

Moko legenda

„Mokai, mokai, mus pamokyk...“ – sakome prie Dieveniškių Moko, nes tokiu pavadinimu Lietuvoje yra ne vienas akmuo. Šis dar vadinamas Generolu Moku, nes po juo būk tai palaidotas generolas. Tai lietuviškasis menhyras „ilgas akmuo“ kultinis apeigų akmuo ir čia juntama stipri energetika. Mokas galbūt buvo kaip falinis monumentas, ilgalaikio vaisingumo simbolis, todėl čia lankydavosi nevaisingos moterys, prašydamos galios pastoti.

Mokas galbūt buvo kaip falinis monumentas, ilgalaikio vaisingumo simbolis, todėl čia lankydavosi nevaisingos moterys, prašydamos galios pastoti.

Etnologai linkę manyti, kad tokie akmenys yra „sielų buveinės“, kurios turi saugoti šalį nuo priešų. Šalia yra du pilkapiai, apjuosti akmenų vainikais. Pailsėję ir pasisėmę iš protėvių galios, miname toliau link Žižmų etnografinio kaimo.

Pasieniečiai nepyksta, kad malamės palei valstybinę sieną, paaiškina kaip rasti kelią, tačiau perspėja, kad galime ir pasiklysti, nes miške keliukai, kaip zuikiai, išlaksto į visas puses ir tuomet belieka grįžti ir su jais bendrauti, kalbėti: „Keliuk, keliuk nuvesk mus ten kur prašome“ ir žiūrėk, patenkame ten kur reikia. Dar galima su medžiais, apsikabinus juos, kalbėtis ir prašyti jų geros nuotaikos. Miškas tikra stebuklų šalis, tereikia mokėti praverti jos duris.

Plaukimas Gauja – dovana ne tinginiams

Kitą dieną Mečislovas mus nuveža su laiveliais už Dieveniškių ir paleidžia plaukti pasroviui Gaujos upe. Čia tai bent smagumėlis! Visą vasarą laukiau šios akimirkos, kai galėsiu įmerkti irklą ir pajusti lengvą baidarės slydimą vandens paviršiumi. Nors orų spėjikai pranašavo lietų, šviečia saulė ir norisi išsimaudyti, tačiau šioje upėje vanduo gana vėsokas, apie 14 laipsnių šilumos.

Man kiekviena Lietuvos upė – tai atradimo džiaugsmas. Ne išimtis ir Gauja. Ji vingiuota, sekli ir srauni, šaltavandenė, beveik neapaugusi vandens augalais upė, o svarbiausia nuošali ir čia niekas tau nelipa ant kulnų. Dugnas smėlėtas, vanduo švarus, pakrantės daug kur tvarkingai nušienautos, todėl maloniai kvepia šienu ir vaikyste.

Gerimanto Statinio nuotr./Nuo vėtros kliuvo ir Gaujai
Gerimanto Statinio nuotr./Nuo vėtros kliuvo ir Gaujai

Šalia upės, stovyklavietėje, informaciniame stende rašoma, kad Lietuva tapusi ES įsijungė į „Natura 2000” tinklą ir įsipareigojo palaikyti ir išsaugoti natūralias ir pusiau natūralias buveines, nykstančių gyvūnų bei augalų rūšis jų paplitimo vietose. Viena iš tokių teritorijų Lietuvoje yra Gaujos upės slėnis.

Jame randami net devyni į šią direktyvą įtraukti natūralių buveinių tipai: nesusivėrusios žemyninės smiltpievės, nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, šarmingos žemapelkės, viržynai, kadagynai, rūšių turtingi briedgaurynai, upių sraunumos su kurklių bendrijomis, melvelynai, aukštieji trofiniai žolynai ir šešios augalų rūšys.“ Štai tiek gudrių pavadinimų – iš jų pirmą kartą sužinojau, kad kurkliai gyvena upių sraunumose).

Gauja išteka Baltarusijoje, pasisvečiuoja Lietuvoje tik 30 km ir vėl neria į Gudiją, pas tėvą Nemuną. Plaukti tinkama nuo Dieveniškių apie 17 km, tai vienos dienos maršrutas.

Gerimanto Statinio nuotr./Po vėtros
Gerimanto Statinio nuotr./Po vėtros

Netoli Girdžiūnų kaimo matome prieš mėnesį čia praūžusios vėtros išvartas, atrodo lyg čia būtų nukritęs meteoritas, miško darbininkai tvarko stichijos padarytą chaosą. Dangus ima niauktis, o debesys užgula mūsų džiugią nuotaiką.

Tokiomis akimirkomis man galvoje ima skambėti daina „Aš laukiu lietaus iš giedro dangaus, lyja tegul lyja...“ ir vėl nuotaikos indikatorius šokteli į viršų. Vos pradėjęs kapnoti lietus, greičiausiai išgirdęs mano vidinę dainą ir supratęs, kad mūsų tai neišgąsdins, nustoja gąsdinti.

Gerimanto Statinio nuotr./Gaujos žavėsys
Gerimanto Statinio nuotr./Gaujos žavėsys

Artėjame prie Baltarusijos sienos ir kraštovaizdis darosi dar įdomesnis, nes čia turistai nesilanko. Skubėdami ir nepastebėję kairėje pusėje siauros upės vagos, įplaukiame į aklapelkę. Dingsta srovė ir baidarės patenka į nendrių tankumyną. Tokiose vietose karaliauja paukščiai ir nenorėdami drumsti jiems ramybės, plaukiame atgalios. Pasirodo, galima pasiklysti ir Lietuvos užkaboryje, jeigu žioplinėsi ir nebūsi dėmesingas.

Gaujos pavadinimas etimologų įvardijamas kaip „sraunioji“. Panašios visų Lietuvos upių pavadinimų reikšmės ir visos jos šlapios, tačiau kiekviena turi ir savo braižą ir charakterį. Aplankius vieną kartą jos nesuprasi ir neperprasi, reikia ją aplankyti visais metų laikais, o geriausia šalia jos pagyventi, tai ilgas procesas.

Pamenu, kaip amžinatilsį teta kalbėdavosi su savo gyvuliais, maniau suvaikėjusi. Ši, kartą nusijuokė ir nepamokslaudama pasakė: „Su visais reikia kalbėtis, visi viską girdi ir supranta. Ir šunelis ir medelis supranta, ir upelė, ir ta nėra nebylė, tik jie atsakyti žmogaus kalba negali. Tačiau jie kalba savo ženklais, o juos suprasti išmoko gyvenimas ir patirtis.“

Atsisveikindamas su Gauja mintyse sakau jai – esi tikra gražuolė, ačiū už galimybę susipažinti ir patirti tavo gaivią sraunumą, būtinai dar aplankysiu pasisemti tavo slapukiškos išminties...

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje