TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rusnėje vagystė ir žuvienės maišymas gali baigtis marių dugne

Rusnės sala: paslaptys ir žuvienė
Alvydo Januševičiaus nuotr. / Rusnės sala: paslaptys ir žuvienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Rusnė – Nemuno deltos sala, kurią turi aplankyti kiekvienas. Unikaliame šalies kampelyje gyvenimas verda savaip. Pavasarį čia siaučia stichija. Rudenį bruzda didžiulis bulviakasis, o žuvienė verdama visada.

15min, bendradarbiaudama su nauju kelionių Lietuvoje informacijos portalu www.idomiausiosvietos.lt, tęsia kelionę, kurios tikslas – paskanauti Lietuvos regionų įdomių patiekalų ir atrasti kitus Lietuvos paveldo lobius.

Jei mes namie prie vartų turime automobilį, tai rusniškiai – valtį. Kartais net laivą.

Paliekame Salantus ir atsiduriame Rusnėje, kur mus pasitinka žuvienės meistras Algimantas Dirsė.

Vėliau sužinosime, kad šis žmogus išmano ne tik apie sriubą, bet ir visą Rusnės gyvenimą.

Iki susitikimo turime šiek tiek laiko, todėl apsukame ratą aplink salą. Pasigrožime senais pastatais, stebime pakrantės žmonių gyvenimą. Jei mes namie prie vartų turime automobilį, tai rusniškiai – valtį. Kartais net laivą.

Jei atvyktume čia anksti pavasarį, pamatytume visai kitą Rusnės gyvenimą. Į salą vandeniu perkeltų traktorius. Visos aplinkinės pievos būtų užlietos potvynio vandeniu.

Pakrantėje knibždėtų žvejų. Visi lauktų to išganingo momento, kai būriais nuo marių atplaukia agurkais kvepiančios žuvelės – stintos.

Beje, pavasarį čia švenčiama unikali Šaktarpio šventė. Tai metas, kuomet į salą negali patekti „nei ledu, nei brodu“. Kelias dienas dėl nešamų ledų žmonės būna visiškai atskirti nuo pasaulio.

Rusniškiai – tarsi kito pasaulio žmonės. Jie yra labai bendruomeniški, ir tai puikiai matosi. Miestelyje pavyko suskaičiuoti gerą tuziną senų dviračių, papuoštų gėlėmis. Taip pat – daugybė vardinių suoliukų, kurių pastatymą finansavo vietiniai gyventojai.

Žuvienės paslaptis – įdėti meilės ir nemaišyti

Algimantas pasitinka netoli verkiant remonto prašančios bažnyčios ir palydi į savo namus. Čia jis jau išnešęs į lauką puodą sriubai. Krosnis pagaminta iš seno skalbimo mašinos būgno. Uždega malkas, o puode – tik perpus pjautos bulvės ir vanduo.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Rusnės sala: paslaptys ir žuvienė
Alvydo Januševičiaus nuotr./Rusnės sala: paslaptys ir žuvienė

Netrukus vyras įdeda kelias žuvies galvas. Mes jų nevalgysime, tačiau jos reikalingos dėl skanesnio sultinio. Galima tam naudoti ir prastesnę žuvį, kurios nevalgysime.

Paaiškina – yra tradicinė žuvienė, kurią mes dabar ragausime ir yra daugybė skirtingų žuvies sriubų rūšių, kurių galima paragauti kiekvieno rusniškio name. Negalima sakyti, jog kažkuri sriuba yra teisingiau gaminama.

Algimantas patikrina, ar bulvės jau išvirė. Jei jos gatavos, vadinasi ir žuvį galima valgyti. Žuvis verda ne ilgiau nei 20 minučių.

Algimantas žino visas žuvienės paslaptis, tačiau verda savaip – kaip jam skaniausia.

Žiūrėk, jau ir vanduo su bulvėmis ir galvomis užvirė – metas dėti žuvies gabalus. Juos vyras prieš tai kiek patrynė natūraliais prieskoniais.

Pirmoji taisyklė – dėti žuvį į jau užvirusį vandenį, tačiau virti – jokiu būdu nereikia. Vanduo negali kunkuliuoti. Sudėjęs žuvį, Algimantas tik retkarčiais įmeta kokią ploną malką – palaiko karštį, bet neužvirina.

Tokią maišalynę norėsite išpilti į marias, o ne valgyti. Jei tik vanduo pradės kunkuliuoti, žuvis ištiš, sultinys susidrums. Skonis gal ir bus pusėtinas, tačiau gero vaizdo neturėsite.

Tai reiškia, kad apie maišymą reikėjo užmiršti jau anksčiau, prieš dedant bulves ir svajojant apie žuvienę. Tik putas verdant reikia nugraibyti.

VIDEO: Rusnės gyvenimas ir žuvienė

Užklupusi audra nuvaro mus po pastoge. Čia Algimantas patikrina, ar bulvės jau išvirė. Jei jos gatavos, vadinasi ir žuvį galima valgyti. Žuvis verda ne ilgiau nei 20 minučių.

Rodos, bulvės ir žuvis jau išvirė. Belieka suberti į sriubą žalumynų iš daržo – svogūnų laiškų, petražolių, krapų. Šiek tiek druskos ir prašom ragauti.

„Tai bus moteriška žuvienė, švelnesnė. Aš mėgstu kiek aštresnę“, – sako sodybos šeimininkas ir jau neša dubenėlius ant stalo. Audra baigėsi. Galima valgyti lauke.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Rusnės sala: paslaptys ir žuvienė
Alvydo Januševičiaus nuotr./Rusnės sala: paslaptys ir žuvienė

Šeimininkas įdeda vieną bulvę ir vieną gabaliuką žuvies. Užpila samtį sultinio. Taip ir turi atrodyti tikra žuvienė – du objektai, skendintys sultinyje. Jau po pirmojo šaukšto gali pasakyti, kad tokios skanios žuvienės gyvenime nesi ragavęs. Tai patvirtina ir bendrakeleivė žurnalistė Vytautė Merkytė – ji teigė žuvienės išvis nemėgstanti. Nuomonė apsivertė aukštyn kojomis.

Rusnė didėja – gal pirkti sklypą po vandeniu?

Besimėgaujant žuviene, Algimantas išpasakoja daugybę Rusnės gyvenimo ypatumų. Nors esame vandens apsuptyje, šuliniai čia siekia 60 metrų gylį. Čia nėra tokio turizmo, koks galėtų būti, ir pajamos iš to sudaro vos kelis procentus.

Apie 15 procentų visų Rusnėje uždirbamų pinigų ateina iš bulvių auginimo.

Apie 15 procentų visų Rusnėje uždirbamų pinigų ateina iš bulvių auginimo. Saloje yra nemažai pieno ūkių. Taip pat vyksta komercinė žvejyba polderiuose – ne tik mariose ir Nemune.

Kai kurie verčiasi žvejyba ir rekreacine laivininkyste. Pats Algimantas turi porą laivų, kuriais dažnai plukdo turistus po apylinkes.

Laivai su turistais plaukia Atmata žemyn, tuomet – į Minijos upę, iki Mingės kaimo. Vėliau pasuka į Kniaupės zoologinį botaninį draustinį. Grįžta per marias, Ventės ragą.

Rusnės bendruomenė – nedidelė. Visi vieni kitus pažįsta. Vagių praktiškai nepasitaiko. Anksčiau čia galiodavo tokia taisyklė – jei išvogei svetimus tinklus – pareisi namo marių dugnu. Būsi išmestas už keleto kilometrų nuo kranto. Jei išplausi – gyvenk. Neišplauksi – taip tau ir reikia.

Vieną žuvį iš svetimų tinklų pasiimti galima, kai pats būni ką tik užmetęs savuosius. Juk alkanas nedirbsi.

Paimti prekybai – jau nedovanotina vagystė. Paskutinis tokio vagies auklėjimas įvyko 1978-aisias. Svetimas žuvis vogęs vyras buvo paleistas. marių vidury. Rodos, negrįžo. Jei ir išplaukė, Rusnėje nebesirodė.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Rusnės sala: paslaptys ir žuvienė
Alvydo Januševičiaus nuotr./Rusnės sala: paslaptys ir žuvienė

Ar žinote, kad daug kas pasaulyje mažėja, o Rusnės sala, nors plaunama potvynių, didėja. Sala kasmet po kelis centimetrus išsiplečia marių link dėl sąnašų. Deja, žemės po vandeniu nusipirkti vargu ar pavyks – draustinis.

Salai būdinga unikali namų puošyba. Įdomiausias dalykas – šeimos ženklas ant stogo kraigo. Jei dzūkai turi sukryžiuotus žirgelius, tai Rusnės stogus puošia lėkiai – unikalus ir tik tai šeimai būdingas medžio raižinys, kartais nuleidžiamas žemiau kraigo, o kartais virš jo.

Keliaujame toliau – į Šilalę, kur bibliotekos darbuotojai išmokys pasigaminti „meškos šūdukų“ su kanapių sėklomis.

Štai jums mūsų kelionės maršutas. Žymėkite ir jūs savo keliones idomiausiosvietos.lt, taip padėsite atrasti Lietuvos paveldo lobius kitiems.

VIDEO: Įdomiausios vietos Lietuvoje - kaip sukurti kelionę

Projekto partneriai: VšĮ „Paveldo projektai“ ir Europos socialinio verslumo ugdymo ir inovatyvių studijų institutas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje