Aš nemėgstu grikių. Negaliu pakęsti net kvapo, kuris juntamas verdant grikius. Nemėgau nuo vaikystės, nemėgstu ir dabar. Todėl važiuodama į šią sodybą galvojau tik viena – liksiu be pietų.
Pasiekti šią sodybą teko perėjus siauru beždžionių tilteliu virš Merkio, lyjant lietui. Prie trobos pasitinka draugiškas šuo, o pro duris išlindusi šeimininkė visus kviečia greičiau į vidų, juk lyja.
Diena senokai persisvėrė į antrą pusę, apie pietus skrandis jau senokai svajoja, todėl mintis, kad čia maitins tik grikiais (o jie tokie neskanūs...), neduoda ramybės – negi tikrai reikės juos valgyti? Bet vaišinga šeimininkė pirmiausia ragina griebti dilgėlių sriubos dubenėlį, dėl ko lengviau atsidūstu, nes visiškai alkana tikrai neliksiu.
Negrikiški grikiai
Ant stalo prie sriubos atsiranda ir lėkštės su kepiniais – lyg duona, lyg pyragu. Ragauju, labai skanu, mielai suvalgau ir antrą gabaliuką ir tik tada suprantu, kad kepinys iš grikių miltų. Net nusistebiu, kad jokio nemalonaus kvapo ar skonio, kuris man visada asocijuojasi su grikiais, nepajuntu.
Tokia mano pirmoji pažintis su sodyba „Grikucis“ ir jo grikiais. Šeimininkė Laima čia verta atskiro paminėjimo. Miela, linksma, iškalbi ir pasiruošusi svečiams širdį atiduoti. Kartu su vyru Kostu jiedu čia augina grikius, turi ir vištų ir labai gražių ančių. Bet grikiai svarbiau, tad apie antis – vėliau.
„Grikius auginam, nes pieskas, tai ir auga bulbos, rugiai ir grikiai. Grikio grūdelis – gal ne visi žinote, kaip jis atrodo, – pildama į delnus grikių sako Laima. – Įpilu jums sėkmės talismanų. Kokia forma grikio grūdo? Piramidė, o piramidė traukia sėkmę iš gamtos. Todėl grikis pagal savo sudedamąsias medžiagas aplenkia visas kitas grūdines kultūras, turi daug geležies – kai kam blynai primena mėsą, B grupės vitaminų, ramesni būsit, kalis širdžiai, kraujagyslėms. Cinkas, fosforas. Šiaip grikis yra maistas ir vaistas, negalima padauginc. Kai vitaminų suvalgai per daug, juk negerai būna.“
„Per daug yra, kai daugiau, negu norisi, suvalgai“, – žmonai antrina į Dzūkiją iš Vilniaus atsikėlęs Kostas.
Įpilu jums sėkmės talismanų. Kokia forma grikio grūdo? Piramidė, o piramidė traukia sėkmę iš gamtos, – sako Laima Mačionienė.
Kai visų delnuose atsiduria po saujelę grikių, šeimininkė paragina išbandyti mankštelę – pirštų galuose yra centrų, aktyvinančių smegenų darbą, o grikių briaunelės aštrios, tad reikia paimti grūdą dešinės rankos nykščiu ir smiliumi bei sukinėti. Tą patį pakartoti su visais kitais pirštais, tuomet grūdelį paimti kaire ranka ir mankštelę pakartoti.
„Pasakysite, kuria ranka lengviau ją daryti, čia vyksta mokslinis eksperimentas, žinokite. Tuoj daug ką išsiaiškinsime“, – paslaptingai nutęsia Kostas, o Laima skuba pasipasakoti, kad jai lengviau šią mankštelę daryti kaire ranka: „Nes esu dešiniarankė. O kairiarankiams lengviau su dešine. Dešinę ranką valdo kairysis smegenų pusrutulis, o kairę – dešinysis.“
„Dešiniarankiai pinigus dažniausiai laiko dešinėje kišenėje, kairiarankių geriau išsivystęs dešinysis pusrutulis, todėl jie pinigus laiko kairėje kišenėje. O pas ką abu pusrutuliai išsivystę – pinigus laiko Šveicarijos banke“, – pokštu vadinamąjį mokslinį eksperimentą palydi Kostas, priversdamas visus garsiai nusikvatoti.
Sėja po šalnų
Grikius šeimininkai sėja antroje gegužės pusėje, po šalnų. Dabar tai daroma traktoriumi, tačiau senovėje grūdelius berdavo iš pintų sėtuvių keturiais pirštais. Einant per lauką kita koja reikia užbrėžti, kur sėjimas baigiasi, – grikio grūdas yra tamsus, tad nesimato. „Grikius reikia rečiau pasėti nei rugius, nes jie išsišakoja“, – pernykštę patirtį, kai pasėjo kiek per tankiai, prisiminė Laima, pasidžiaugusi, kad grikiai vis dėlto užaugo gražūs ir gerai užderėjo.
Po mėnesio grikiai pražysta – žiedeliai gražūs, o jų prisirinkus ir prisidžiovinus vėliau išeina puiki arbata. „Ant vieno stiebo sukrauna net pusantro tūkstančio žiedelių, žinoma, tiek grūdų neužmezga. Kai būna šilta ir drėgna, iki 25 laipsnių, atsistojus prie grikių lauko jauti, kaip medumi kvepia. Bičių labai daug, užsimerkus jautiesi lyg avily“, – vasaros periodą vaizdingai nupasakojo Laima.
Rudenį, kai grikiai užauga, laukas nusidažo bordine spalva. Net škada pjauti, sako šeimininkė. Dalį grikių Mačioniai nupjauna kombainu, dalį – pjautuvu, šituos grikius suriša į pėdus. Paskui juos kulia spragilais. Ir mala ne kokiu elektriniu malūnu.
Kostas demonstruoja senovinį malimo būdą – kai vienoje rankoje laiko įdubusį akmenį, o kita akmeniu trina grikius. „Šitas girnas man padovanojo Gediminas Motuza, žymus geologas, rado jis jas prie upės. Žmonės nuo seno kūrėsi prie vandens“, – sakė sodybos šeimininkas.
Vis dėlto dabar Mačioniai naudoja truputį modernesnes akmenines girnas, paveldėtas iš Laimos prosenelio. Kiek joms metų, nei Kostas, nei Laima spėlioti nedrįsta, nes nežinia, iš ko jas paveldėjo ir prosenelis. Taip malti darbas nėra iš lengvųjų, tenka pripažinti pabandžius.
Mačioniai sėja hektarą grikių. Tiek jiems užtenka savo reikmėms, edukacijoms „Grikio kelias nuo sėjos iki pietų stalo“ ir degustacijomis.
Pradžia – bitės
Laima kepa blynus iš grikių miltų ant krosnies. Paklausta, kad gal laikas išleisti ir receptų knygą, ji purto galvą – esą iš parduotuvėse parduodamų grikių miltų tokie patiekalai tikrai neišeis, o akmeninėmis girnomis juk niekas miltų nemals. Tad ir jos receptai netenka prasmės.
Kažkada Laima dirbo mokykloje. Ne vienerius metus gyveno tarp Vilniaus ir kaimo, šeima pradėjo nuomoti baidares, kadangi šalia teka Merkys. Siūlė ir nakvynę.
„O tada sūnaus pirmoji mokytoja man ir pasakė: juk turit patalpas, abu šį bei tą mokat (aš tuo metu iš vilnos vėliau), pradėkite kokias nors edukacijas daryti. Dar labai norėčiau bičių, nes pas mamą Mielupio kaime vienkiemis, bitėms ten rojus, negali jų nelaikyti, griekas. Nusipirkom bites pavasarį ir galvojam – pavasarį žydi sodai, paskui liepos, o paskui nėra kam. Ir pasėjom grikių, nes mano močiutė visą laiką grikius augino. Kai ji mirė, kurį laiką neauginom. O tada pasėjom grikius. Guliu vieną rytą ir ooo! Juk turim spragilų, turim girnas, turim pjautuvų, o visko išmokė seneliai. Sunešėm viską į vieną vietą ir sugalvojom nedidelę programą, kurią vis tobulinom. Taip ir gimė grikių kelias“, – apie edukacijų pradžią pasakojo Laima.
Kodėl šeima nesirinko tiesiog auginti ir parduoti grikius? Kaip sako abu, nei žemės daug turėjo, nei technika apsikrauti norėjosi, o jos reikėtų auginant daugiau grūdų. Kaip ir rūpintis paskui pardavimu.
O „Grikucio“ kieme pasitinka šiek tiek pingvinus primenančios antys bėgikės. Gražuolės vos atidarius vartus bėgte pasuka Merkio link – juk kas gali būti geriau už maudynes. Grikiai joms nerūpi.
Žurnalistų turą po Dzūkiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
