Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 28d. 17:59

Trijulė pasiryžo išbandymui: prieš žygį Kaukazo kalnuose – 50 km „pasivaikščiojimas“ Lietuvoje

Žygio pradžia... ir pabaiga
Žygio pradžia... ir pabaiga

Likus mėnesiui iki planuojamo žygio po Kaukazą, mūsų grupė suplanavo pasivaikščiojimą Kuršių Nerijoje. Sakartvele lankysimės Svanetijos regione, kur kiekvieną dieną mus lydės gražiausios šio krašto kalnų viršūnės: Tetnuldi, Ushba (dar žinomas kaip „Kaukazo Matterhornas“), Gestola. O prieš tai pasivaikščiojom vienoje gražiausių Lietuvos vietų.

Balandžio 25 dienos rytas, rytinis keltas iš Klaipėdos į Smiltynę ir 9.15 val. trys mūsų grupės nariai – Mindaugas Ivanauskas (Salantuose esančios Mindaugo Ivanausko zoo sodybos įkūrėjas ir savininkas), Tadas Lapinas (keliautojų ir aktyvios gyvensenos asociacijos „Žygiuojanti lapė“ vadovas), Norbertas Motiejūnas (tradicinio karate do klubo „Danas“ vadovas ir treneris bei progimnazijos „Magis“ geografijos mokytojas) – pradedame tapenti pietų kryptimi. Gaila, ketvirtas grupės narys Marius Rudokas šį kartą negalėjo prie mūsų prisidėti.

Galutinis tikslas – Kopų g., Nida. Žygio kilometražas – apie 50 km.

Planuodami žygį iš pradžių galvojome eiti be didelių kuprinių (neštis tik vandens ir minimaliai užkąsti). Likus iki žygio porai dienų nusprendėme, kad imsime pilną maisto davinį porai dienų, atsarginius rūbus, kam reikia – papildomą porą batų, termosus su arbata, mažiausiai po vieną butelį vandens, vaistinėlę, ir visas kitas smulkmenas, ko reikia.

Kuprinės išaugo iki 10 kilogramų svorio. Žinoma, tai ne kelionės po Kaukazą kuprinės svoris, kuris svyruos iki 20 kg. Namuose lieka virvės, ledkirčiai, „katės“ (juokaujant. Lietuviškas tikrasis atitikmuo – naginės) – ant batų dedami spygliai, skirti eiti ledynu arba kopti ledo siena, miegmaišiai ir palapinė, 5 dienų žygiui skirtas maistas, įranga maisto gaminimui ir pan. Žygiui, kurio kilometražas viršija 50 km, ir 10 kg svoris – pakankamas.

Saulė šviečia nuo pat ryto, nors daugelyje Lietuvos vietų – lyja, sninga, krinta šlapdriba. Nuo kelto einant jūros link, jaučiamas vėjo stiprėjimas, ir prognozės, kad vėjas bus palankus mūsų žygiui, pildosi – pučia šiaurės vakarų vėjas. Vadinasi, vėjas pūs beveik tiesiai į nugaras. Nusprendžiame, kad pasiėmę dideles kuprines nepralošėme – apsisaugosim nuo vėjo dengdami nugaras.

Temperatūra ryte – +2C. Paplūdimys tuščias tiek į Klaipėdos, tiek į Nidos pusę. Kuprines ant pečių užsidedame patogiai, susiveržiame juosmens diržus ir smėlėtu pajūriu pajudame Nidos link.

Asm.archyvo nuotr./Jau pajūryje
Asm.archyvo nuotr./Jau pajūryje

Pirmas stabtelėjimas po 8-9 km – pajūryje suręstame „Robinzonų namelyje“. Pasislėpę nuo šiaurės vakarų vėjo, pustomo smėlio ir spiginančios saulės atsigeriame arbatos, užkandame, pailsinam kojas. Stojamės, kuprinės lipa ant pečių, ir judame toliau.

Paėjus dar panašų atstumą, ties Lybio kopa, iš toli pamatome gulintį ruoniuką. Nejaugi negyvas? Prieiname arčiau… pasirodo, jis šildosi saulutėje. Išgirdęs ir pamatęs mus, Baltijos ruonio mažylis pradeda urgzti – supyksta, kad kažkas drumsčia jo ramybę. Paskambinę bendruoju pagalbos telefonu 112, informavome apie rastą ruonį. Nusiunčiame tikslias vietos koordinates ir judame toliau (pirmadienį sužinosime, kad į Klaipėdos jūrų muziejų per savaitgalį buvo pristatyti net trys ruonių mažyliai).

Asm.archyvo nuotr./Baltijos ruonis – bendrakeleivis
Asm.archyvo nuotr./Baltijos ruonis – bendrakeleivis

25-as kilometras, Juodkrantė – stojam pietauti. Juodkrantės pušynuose pavalgome, išgeriam arbatos, atsipučiame, bet ilgai sėdėti nesinori – oras ne iš šiltųjų, temperatūra svyruoja nuo +2 iki +6 C. Nors saulė ir šviečia, bet šiaurės vakarų vėjas neleidžia pajusti šilumos.

Judame toliau. Praeinam Juodkrantę, kormoranų susirinkimo vietą ir pasukę link jūros prieiname Naglių rezervatą, kuris užima daugiau nei 1600 ha plotą ir tęsiasi apie 9 km tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Tenka stabtelti ties Negyvosiomis kopomis – vienam iš mūsų gerokai pritrynė kulną.

Raunam batą, plėšiam kojines nuo kojos, traukiam žirkles, kerpam pleistrus ir galvojam: „Ar pirma burną užklijuoti, kad nesigirdėtų šaukiant, ar likti humaniškiems?“ Susitvarkom humaniškai – kulnas užklijuotas, pacientas sutvarkytas, neišsisuks – turėsim užbaigti žygį kartu. Palydim Negyvąsias kopas ir Naglio rezervatą, prasilenkiam su vienu-kitu dviratininku, tačiau ir jų nėra daug – tikrai dar ne sezonas, ir vėsus oras daro savo.

Asm.archyvo nuotr./Buvo ir netekčių
Asm.archyvo nuotr./Buvo ir netekčių

38–40 km – Pervalka, kaimelį praeiname nestodami, aplinkui ramu, vienas kitas gyventojas matosi kieme, bet dar ne sezono metas. Dar 2-3 kilometrai, ir stojam arbatos, pailsinti kojas. Prisėdę nusprendžiam, kad einasi labai neblogai, ir neatrodo, kad būtų sunku. Arbata išgerta, dar vienas kitas užkandis, ir stojamės... Ups... Pasigirsta: „aš jaučiu kojas“; „gal geriau nereikėjo ilsėtis“; „na vis dėlto jaučiasi, kad einam“. Taigi, nuo 42 kilometro pasijaučia, kad ne kasdien tiek einam ir apskritai nesam dideli ėjikai.

47–48 km – Preila. Tenka stoti paskutiniam arbatos lašui, kas dar turi – išsidalinam užkandžius. Batai numauti, atsigulę ant samanų ilsinam kojas. Kalbų ne per daugiausia. Pradeda temti. Aišku, kad su šviesa Nidos nepasieksim. Atsistoti nebėra jau taip linksma, bet juokas ima iš pirmų žingsnių, kreivų kuprinių ir nevalingai pradedamo švilpavimo. Lieka paskutiniai 7–8 kilometrai.

Asm.archyvo nuotr./Liko visko po truputį
Asm.archyvo nuotr./Liko visko po truputį

Sutemo, einame mėnulio lydimi. Kuršių marios atspindi mėnulio šviesą. Temperatūra apie 0–+2C. Kai kurie iš mūsų džiaugiasi pasiėmę pūkinę striukę – jokios rizikos sušalti.

Tolumoje pamatome automobilių žibintus, dingsta. Vėl kažkas suspindi – Nidos žiburiai. Artėja 22 valanda. Einam tyloje, kiekvienas žiūrėdamas į vis ryškėjančius ir didėjančius gatvių apšvietimo stulpus. „Finišas“ – pasirodo užrašas ant dviračių tako prieš pat įeinant į Nidą. Atrodo, tikrai jau viskas – 54 kilometras. Bet nakvynės vieta, kaip ir priklauso, – Kopų gatvėje, Nidos pabaigoje. Įsitikinam, kad ne visada „finišas“ yra tikroji žygio pabaiga. Pasigirsta komentarai: „kokio dydžio ta Nida?“, „kiek JI gali tęstis?“, „jei man kas nors pasakys, kad Nida yra maža, tegu ateina pėsčiomis nuo Klaipėdos ir pereina per ją“...

Asm.archyvo nuotr./Nida pasitiko su sniegu
Asm.archyvo nuotr./Nida pasitiko su sniegu

56 kilometrai, beldžiamės į nakvynės vietos duris, nusiimam kuprines, kaičiama arbata ir gal visai gerai, kad šį kartą palapinės ir miegmaišiai liko namie. Sėdėdami ant lovų priėjome išvadą, kad gal ir teisingai, jog maratonas yra 42,2 km, nes po to jau žmonės vargsta.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

03:50
22:36
08:58

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje