Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 18d. 14:00

Ypatingas maršrutas Suvalkijoje: iš Sūduvos lygumų neištrintos signatarų tėviškės

Ypatingas maršrutas Suvalkijoje: iš Sūduvos lygumų neištrintos signatarų tėviškės
Ypatingas maršrutas Suvalkijoje: iš Sūduvos lygumų neištrintos signatarų tėviškės
Sūduvoje gimę šeši iš dvidešimties 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Tad šis kraštas, o ypač Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, kurioje jie mokėsi, pelnytai vadinama signatarų kalve. Visos Vasario 16-osios Akto signatarų tėviškės, gimtųjų sodybų vietos jau seniai įrašytos į Kultūros vertybių registrą, kai kurios nuo seniau buvo paskelbtos dar ir kultūros paminklais. Šiemet šis statusas suteiktas ir likusioms Sūduvos signatarų tėviškėms. Pastatai išlikę tik J.Basanavičiaus tėviškėje, kitur sodybvietės paženklintos paminklais, informacinėmis lentelėmis, saugomi išlikę senieji sodybų medžiai. Signatarų gyvenimą pristato ir daugelis Sūduvos muziejų.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus-Marijampolės teritorinio skyriaus iniciatyva Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras parengė maršrutą „Sūduvos signatarų žiedu“, skirtą Sūduvos signatarų Jono Basanavičiaus 170-osioms, Saliamono Banaičio, Justino Staugaičio 155 -osioms, Prano Dovydaičio ir Jono Vailokaičio 135-osioms bei Petro Klimo 130 -osioms gimimo metinėms.

Neseniai maršrutas buvo pristatytas pirmiesiems keliautojams, kurie stengėsi per vieną dieną aplankyti visų šešių signatarų gimtines. Pirmoji kelionė parodė, kad vis dėlto maršrutą vertėtų skaidyti į dvi dienas, tuo labiau, kad apsistoti Sūduvoje nakvynei vietų galima surasti. Viena iš jų – Zyplių dvare duris šiemet atvėręs naujas viešbutukas. Be to, viename iš dvaro pastatų veikia Zanavykų muziejus, kuriame savo žinias apie signatarus galima pasitikrinti naujame interaktyviame žaidime „Sūduvos krašto signatarų keliais“.

„Šis maršrutas – tai siekis pristatyti Sūduvos krašto kultūros paveldo unikalumą, signatarų tėviškių gausą, skleisti žinomumą apie šias istoriškai svarbias vietas, o kartu ir pažymėti šiemetinius jų jubiliejus“, – sakė paveldosaugininkė Violeta Kasperavičiūtė.

Maršruto pradžia – Vilniuje

Susidomėjusieji naujuoju maršrutu pirmąją pristatymo dieną klausėsi nuotolinių pranešimų. Kaip priminė Lietuvos nacionalinio muziejaus naujosios istorijos ekspozicijų skyriaus vedėja Justė Kostikovaitė, Signatarų namai sostinėje dar eksponuoja Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios akto originalą (iki šių metų lapkričio 15 d.).

Signatarų namų istorikas Valdas Selenis pažymėjo, kad šios asmenybės svarbios ne tik Lietuvos valstybingumui, bet ir Sūduvos regionui. „Pavyzdžiui, J.Basanavičius nuo moksleiviškų metų tyrinėjo, rinko istorines žinias apie savo kraštą, gimtajame Ožkabalių kaime užrašė 97 dainas, tyrinėjo giminės istoriją. Bartninkų bažnyčios metrikų knygoje rado, kad pirmą kartą Basanavičių pavardė paminėta 1694 m., – pasakojo V.Selenis. – Signatarų namuose saugomi J. Basanavičiaus daiktai, susiję su Sūduva, pavyzdžiui, Vilkaviškyje, Grinbergo optikos parduotuvėje įsigyti akinukai (pensnė), su kuriais jis užfiksuotas daugelyje nuotraukų.“

Pasak istoriko, signatarų namuose eksponuojama nuotrauka, iliustruojanti, kaip Vilniuje pirmą kartą švenčiama Vasario 16-oji. Tai įvyko 1940 m., kai Lietuva atgavo Vilnių. Po to – okupacija, šventimas vėl nutrūko. Nuotraukoje matosi J.Vailokaičio, tapusio lietuviško verslo pionieriumi, įmonės „Maistas“ biuras. „Pirmoji įmonė, kuri turėjo šaldytuvus eksportuojamai į Angliją mėsai, buvo J.Vailokaičio „Maistas“, – pažymėjo V.Selenis.

Signataro P.Dovydaičio proanūkis Kristupas Dovydaitis pasidalino savo paties kelionės 2019 m. signataro tremties pėdomis Sibire įspūdžiais ir nuotraukomis. Su šeima jis ieškojo Sverdlovsko lagerio, kur signataras buvo kalinamas, kur nuteistas ir sušaudytas dabartiniame Jekaterinburge.

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Pranas Dovydaitis SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Sverdlovsko srities valdybos kalėjime Nr. 1 Sverdlovske. [1942 m.] Fotonuotrauka. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-12293, KAB, l. 3.
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Pranas Dovydaitis SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Sverdlovsko srities valdybos kalėjime Nr. 1 Sverdlovske. [1942 m.] Fotonuotrauka. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-12293, KAB, l. 3.

„Keisčiausia, kad viename muziejuje gidė smulkiai pasakojo apie mamutus, neolito amžių, o paklausta apie lagerį, išsigando ir nieko negalėjo pasakyti, – sakė K. Dovydaitis. – Mūsų nuostabai vienas garbaus amžiaus žmogus, girdėjęs iš savo tėvo, pasakė, kokia kryptimi už 15 km nuo Gary kaimelio buvo lageris. Nuvykome ten. Vieta, kur P. Dovydaitis buvo sušaudytas, neskelbiama, tačiau, kaip išsiaiškinome, už 12 km nuo Jakaterinburgo yra memorialas karo aukoms – masinės egzekucijos vieta. Tarp pavardžių lietuviškų neradome, tačiau manoma, kad žmonės, kurie buvo nuteisti Sverdlovske, greičiausiai čia būdavo sušaudomi. Šioje vietoje mes pasodinome iš Lietuvos lėktuvu atsiskraidinę mažą ąžuoliuką. O iš tos vietos atsivežėme saują žemės ir išpylėme ją prie P.Dovydaičiui skirto kenotafo Rasų kapinėse“.

Nuotolinį pranešimą apie Sūduvos signatarų asmenybes skaitęs vilkaviškietis istorikas Antanas Žilinskas pažymėjo, kad dar du signatarus galima priskirti prie Sūduvos. „Šeši yra čia gimę, o D.Malinauskas keletą metų Alvito dvare gyveno, iš čia buvo išvežtas į Sibirą. Jo istorijos tyrinėtojai teigia, kad pats D. Malinauskas yra tolimas gediminaičių palikuonis. Ieškodamas informacijos apie D.Malinauską, keliavau į Onuškį, kur prie bažnyčios yra jo kapas. J.Basanavičius savo biografijoje mini, kad Bartninkų apylinkėse yra gyvenęs bajoras Gediminas. Gediminaičių palikuonių yra palaidota Bartninkų bažnyčios šventoriuje“, – pasakojo A.Žilinskas. Bartninkų bažnyčia svarbi ir tuo, kad čia buvo krikštytas J.Basanavičius.

Istorikas A.Žilinskas sako, kad dar vienas sūduvietis taip pat galėjo būti signataru. Tai kunigas Juozas Stankevičius, gimęs Griškabūdžio valsčiuje. Kai buvo renkama Lietuvos Taryba, Pranas Eidukevičius sukėlė skandalą, užprotestavo, kad Lietuvos Taryboje yra per daug kunigų. J.Stankevičius atsistatydino.

„Dar norėčiau pažymėti P. Klimo, Lietuvos Tarybos sekretoriaus nuopelnus. Vasario 16-osios Aktas turbūt nebūtų gimęs, jei P.Klimas nebūtų Antano Smetonos įkalbėjęs nepirmininkauti posėdžiui, kuriam pirmininkavo J.Basanavičius. Įdomus faktas, kad signataro S.Banaičio motina yra 1831 m. sukilimo dalyvė (Liover)“, – pasakojo A.Žilinskas.

Marijampolė – signatarų kalvė

Antroji turo pristatymo diena prasidėjo prie Sūduvos signatarų kalvės – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos. Rygiškių Jonas – tai kalbininko Jono Jablonskio vienas iš slapyvardžių. Gimnazijos muziejuje daug informacijos apie čia mokslus ėjusius signatarus J.Basanavičių, S.Banaitį, P.Dovydaitį, P.Klimą, J.Staugaitį, J.Vailokaitį.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, kurioje mokėsi ir P.Klimas.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, kurioje mokėsi ir P.Klimas.

Kaip pasakojo muziejaus direktorė Judita Zubavičienė, prieš 154 metus Marijampolės vyrų gimnazija carinės valdžios buvo įkurta turint tikslą nutautinti lietuvius (sienos buvo nukabinėtos Rusijos carų portretais, atvykusieji mokytis turėjo gyventi paskirtuose butuose, kurie būdavo tikrinami, kontroliuojami, gimnazistai privalėjo dėvėti rusišką uniformą, panašią į Rusijos karininkų). Tačiau įvyko atvirkščiai, čia įsižiebė tautinis sąjūdis, mokymo įstaiga tapo signatarų kalve.

P.Klimo tėviškę mena seni ąžuolai

Kalvarijoje, senojo arklių pašto stoties pastate įsikūręs Kalvarijos krašto muziejus, kuriame viena iš pagrindinių ekspozicijų skirta Kalvarijos valsčiuje gimusiam signatarui P.Klimui. Muziejininkas Alvydas Totoris atkreipė dėmesį į vertingus eksponatus – signataro ir jo žmonos Bronės Mėginaitės (Juozo Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukros) portretus, nutapytus tarpukariu, kai P. Klimas 1923 m. buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje. Portretus į Lietuvą parvežė žurnalistas Vilius Kavaliauskas.

Už nuopelnus diplomatinėje veikloje P.Klimas 1934 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo, 1928 ir 1988 m. Gedimino ordinais. Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, 1940 m. P.Klimas su Prancūzijos ir Portugalijos vyriausybėmis įteikė notą sovietams dėl įvykdytos aneksijos.

Apžiūrėję Kalvarijoje P.Klimui pastatytą paminklą (autoriai Julius Narušis ir Marijus Petrauskas), keliautojai patraukė į signataro tėviškę Kušliškių kaime. Sutvarkytoje sodybvietėje signatarą primena pastatytas paminklas, plevėsuojanti Trispalvė, žaliuoja keturi seni ąžuolai, vienas vos apglėbiamas keturių žmonių. Kaip dar muziejuje pasakojo A.Totoris, Klimai – Kušliškių kaimo senbuviai, čia gyvenę nuo XVIII a. pabaigos.

„Tik pavardė jų buvo Klimaičiai. Tai liudija 1790 m. inventorius. Klimais virto XIX a., o XIX a. pabaigoje – net Klimaševskiais, – pasakojo A.Totoris. – Ir Petro vyresni broliai Sergijus bei Adolfas, ir pats Petras, kai mokėsi Maskvos universitete, užrašytas Klimaševskio pavarde. Jų sesuo Marija mirė gana jauna po nepavykusios apendicito operacijos. Sergijus buvo agronomas, aktyvus visuomenininkas, dalyvavo 1905 m. revoliucijos sąjūdyje, iš valsčiaus būstinės išvaikė carinius valdininkus. Vėliau Sergijus dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Adolfas buvo žurnalistas, vadovėlių autorius, mokėjo esperanto kalbą, išleido jos vadovėlį.“

J.Mičiulienės nuotr./P.Klimo tėviškė
J.Mičiulienės nuotr./P.Klimo tėviškė

Kaip pasakojo muziejininkas, mirus senajam Klimui motina laikėsi tėvo priesako: daryti viską, kad vaikai galėtų mokytis. „Klimo tėviškė 1925 m., kai motina jau negalėjo ūkininkauti, buvo parduota, motina išvyko gyventi pas vyriausią sūnų į Kauną. Pokario metais Klimų sodybos pastatai buvo sugriauti, tačiau išliko medžiai. Galima sakyti, medžiai – paminklai“, – pasakojo A.Totoris.

Lietuvoje prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, P.Klimas nepasitraukė iš Lietuvos. Jis įsidarbino pas prof. Tadą Ivanauską, jo lapių ūkyje Obelynėje. Ten ir dirbo, ir slapstėsi, deja, 1945 m. rugsėjo 19 d. buvo suimtas NKVD, įkalintas Čeliabinsko srities lageriuose. 1965 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1969 m. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Ožkabaliai vilioja J.Basanavičiaus gilių kava

Signatarų istorijos tyrinėtojų keliai toliau suko į Ožkabalius – patriarcho J.Basanavičiaus gimtinę. Svečius pasitikusi Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio „Jono Basanavičiaus gimtinė“ vadovė Rūta Vasiliauskienė pavaišino garsiąja, J.Basanavičiaus mėgta gimtinės gilių kava. Muziejininkės moka ją puikai išvirti ir mielai pasidalina receptu.

Norint laimėti maišelį gilių kavos, teko atsakinėti į klausimus, susijusius su patriarchu. Įdomu buvo sužinoti, kad vienas iš mėgiamų J.Basanavičiaus gėrimų buvo cikorija, sumaišyta su kepintais ir skrudintais žirniais bei ryžiais. Gimtojoje sodyboje lankytojus sudomino naujausi autentiški patriarcho daiktai, pavyzdžiui, daktaro lagaminėlis, juoda skrybėlė, kurią jis XX a. I ketv. dėvėjo lankydamasis Vakarų Europoje.

Ožkabaliuose pasodintas ąžuolynas jau skaičiuoja 33 metus, jame žaliuoja 6676 ąžuolai. Pasak muziejaus darbuotojų, net sunku pasakyti, kiek tiksliai ąžuolų yra, nes jų vis pasodinama naujų. Apskritai, visa J. Basanavičiaus gimtoji sodyba, išlikusi ir stebuklingai gerai išsilaikiusi – gražus Sūduvos ūkininko sodybos pavyzdys. Ji gyva ir įvairiais čia vykstančiais renginiais, skaitymais, kluone rengiamais klojimo teatrų spektakliais.

Pikžirniai – lietuviško verslo pradininko gimtinė

Iš Ožkabalių maršrutas vedė į Pikžirnius – signataro J.Vailokaičio tėviškę. Buvusiame sodybos kieme pastatų jau nelikę, tačiau paminklinis akmuo primena, kad čia, buvusioje Sintautų valsčiaus Pikžirnių kaimo sodyboje, XIX – XX a. gyveno ūkininkų Petronėlės ir Motiejaus Vailokaičių šeima, kuri Lietuvai užaugino aštuonis vaikus. Žymiausi iš jų – bankininkas Jonas Vailokaitis ir kunigas Juozas Vailokaitis.

Kelionėje dalyvavęs Jono Vailokaičio brolio Viktoro giminaitis Ignas Gražulis išsamiai pristatė keletą negirdėtų giminės pasakojimų. „Juos man teko girdėti iš Jono dukrų pasakojimų (iš jų dabar gyva tik viena, gyvena Kalifornijoje), liepos 30 d. jai bus 97 metai, nepaisant amžiaus, labai geros atminties. Kai neseniai teko kalbėti telefonu, pamaniau, kad jai galėtų būti koks 50-60 metų. Ir faksuot moka, ir skenuot, – pasakojo I. Gražulis.

– Noriu pabrėžti J.Vailokaičio mintį, kad tik ekonomiškai stipri valstybė gali būti nepriklausoma.“ Signataras su vyresniuoju broliu Juozu Kaune 1912 m. įkūrė „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją“. Po Pirmojo pasaulinio karo su broliu Juozu nupirko metalo gaminių fabriką Šančiuose ir jį reorganizavo į AB „Metalas”. 1919 m. su broliu įsteigė „Ūkio banką“, dirbo jo valdybos pirmininku. 1922-1923 m. su broliu Juozu įsteigė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas“, AB „Maistas“.

Kaip pasakojo I.Gražulis, Vailokaičiai prasidėjus karui buvo turtingiausi to meto lietuviai. Ne visiems tai patiko, sklido ir apkalbos, šmeižtas. Pavyzdžiui, net A. Smetona buvo nelabai patenkintas, kad Vailokaičio vila buvo prabangesnė nei jo. Kilus karui J.Vailokaičiui Šveicarijos bankuose laikytų pinigų neatidavė, tik dalį atgavo iš Anglijos bankų. Jonas, būdamas Vokietijoje, ne kartą kviestas grįžti į Lietuvą ir jam žadėta apsauga. Suprantama, jis suvokė kuo tai kvepia, negrįžo, tačiau visada galvojo, kad galės greitai grįžti į nepriklausomą Lietuvą, todėl pasiliko Vokietijoje, neemigravo už Atlanto. 1944 m. mirė Vokietijoje, palaikai 2007 m. perlaidoti Paštuvoje, šalia brolio Juozo kapo.

J.Mičiulienės nuotr./Javų laukai supa J.Vailokaičio tėviškę – buvusį Pikžirnių kaimą
J.Mičiulienės nuotr./Javų laukai supa J.Vailokaičio tėviškę – buvusį Pikžirnių kaimą

„Niekur nerašoma, kad Jonas labai mėgo meną, iš savo kelionių į Lietuvą yra parsivežęs daug meno kūrinių. Daug jų laikė Paežerių dvare, kuris 1939 – 1944 m. priklausė Vailokaičių šeimai. Meno kūriniai sovietmečiu buvo nacionalizuoti, žinau, kad vienas paveikslas yra Kaune, karininkų ramovėje. Turiu visų nacionalizuotų kūrinių sąrašą. Tačiau giminė sutarusi jų neieškoti, nekelti šaršalo, palikti taip, kaip yra“, – sakė I.Gražulis.

Vyresnieji giminės I.Gražuliui yra pasakoję apie signataro pasitraukimą į Vakarus 1940 m. Jis ketino važiuoti automobiliu, tačiau kažkas dar Kaune jį įspėjo: tiesiog gatvėje uždėjo ranką ant peties ir patarė sėsti į traukinį ir vykti į Kybartus, nes važiuojant automobiliu rengta pasala. „Vailokaičio giminių šiais laikais yra, tačiau su Vailokaičio pavarde – nė vieno“, – teigė I.Gražulis.

Kelionės dalyvius lydėjęs istorikas A.Žilinskas pabrėžė signataro valstybišką ir mecenatišką dvasią, jo nuopelnus kuriant krašto ekonomikos pagrindus, remiant ne tik kultūrą, meną, kūrybą, bet ir krašto gynėjus, savanorius ar Klaipėdos krašto sukilėlius. Kelionėje dalyvavęs UAB „SDG“ generalinis direktorius Eduardas Jasas, vienas paminklo J.Vailokaičiui mecenatų, pristatė brolių indėlį į krašto ekonomikos pagrindų kūrimą, Lietuvos verslo bendruomenės subūrimą steigiant Pramonės ir amatų rūmus.

J.Mičiulienės nuotr./Prie paminklo J. Vailokaičiui iš kairės A.Žilinskas, V. Kasperavičiūtė, R. Dovydaitis (pirmoje eilėje), už jo V. Girdauskas, I. Gražulis
J.Mičiulienės nuotr./Prie paminklo J. Vailokaičiui iš kairės A.Žilinskas, V. Kasperavičiūtė, R. Dovydaitis (pirmoje eilėje), už jo V. Girdauskas, I. Gražulis

„Verslininkai ir anais, ir šiais laikais nėra labai gerbiami. Skurdžioje Lietuvoje toks turtingas žmogus, kaip Vailokaitis, nebuvo visų mėgiamas. Tačiau jis darė gerus darbus, sukūrė daug darbo vietų. Jis siekė, kad jo kuriamų bendrovių akcininkai būtų vien lietuviai. Gal šiais laikais tai skambėtų ir nacionalistiškai, tačiau nereikia pamiršti konteksto. Tais laikais verslininkai buvo lenkai, žydai, rusai, vokiečiai. Lietuvius reikėjo atitraukti nuo žagrės, nuo žemdirbio ir parodyti, kad jie taip pat gali būti pramonininkais, – pasakojo E.Jasas. – Man kilo mintis įsteigti Vailokaičio fondą, kuris galėtų apdovanoti Vailokaičio medaliu ar ordinu tuos, kurie tęsia Vailokaičio darbus.“

Vilkaviškio TVIC direktorius Vitas Girdauskas prisiminė, kaip kilus idėjai pastatyti paminklą J.Vailokaičiui, atvykus į šią atokią vietą labai abejota, ar atsiras norinčių idėją paremti. „E. Jasas buvo vienas iš tų, kurie iškart pritarė ir prisidėjo“, – sakė V. Girdauskas.

Dovydaitynė

Toliau maršrutas vedė kankinio signataro Prano Dovydaičio pėdsakais. Višakio Rūdoje, bažnyčios šventoriuje jam, kaip Lietuvos valstybės ministrui pirmininkui ir ateitininkų organizacijos kūrėjui, pastatytas koplytstulpis. Runkių kaimas (5 km nuo Višakio Rūdos) neišlikęs. Ši vieta sovietmečiu paversta kariniu poligonu, tad sodybos nė žymės, tačiau signataro giminaičių seniai tvarkoma ir prižiūrima, čia stovi paminklinis akmuo, pasodinta ąžuoliukų.

Signataro P. Dovydaičio tėviškė Runkiuose, dar vadinama Dovydaityne, šį kartą liko neaplankyta dėl kelio remonto darbų, tačiau Kazlų Rūdoje keliautojų laukė tremtinys, šaulys, save idealistu kovotoju pristatantis paminklo P. Dovydaičiui iniciatorius ir finansuotojas Algimantas Lelešius. „Prasidėjus Atgimimui mes, buvę tremtiniai, jautėme pakilimą, norėjosi kažką gero padaryti ir už save, ir už tuos, kurie negrįžo, – sakė A.Lelešius.

– Parašyta daug prisiminimų, tremtinių iniciatyva pastatyta gal apie tūkstantis paminklų. Man kilo mintis iš savo pensijos pastatyti paminklą signatarui P. Dovydaičiui, kuris 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas, išvežtas į Sverdlovsko lagerį ir 1942 m. sušaudytas.“ Signataro amžino poilsio vieta nežinoma. 2000 m. Popiežiaus Pauliaus II paskelbtas kankiniu, įrašytas į XX amžiaus Martirologiją.

Kartu keliavęs P.Dovydaičio sūnėnas, (brolio Juozo sūnus) Rimantas Dovydaitis pasidalijo giminės istorijos prisiminimais. „Signataras Marijampolės gimnazijoje nesimokė, nes reikėjo dirbti tėvų ūkyje buvusiame Runkių (dabar – Gulionių) kaime, tačiau savarankiškai pasiruošęs, apie mėnesį pamindžiojęs gimnazijos slenksčius, 1908 m. eksternu išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą, tuomet įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Dovydaitynėje mes, giminės, Nepriklausomybės pradžioje pastatėme paminklinį akmenį visam dingusiam Runkių kaimui ir trims Dovydaičiams – signatarui Pranui, Vincui ir Juozui. Kasmet šioje vietoje susirenka giminės. Kartais ir iki šimto suvažiuoja, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis R.Dovydaitis.

R.Dovydaičio nuotrauka/Paminklinis akmuo Dovydaitynėje
R.Dovydaičio nuotrauka/Paminklinis akmuo Dovydaitynėje

– O būtent šiuos tris brolius Dovydaičius išskyrėme, nes jie yra žuvę. Signataras lagerio kalėjime sušaudytas. Vincas – savanoris, vienas pirmųjų įstojo į Lietuvos Šaulių sąjungą, buvo paskirtas būrio vadu, 1920 m. spalio mėn. sužeistas mūšyje su lenkais, Valkininkų miestelio (Varėnos rajonas) Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios šventoriuje, mirė Alytaus apskrities ligoninėje. Mano tėvą Juozą Kaune nušovė girtas rusų karininkas, tai įvyko dešimt dienų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, 1945 m. gegužės 19 d. Tiesiog gatvėje priėjo, paprašė pinigų, susistumdė ir išsitraukęs ginklą nušovė.“

Dovydaitynė mena ir kitus signataro brolius: Pijus Dovydaitis – Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, pulkininkas leitenantas, politinis kalinys, tremtinys; Antanas Dovydaitis – ūkininkas, buvo ištremtas su visa šeima į Sibirą; Jonas Dovydaitis – Vėjas – Lietuvos partizanas, savo namuose, Garliavos valsčiuje Čebeliškės kaime įkūrė partizanų bunkerį, čia vyko Birutės rinktinės steigiamasis susirinkimas ir kiti partizanų susirinkimai, buvo suimtas, kalėjo Vorkutos lageriuose, sugrįžęs gyveno pas seserį Magdaleną Kamšų kaime, buvo čia palaidotas, 2011 m. perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse, po mirties apdovanotas Lietuvos Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos kūrėjo savanorio medaliu, jam suteiktas laisvės kovų dalyvio kario savanorio statusas;

sesuo Magdalena Dovydaitytė-Auštrevičienė – jai vienai pirmųjų suteiktas Nusipelniusios Lietuvos mokytojos vardas, šaulė, visuomenininkė, Lietuvos Katalikių moterų sąjungos Kalvarijos miestelio draugijos narė; Jurgis Dovydaitis visą gyvenimą paskyrė tautosakos rinkimui ir fotografijai, savo asmeninį archyvą padovanojo Lietuvos valstybei, saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, apdovanotas Mato Slančiausko vardo ir dr. Jono Basanavičiaus vardo premijomis.

Objektai antrai kelionės dienai

Neatsiejamas šio maršruto objektas – signataro S. Banaičio ir jo sūnaus kompozitoriaus Kazimiero Viktoro Banaičio gimtosios sodybos vieta Šakių rajone, Vaitiekupių kaime. Gimtosios sodybos pastatai ir želdiniai neišliko. Sodybos vietą žymi ant betoninio pagrindo pastatytas akmuo su pritvirtinta memorialine lenta. Deja, per vieną kelionės dieną šios vietos nepavyko aplankyti

Šakių rajone, Žvirgždaičių seniūnijoje, Tupikų kaime esančią signataro J.Staugaičio tėviškę, dar vadinamą Staugaityne, mena du seni ąžuolai bei 1994 m. čia pastatytas tautodailininko Vido Cikano sukurtas medinis paminklas. Netoli kelio į gimtinę 2009 m. pastatytas skulptoriaus Algimanto Sakalausko sukurtas medinis stogastulpis ir paminklinis akmuo buvusios sodybos vietai atminti, pasodinta medžių alėja.

Signatarų namų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Justinas Staugaitis.
Signatarų namų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Justinas Staugaitis.

Staugaitynėje gimė ir Justino Staugaičio brolis knygnešys, politinis ir visuomenės veikėjas Antanas Staugaitis. Jų gimtoji sodyba galutinai sunaikinta 1979 m.

Pagal tematiką į šį maršrutą įeina ir Paežerių dvaras, Vilkaviškis, Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje, Prano Vaičaičio ir signatarų pėdsakai Sintautuose, tačiau tai liko jau kitos kelionės tikslu.

Organizatoriai tikisi, kad susidomėję šiuo maršrutu keliautojai individualiai galės aplankyti jiems įdomius objektus. Parengtas beveik 200 kilometrų ilgio maršruto aprašymas bei su juo susijusi informacija patalpinta Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro svetainėje. Turistų grupės, kurios norės būti šiuo maršrutu palydėtos, taip pat galės kreiptis į šį centrą. Maršrutą planuoja platinti ir Lietuvos vietinio turizmo operatoriai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje