Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 30d. 11:01

Žemaitukais – pro Medvėgalį ir Šventą mišką

Žirgai prie Medvėgalio
K.Stalnionytės nuotr. / Žirgai prie Medvėgalio

Rytas Varniuose skamba mišiomis Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje. Kol dalis žygeivių, keliaujančių iš Luokės į Anykščius susėdę ant suolų klausosi Klebono Domo Gatauto pamokslo, kiti lauke saugo žirgus. Vėsų rytą apsirėdęs apsiaustu Kipšo šeimininkas Donatas primena šventąjį iš bažnyčios paveikslo – geraširdiškai šypsosi, siūlydamas bendražygiams tai puodelį vandens, tai iš vežimo ištrauktą avikailį, o žemaitukas trypia kojomis nenustygdamas vietoje, nesulaukdamas mišių pabaigos.

Paskutinioji pravėrusi bažnyčios duris ne tik išgirstu pamokslą sakančio Klebono balsą, bet ir atlaikau bent pusšimtį veriančių žvilgsnių nuo suolų. Dėdamasi nematoma, sėlinu į paskutinę eilę, kur sėdi žygeiviai. Bažnyčia pilna žmonių, žvilgsnis klajoja tarp skulptūrų, paveikslų ir puošmenų, užkliūdamas tai už Klebono, tai už senovinių kryžių, tai už didelio puodo su švęstu vandeniu ir puodeliu.

Po šv. mišių dalis švęsto vandens lašeliais nusileidžia ant žygeivių ir žirgų galvų – taip mus išriedančius į kelią pro Varnių bažnyčią pašventina klebonas Domas. Viešpats apšlaksto ir iš dangus, išgręždamas ant mūsų pirmąjį debesėlį. Šventų lašų ant uodegos gauna net Vaidoto kalaitė Alka, kasmet ištikimai lydinti šeimininką į žygius. Jos žygių jau niekas nebesuskaičiuoja, o tokio šeimininko kaip Vaidotas Alkai pavydi visi šunys.

Trijų tarptautinių žygių su žirgais organizatorius ir dalyvis Vaidotas Digaitis 2010 m. kartu su devyniais raiteliais nujojo prie Juodosios jūros ir prie Ukrainos Očiakovo miestelio pagirdė žirgus jūros vandeniu. Po metų Vaidotas su kitais raiteliais dalyvavo žygyje į Krokuvą, skirtame Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilei atminti. Keletas šių žygių dalyvių šiemet važiuoja iš Luokės į Anykščius tradiciniais vežimais su mediniais ratais, apkaustytais geležimi.

Dabartinio žygio istorija irgi susijusi su Vaidotu. Jis 2012 m. vienas su dviem žemaitukais apkeliavo Baltijos jūrą ir per pusę metų nujojęs 6000 kilometrų sužinojo, kad Roros mieste Norvegijoje vyksta skandinaviška mugė, į kurią ūkininkai suvažiuoja arklių traukiamomis rogėmis. Po dvejų metų Vaidotas su dviem žemaitukais, pakinkytais į lietuviškas roges, jau dalyvavo šventėje. Tada jam ir kilo mintis atgaivinti Lietuvoje važiavimo į turgų arkliais tradicijas. Toks žygis Lietuvoje – jau penktasis. Tradiciniai kinkiniai ne kartą riedėjo per Lietuvą į Kaziuko mugę ir į „Bėk bėk žirgeli“ šventę. Pastarosios metu vyksta vienintelis tikras turgus Lietuvoje, kur prekiaujama iš arklių vežimų. Žygeiviai važiuoja kaip tik ten ir vežasi įvairiausių gėrybių, kuriomis prekiaus šeštadienį po žirgų parado.

Kipšas žvengia, kurstydamas kitų žirgų kraują, bet bičiuliai nebepasiduoda intrigai, per dieną jau priprato klusniai traukti vežimus. Ratai darda pasišokinėdami, žirgai neša mus link Medvėgalio. Pakalnėje iškinkę žemaitukus pailsėti, kopiame į 234,6 m aukščio kalną. Tai dvi viršūnės – aukščiausia Žemaitijos kalva ir didžiausias žemaičių piliakalnis. Prie jo rasta I tūkstantmečio gyvenvietės liekanų. Vaidotas – užkietėjęs žemaitis iš Laukuvos, žino bene viską apie savo kraštą. Jo namai vos už kelių kilometrų nuo Medvėgalio.

Pasak padavimo, Medvėgalio vardas atsiradęs po to, kai pilyje apsuptus gynėjus išgelbėjo dvi narsios mergelės, žinojusios kelią per pelkėje nutiestą kūlgrindą, kuria galima pereiti iki šiol. Kai reikėjo nuspręsti, kas praneš kitoms pilims apie Medvėgalio apsiaustį, merginos pasakė „Mudvi galiva“ ir nuėjo kviesti pagalbos. Medinė Medvėgalio pilis istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1316 m., kai ją puolė kryžiuočiai. Čia stovėjusią pilį kryžiuočiai sudegino 1329 m. Medvėgalio gynėjai buvo priversti krikštytis, bet kryžiuočiams pasitraukus atsimetė nuo krikščionybės.

K.Stalnionytės nuotr./Poilsiaujame prie Medvėgalio
K.Stalnionytės nuotr./Poilsiaujame prie Medvėgalio

Ant papėdėje ištiestų abrūsų gula vakar dovanų gauta žvėriena, lašiniai, agurkai. Laužiame duoną, kurios tikrai nepritrūks – žygio organizatorius Mindaugas Karčemarskas pakrovė į vežimą keletą didelių, Arklio muziejuje keptų kepalų. Turime ir suvalkietiškos, ir dzūkiškos duonos. Alka irgi laiminga – jai tenka visi kaulai, tik spėk graužti.

Už Medvėgalio kelelis dulka, žirgai ištroškę. Pakeliui išvydę tvenkinį stojame juos pagirdyti. Žygeiviai naudojasi proga palaistyti vežimų ratus, o Kantas – pavagiliauti. Peša vantas iš mūsų vežimo vos priartėjęs – iš karto matyti, kad Kipšo brolis. Abu eržilai gražuoliai, pilni jėgų. Kanto šeimininkas Mantas puola tvarkyti ištampytų vantų, grasindamas žirgui pirštu, bet šiam nė motais, pasivijęs vėl siekia skanių beržų lapelių. Manto bendražygė Rūta juokiasi, sėdėdama vežime.

K.Stalnionytės nuotr./Kantas vagia vantas
K.Stalnionytės nuotr./Kantas vagia vantas

Vaidoto žirgai Audronešis ir Artis lekia pirmieji, bet Vaidotas vis vien nenustygsta vietoje, palikęs bendrakeleivę Ąžuolę vadelioti, šoka iš vežimo vėl ir vėl – tai pabėgėja pasiimti paukščio pamestos plunksnos, tai susidomi keistų formų akmeniu, tai nulekia prie paskutinio vežimo ir vėl atgal. Sukasi kaip vijurkas aplink vežimų vilkstinę, jėgų jam net Alka galėtų pavydėti. Kalaitė sėdi vežime, tik kartkartėmis iššokdama pasimankštinti. Mato, kad ir be jos yra kam palakstyti.

Neprivažiavus Kražių laukuose plevėsuojanti Žemaitijos vėliava išduoda, kad Skruzdėlynės sodyboje mūsų laukia. Įsukę į keliuką, aptvaruose išvystame besiganančius žirgus, išgirstame rago garsą. Tai Žemaitijos Kunigaikštystės puoselėtojas Marijus Čekavičius surengė mums sutiktuves. Ilgas ir platus medinis ragas primena mamuto šonkaulį – tokį daiktą išvydęs priešo rankose ne juokais išsigąstum. Tačiau žemaitukų augintojas Marijus – mūsų bičiulis ir taikus žmogus, leidžia pakiloti ir apžiūrėti pagal senovinį pavyzdį pagamintą instrumentą, vadinamą gaudyte.

K.Stalnionytės nuotr./-Marijus pasitinka svečius savo sodyboje pūsdamas gaudytę
K.Stalnionytės nuotr./-Marijus pasitinka svečius savo sodyboje pūsdamas gaudytę

Marijus – Šatrijos kalne rusenančios Amžinosios Ugnies sergėtojas savanoris. Toks žmogus įsipareigoja garbės žodžiu bent parą kūrenti ir prižiūrėti Ugnį Amžinosios Ugnies aukure. Atėjus laikui sergėtojas perima Ugnies kūrenimą iš prieš tai budėjusio sergėtojo ir po paros perduoda kitam. Marijaus, kaip ir kitų Ugnies sergėtojų širdyje atliepia baltiška pasaulėžiūra ir vertybės.

Senoviškoje žemaitiškoje sodyboje Marijus šeimininkauja kartu su sūnumi Manvydu. Turi jie ir kitų gyvulių, bet žirgai – mieliausi. Aptvaruose bėgioja kumeliukai, kurių paskutinysis gimė vos prieš kelias valandas. Priėmęs mus ir žirgus pernakvoti savo sodyboje Marijus pirmiausia parodo balkį svetainėje, ant kurio išraižytas lenkiškas įrašas ir data – 1771 m. Tik tada atvožia virtuvėje garuojantį puodą žirnių košės su spirgais ir išdalina senoviškos keramikos dubenėlius. Šią seną trobą Marijui siūlė perkelti į Rumšiškes, bet jis nesutiko – šeimininkui mieli savi namai ir aplink juos ošiantis Šventas miškas. „Šventame miške miegas saldus“, – tvirtina Marijus, po sočios vakarienės linkėdamas žygeiviams labos nakties.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje