Net negaliu suvokti, kokia žiema yra Brazilijoje. Kaip gali būti, kad pas mus vasara, o aš skrendu pasitikti žiemos. Nors informacijos apie šią egzotinę šalį tikrai nėra daug, bandau įsivaizduoti ją savaip. Lagaminas prikrautas šiltų ir vasariškų drabužių. Nelabai žinau, ko man prireiks, žinau tik tai, kad liepos mėnesį mažiausiai kritulių ir gan šilta, o tai jau nuteikia optimistiškai.
Pasiryžusi nuotykiams ir varginančiai kelionei, lekiu su vėjeliu. Laukia keturių valandų skrydis iš Varšuvos į Lisaboną, o jau iš ten ilgas devynių valandų skrydis į Rio de Žaneirą.
 |
| G.Kačinskaitės nuotr./Rio de Žaneiras iš viršaus |
Laukiu nesilaukiu, kol lėktuvas leisis ir aš išvysiu Brazilijos pasididžiavimą – Kristaus statulą, stovinčią ant Korkovado kalvos. Mano suvokimu, ji tokia didelė, kad leidžiantis matysis iš visų pusių. Klydau: nusileidžiu, išlipu, o statulos kaip nematyti, taip nematyti. Pirmiausia mane pasitinka ne ji, o šilto vėjo gūsis, įkyrūs šalti kondicionieriai ir niekur neskubantys brazilai.
Atsipūtę brazilai
Pirmas dienas reikėjo priprasti prie jų nerealaus atsipalaidavimo ir lėtumo. Norisi lėkti, pamatyti kuo daugiau, tačiau įlipus į autobusą gali pralaukti dvi valandas be priežasties ir niekas net nepaaiškins, kodėl. Brazilijoje mažai kas kalba angliškai, o jei ir kalba, nesupranta, ko mes nerimaujam ir ko klausinėjam kažkokių nereikšmingų dalykų. Tačiau pas juos ankščiau ar vėliau viskas įvyksta, tik laukimas mums, veikliems lietuviams, kainuoja šiek tiek nervų.
Pagaliau po kelių valandų pajudam link savo viešnagės namų. Visi prašome išjungti labai šaltus kondicionierius, tačiau autobusai tokie nauji ir modernūs, kad vairuotojas įsivaizduoja mums darąs gera. Juokinga tik tai, kad pats užsidaręs po stiklu, kad nepasiektų tas šaltis.
Atvažiuojam į savo Baltąją vilą (taip vadinosi mūsų miestelis) ir tikimės, kad netrukus eisime miegoti. Vis tik šešios valandos į priekį daro savo. Ten jau penkta ryto, o mūsų niekas neskuba apgyvendinti. Merginos, kurios paskirtos mus priimti, šypsosi, tačiau darbas vyksta labai nesklandžiai, kažkokios „problem“ (šį ir žodį „sorry“ girdėdavome labai dažnai). Pažada viską sutvarkyti, tačiau pabėga ir tikisi, kad viskas susitvarkys savaime. Finalas toks, kad apsigyvenam kažkur po keturių valandų. Kadangi pati dirbu viešbučių srityje, bandau suprasti, kas vyksta...
Dar labai įstrigo tai, kad vieną darbą, kurį nudirbtų vienas lietuvis, dirba bent jau penki brazilai. Visas smulkmenas sprendžia lyg didžiulę dilemą. Na, nieko, praeina kelios dienos ir mes jau ramūs ne kaip belgai, bet kaip brazilai.
Na, brazilus lyg jau ir pristačiau, metas aprašyti pačią šalį
Brazilija
Brazilijos Federacinė Respublika – valstybė Pietų Amerikos žemyne, didžiausia ir daugiausia gyventojų turinti šio žemyno šalis. Šalis užima didelę teritoriją tarp Andų kalnų ir Atlanto vandenyno. Oficiali Brazilijos kalba yra portugalų. Ja kalba beveik visi šalies gyventojai ir ji yra praktiškai vienintelė kalba, vartojama laikraščiuose, radijuje, televizijoje ir t. t.
 |
| G.Kačinskaitės nuotr./Brazilijos gyvūnija |
Mūsų atostogos bėga spalvingame Rio de Žaneire ir jo apylinkėse. Miestas žinomas savo pliažais Kopakabana ir Ipanema, bei ant Corcovado kalvos stovinti 1931 m. pastatyta 38 metrų aukščio Kristaus skulptūra.
Nebūčiau aš, jei neaplankyčiau šių grožybių. Patekus į Kopakabanos paplūdimį pamirštu visus nesklandumus, žiūrėdama į uolas ir skaidrų vandenyno vandenį suprantu, kad patekau ten, kur visada svajojau patekti. Bangos mane kviečia išsimaudyti sūriame vandenyje. Jos mane mėto pirmyn ir atgal, jos tokios stiprios ir didelės, kad toli nuo kranto nenueisi. Nueini iki pilvo, žiūrėk, po sekundės jau visa šlaputėlė. Smagu, lekiu visa pakrante ir stebiu, koks gyvenimas verda.
 |
| G.Kačinskaitės nuotr./Brazilijos paplūdimiai |
Kadangi esu įspėta nepalikti daiktų be priežiūros ir nedemonstruoti fotoaparatų, papuošalų, piniginių bei brangių daiktų, esu atsargi ir šiek tiek nejaukiai jaučiuosi. Tačiau prie to irgi priprantama.
Kristaus keliai iki žymiosios statulos
Na ką, garsusis paplūdimys aplankytas, reikia nusigauti pas Kristų. Tai vienas lankomiausių objektų pasaulyje. Va čia tai prasideda linksmybės, dabar tą kelią iki jo vadinu Kristaus keliu. Neturėdami supratimo, kaip ten geriau nusigauti, bandom savo metodus. Nevažiuojam, o su žemėlapiu einam per visą Rio de Žaneiro centrą ir ieškom kelio, taip įdomiau. Eismas mieste labai didelis, nukeliauti viešuoju transportu neilgą atstumą užtrunka ilgai. O ir mieste atsiveria nuostabūs vaizdai, tikrai daug galima pamatyti. Dangoraižiai gan seni, miestas gan tvarkingas, bet visa pakrantė ir uolos nepakartojamos. Tačiau jei būtume žinoję, kokia dar kelionė laukia, tikriausiai būtume pasitaupę jėgas.
 |
| G.Kačinskaitės nuotr./Kristaus statula Rio Dežaneire. Vienas labiausiai turistų lankomų objektų |
Pagaliau nuvykstame iki bilietų pardavimo vietos, o ten – eilių eilė... Prie mūsų pripuola autobusiukų vairuotojai ir tikina, kad jei pirksim bilietą traukinukui, geriausiu atveju juo pakilsim po trijų valandų. Aišku, mes netikime ir atstovime kilometrinę eilę. Priartėjus prie bilietų kasos sužinome, kad mūsų reisas – po gerų trijų valandų. Pasirodo, neapgavo, bilietą geriau užsisakyti iš anksto. Nusprendžiam atsiprašyti „dušmanų“ ir keliauti su jais. Sumokame po dvidešimt realų ir džiaugiamės. Pasirodo, kad jie veža tik iki pusiaukelės, o ten vėl reikia atstovėti eilę tam, kad nusipirktume dar kitus bilietus.
O, siaube, pamatę eilę, nusprendžiam nusipirkti bilietus ir eiti pėstute, o ne laukti autobusiukų, kurie užkels iki tikslo kilometrinėje eilėje. Kylam į viršų gerus keturis kilometrus. Karšta, žiemos temperatūra plius 29 tą dieną. Per vargus ir kančias, kas su sulaužyta koja, kas šiaip pavargęs, vis tik pasiekiame stebuklą. Pakilus atsiveria nepakartojamas vaizdas, matosi Cukraus kalnas, visas miestas, o Kristus toks didelis, kad jo net žmoniškai nufotografuoti neišeina. Virš mūsų skraido sraigtasparniai, kuriuose turistai apžiūri šį grožį iš viršaus. Visi atvirukai, kuriuose vaizduojamas Kristus, daryti iš paukščio skrydžio, tik taip galima nufotografuoti visą grožį.
Leidžiantis atgal, mus pasitinka beždžionės ir keletas papūgų. Buvo verta, neaplankyti šios vietos – tai tas pat, kas Paryžiuje nepamatyti Eifelio bokšto. Dabar jau keliaudami žinotume, kad geriau kilti traukinuku, nes kiti variantai tikrai ne geresni. Traukinukas bent jau užveža iki viršaus ir nereikia pirkti kelių bilietų.
Nepalikite daiktų be priežiūros
Nuostabios dienos bėga taip greitai. Keletas savaičių prabėga kaip trys dienos. Kelionei baigiantis, paskutinę dieną nukeliaujame atsisveikinti su Kopakabana. Mitas apie vagystes beveik paneigtas, tačiau kelios valandos iki skrydžio kolegei dingsta krepšys su visais dokumentais, pinigais ir kitais reikalingiausiais daiktais. Prasideda detektyvas, policija juda vėžlio žingsniu ir nesupranta nė žodžio...
 |
| G.Kačinskaitės nuotr./Pasakojimo autorė Brazilijoje |
Na, geriau apie blogus dalykus nerašyti, svarbiausia, kad viskas baigėsi gerai, kolegei greitai išdavė laikiną pasą ir skrendam namo. Pasakojimas apie vagystes nepaneigtas. Būkite atsargūs šioje šalyje, ten dirba profesionalai, tokie profesionalai, kad net suvokt neįmanoma, kaip jie taip sugeba. Tačiau brazilai draugiški ir svetingi, aišku, geriau brangių daiktų neturėti.
Obrigado, Brazilija! Ačiū už viską. Viskas, ką patyrėme, dar ilgai išliks širdyse.
Tad nebijokite ir leiskitės drąsiai į šią šalį, laikykitės visada būrelyje, vieni į užkampius neikite ir viskas bus gerai!
Atsiųsk savo pasakojimą ir laimėk „Svajonių komandiruotę“. Konkurso taisykles rasi čia.
