– Šiuo metu esi vienas geriausių Lietuvos jaunųjų lenktynininkų. Kaip ir kada prasidėjo tavo kelias į autosportą?
– Mano kelias į autosportą prasidėjo seniai, kai man dar buvo 10 metų. Tada pirmąkart sėdau už sportinio automobilio vairo. „Sportinio vairavimo centras“ (SVC) rengdavo užsiėmimus jaunuoliams vairuoti tiek kasdieninėmis, tiek ekstremaliomis sąlygomis.
Vieną savaitgalį, pažiūrėti kas ten vyksta, nuvykau kartu su tėčiu Valdu. Po to savaitgalio ir prasidėjo...
Treniruotis sekėsi neblogai – jau po dviejų mėnesių dalyvavau slalomo varžybose „Viltis 1999“ su „Volkswagen Golf GTi“. Pirmas startas pasisekė – užėmiau pirmąją vietą savo grupėje!
Po avarijos pirma mintis: „Kaip norisi važiuoti toliau!“Taip atsirado dar didesnis užsidegimas, noras važiuoti, lenktyniauti. Kone kiekvieną savaitgalį dalyvaudavau kokiose nors varžybose.
– Kaip tavo tėvai žiūrėjo į tokį potraukį?
– Jeigu ne tėvai, nebūčiau ten, kur esu dabar. Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Mamos bei sesers kantrybė ir tolerancija padėjo daug metų išsilaikyti autosporte, o Valdas mane lydėdavo į kiekvieną treniruotę. Nesvarbu, ar lyja, ar sninga.
Tai yra sportas, kuriuo užsiimti be artimųjų paramos nebūtų įmanoma. Esu jiems labai dėkingas už palaikymą.
– Kokias autosporto šakas, be ralio, esi išbandęs?
– Esu dalyvavęs ilgų distancijų žiedinėse lenktynėse Kaune, Palangoje. Ateityje norėčiau jų išbandyti dar daugiau!
– O kokiose varžybose dalyvauji dabar?
– Šiuo metu – tik „Lietuvos ralio čempionate“ (LRČ).
– Kodėl iš visos automobilių sporto šakų gamos patraukė būtent ralis?
– Ralis man atrodo sudėtingas, nenuspėjamas, reikalaujantis kiek kitokių savybių nei kitos sporto rūšys. Trasa nuolat kinta, jos neįmanoma visiškai išmokti, o ji – kupina netikėtumų.
Ypatingas dalykas yra stenogramos. Tai – unikalus vairuotojo ir šturmano kūrinys, nusakantis kelią, posūkius, greitį. Jokia kita sporto šaka to neturi.
– Turbūt, kaip ir kiekvienas automobilių sporto dalyvis, esi turėjęs avarijų – koks jausmas būna po jos? Padarius klaidą, bandymas ją ištaisyti vyksta daugmaž automatiškai, tačiau jau sustojus ir supratus, kad važiuoti toliau nebegali, atsiranda laiko apmąstymams. Kokios mintys užplūsta tuo metu?
– Po avarijos pirma mintis būna: „Kaip norisi važiuoti toliau!“ Sunku savęs nekaltinti. Visada yra įvairių skirtingų priežasčių, svarbu jas išsiaiškinti. Po avarijos man labai sunku matyti pro šalį lekiančius automobilius, stebėti, kaip jie įveikia tą pačią atkarpą sėkmingai. Pradedi galvoti: „Jeigu jie visi tai sugebėjo, kodėl nepavyko man...?“
– Niekad nebuvo kilusi mintis dėl kokios nors priežasties mesti ralį?
– Ir taip, ir ne. Tokio pobūdžio mintis yra visada. Reikia susitaikyti su faktu, kad yra didelė tikimybė, jog visą gyvenimą važiuoti negalėsi. Tam yra įvairiausių priežasčių: finansinių, šeimyninių ir pan. Vis dėlto neįsivaizduoju, kaip savo noru galėčiau atsisakyti ralio...
– Ką įvardintum kaip didžiausią savo pasiekimą autosporte?
– Mano didžiausias pasiekimas autosporte yra greitis, kurį šiandien galiu pasiekti. Visa sukaupta patirtis, asmeninės savybės, stenograma, kurią galiu parašyti šią dieną, yra didžiausia vertybė. Titulai, prizai ir taurės dar ateis, bet visa tai laikina. Kiekvienas ralis turi savo nugalėtoją.
– Pereikim šiek tiek prie tavo automobilio. Esi išbandęs abu amžinus priešus – „Lancer Evo“ ir „Impreza STI“, o šiuo metu vairuoji „Evo“. Kokios priežastys lėmė perėjimą prie „Mitsubishi“?
– „Subaru“ – geras automobilis. Lenktynėse juo važiavau 2004–2010 metais – tiek senesne, tiek naujesne versija.
 |
| Asmeninio D.Butvilo archyvo nuotr./Dominykas Butvilas/„Mitsubishi Lancer Evo X“ |
Abiejų gamintojų automobiliai yra puikūs. Nežinau, kodėl šių markių savininkai dažnai yra vieni prieš kitus nusistatę. Aš mielai sėdu tiek į vieną, tiek į kitą modelį, o kuris greitesnis – parodo vairuotojas. „Impreza“ ir „Lancer“ yra tarsi vienos šeimos vaikai: abu panašūs, bet savaip įdomūs. Vis dėlto tikiu, kad „Lancer Evo X“ šią dieną ralio trasoje gali būti greitesnis už „Subaru“, o simpatijos šioje vietoje nesvarbios.
– O kokia apskritai yra tavo turėtų automobilių istorija?
– Pradėjau su jau minėtu antrosios kartos „VW Golf GTI“ automobiliu, juo dalyvavau slalomo pirmenybėse. Puiki mašina, nepakartojamas vairo stiprintuvas! Ji ir važiuodavo tyliai – neturėjo sportinio išmetimo sistemos. Atrodė labai lėta, tačiau tai buvo tik apgaulė.
Po to persėdau i raudoną „Subaru Impreza GT“. Ja dalyvavau 1000 km lenktynėse Palangoje, tačiau po jų perdarėme automobilį raliui ir važiavau šiuo „Subaru“ visą 2005 m. LRČ sezoną. 2006 m. persėdau į „Subaru Impreza WRX STI Spec-C“, kuria lenktyniavau iki pat 2010 metų. O nuo praeitų metų varžybose lekiu su „Mitsubishi Lancer EVO X“ automobiliu.
Kalbant apie asmeninius automobilius, aš tokio neturiu. Yra „Subaru Impreza STI“, kurią naudojame treniruotėms, dažniausiai mieste važiuoju su ja. Tačiau kai yra galimybė, sėdu ir į 1,4 l „Toyota Corolla“. Man nėra didelio skirtumo, kokį automobilį vairuoti. Gatvėje kiekviena mašina gali būti greita, viskas priklauso tik nuo vairuotojo.
– Kuo užsiimi dar, be ralio?
– Studijuoju ekonomiką ir politiką universitete, tai užima didžiąją laiko dalį.
Laisvalaikį leidžiu aktyviai: priklausau lauko teniso klubui, todėl nuolat žaidžiu kokiame nors turnyre, vasarą daug laiko praleidžiu prie jūros – plaukioju jėgos aitvarais („kaituoju“), su draugais mėgstu išvažiuoti į mišką kalnų dviračiu. Žiemą užsidedu slidės, čiuožinėju snieglente. Yra daug smagios veiklos, kuria dar neužsiimu, bet, gaila, visko nuveikti nespėčiau.
– Kokia tavo asmeninė nuomonė apie situaciją Lietuvos autosporte? Apie renginių lygį, dažnumą, vietų treniruotėms buvimą?
– Automobilių sporto situacija Lietuvoje nėra labai bloga. Gaila, bet kol kas viskas vis dar laikosi tik dėl entuziazmo, aistros automobiliams. Jei į tai pavyktų įpinti ir komercinį faktorių, gyvenimas lenktynininkams palengvėtų. Kaimyninėse šalyse situacija geresnė, nes jie neturi savo „krepšinio“, kuris sutraukia kone visą valstybės finansavimą ir stambesnių rėmėjų pinigus.
– O ką manai apie situaciją Lietuvos gatvėse – visus nelegalius „dragus“, naktinius lakstymus automobiliais miestuose?
– „Gatviniai“ yra „gatviniai“, jų nepakeisi. Aš juos gerbiu kaip vienokius ar kitokius automobilių entuziastus. Su tais žmonėmis visada galiu atrasti kažką bendro. Tačiau neklasifikuotiems renginiams viešuosiuose keliuose nepritariu. Jeigu manai, kad vairuoji geriau už vidutinį vairuotoją – būk atsakingesnis už jį, o ne provokuok ir kelk pavojų aplinkiniams. Vis dėlto galiu jiems pritarti, kad
 |
| Asmeninio D.Butvilo archyvo nuotr./Dominykas Butvilas/„Mitsubishi Lancer Evo X“ |
vietų pasivažinėti saugiai nėra daug. Bet džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau mėgėjiškų renginių, kur ne tik gatvių ereliai gali išbandyti savo sugebėjimus saugiose trasose ir „išsikrauti“.
– Pats neretai esi vadinamas perspektyviu lenktynininku. Kaip manai, kada baigiasi laikas, kai iš „perspektyvaus“ tampama tiesiog lenktynininku? Prie kurios kategorijos priskirtum save?
– Perspektyvus sportininkas – tas, kuriuo tiki žmonės, mano, kad jis gali pasiekti gerų rezultatų, prilygti geriausiems to meto sportininkams.
Kol bus žmonių, kurie taip galvoja apie mane – galėsiu būti vadinamas perspektyviu. Man labai svarbus aplinkinių žmonių tikėjimas. Kol negavai savo progos – perspektyviu būti gali ilgai. Aš mieliau surizikuočiau ir pabandyčiau parodyti ką galiu, nei teisinčiausi, kad taip niekada ir neturėjau savo šanso.
– Galbūt kaip žiūrovas lankaisi ir kituose autosporto renginiuose?
– Retai. Nežinau, ar sportininkai gali ramiai stebėti savo sporto šakos varžybas iš šalies. Aš nemoku būti pavyzdingu ralio sirgaliumi. Visada kirba noras pačiam sėsti už vairo. Jei negali – tai tik savęs kankinimas.
– Ką planuoji nuveikti šiame sezone? Kur dalyvauti ir kokius tikslus pasiekti?
– Šį sezoną ketinu dalyvauti „Lietuvos ralio čempionate“. Tikiu, kad su Renatu Vaitkevičiumi galime varžytis su pajėgiausiais ekipažais. Sezono gale norėčiau atsisukti atgal ir pasidžiaugti, kad padariau viską, ką galėjau. Tikiuosi, sėkmė mus lydės ir bus ne viena proga mūsų ekipažą išvysti ir ant nugalėtojų pakylos.
