2013-01-12 10:54

Benediktas Vanagas: 5. Dakaras Argentinoje

Taigi. Vakar (penktadienį, red. past.) Argentina. Siena su Čile driekiasi Andų viršūnėmis. Bent mums taip pasirodė.
Lietuviai sugrįžo į dalyvių parką po šešto greičio ruožo
Lietuviai sugrįžo į dalyvių parką po šešto greičio ruožo / Tomo Tumalovičiaus nuotr.

Organizatoriai taip sureguliavo sienos kirtimo procesą, kad formalumai užtrunka daugiausia 5 minutes.

Persivertus į žemyninę kalnyno pusę, pasirodė kitokia gamta ir žmonės. Lyg kas burtų lazdele būtų pamojęs. Man čia patinka!

Organizatoriai toliau bando dalyvius nemiga ir kilometrais.Vien tik nuvykti iki greičio ruožo virš 400 km! Bet įtariu, kad tai nebus rekordinis atstumas. Gausim dar rimtesnių.

Važiuojant pakeliui, pamatome žuvusį 25 metų prancūzų motociklininką. Jis susidūrė Čilės policijos automobiliu. Tai buvo jo pirmas ir paskutinis Dakaras. Vaizdas sukrėtė. Suprantu, kad dalyviai patys prisiima riziką dalyvauti lenktynėse. Tačiau tokia betikslė žūtis važiuojant į greičio ruožą. Labai gaila...

Mūsų special stage. Labai, labai, labai džiūgavom, kad atgavome „regėjimą“, t.y. naująjį priekinį stiklą. Su senuoju, esu tikras nebūtume finišavę šio greičio ruožo.

Tai buvo 218 km ilgio specialusis ruožas. Pavadinčiau jį ilgiausiu mano gyvenime važiuotu klasikinio ralio greičio ruožu. Pagal atstumą jis lygus dviems Lietuvos ralio čempionato etapams. Pagal trasos konfigūraciją palyginčiau jį su Akropolio (Graikijos), Lenkijos ir Argentinos ruožų miksu.

60 proc. ruožo pravažiavome dulkėse, vis bandant ištaikyt momentą aplenkti lėtesnį varžovą. Priartėji. Atsitrenki į dulkių sieną. Stabdai. bandai kažką įžvelgti. Dulkės kiek prasisklaido. tada vėl leki. Labai ugdo kantrybę. Bandysi lenkt per dulkes – gali baigtis labai liūdnai. O mes juk to nenorime. Reziume 47 vieta (septintame greičio ruože penktadienį, red. past.).

Išties, padarius lemiamų klaidų lenktynių pradžioje, dabar mūsų rezultatas – surinkta informacija ateities startams šioje mėsmalėje.

Jei trasoje buvo sausa ir dulkėta, tai jau važiuojant į bivuaką kalnuose gausiai nulijo. Keliai tapo upėmis.

Esu girdėjęs apie Argentinos žmones ir jų pozityvumą. Bet kai pamačiau kaip jie serga už Dakaro dalyvius, tai paliko neišdildomą įspūdį. Visos pakelės, gatvės pro kur mes važiuojame – pilnos sirgalių. Panašu, kad susirenka visi be išimties to miestelio per kurį važiuojame gyventojai. Pirmyn ir atgal tik zuja policijos motociklai, prižiūrintys, kad sirgaliai leistų pravažiuoti sportininkams. 

Žodžiu, visiškas pozityvas. Reiktu mums to iš jų pasimokyti.

Tiek apie praeitą dieną (penktadienį, red. past.). Numigę papasakosime kas mūsų laukia šiandieną (šeštadienį, red. past.).

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą