Roberto Chinchero: „Gyvenimas niekada nebuvo gailestingas Robertui, jis visko pasiekė atkakliu darbu, įveikęs daug kliūčių kelyje. Nuo 13-kos jis savarankiškai priimdavo sprendimus, tačiau dabar jo gyvenimas pasikeitė.
2011 metų vasario 6 dienos sekmadienio rytą Kubicą atgabeno į „Santa Corona“ ligoninės intensyvios terapijos skyrių po baisios avarijos Ronde di Andora ralyje. Likus kelioms savaitėms iki lenktynių, vadybininkui pavyko įtikinti lenką atsisakyti dalyvauti Monte Karlo ralyje – rizika ant ledo už Renault Clio vairo buvo įvardinta didesnė, nei dalyvavimas Ronde di Andora ralyje.
Pirmosios naujienos iš gydytojų šiek tiek nuramino – amputacijos pavyko išvengti, chirurgams pavyko prisiūti ranką, po penkių dienų jie atliko dar veną operaciją, paskui dar – iš viso Kubica praleido trisdešimt valandų ant operacinio stalo. Prieš akis laukia ilga reabilitacijos programa, ir tik po jos paaiškės, ar galės Robertas grįžti į lenktynes.
Kaip Kubica tai įveiks? Jam tik 26 metai, tačiau jeigu turite galimybę su juo pasikalbėti, jūs pamatysite, koks tai drąsus žmogus.
„Pažiūrėkite į šiuos monitorius – pirmas rodo širdies ritmą, antras – spaudimą, trečias... aš neprisimenu. Gydytojai nuolat juos stebi, kaip mes stebime telemetriją boksuose. Galbūt jiems teks pakeisti man valdymo bloką!“, - kalba Kubica.
Robertas klausinėja mūsų apie bandymus Ispanijoje ir naujų Pirelli padangų elgseną – mes kalbamės, tarsi nieko nebūtų nutikę, tik jam periodiškai tenka atsipūsti – dėl skausmo. Intensyvios terapijos skyriuje mes turime apsirengti specialius rūbus, o Robertas šypsosi: „Mano naujame biure juokinga uniforma. Pažiūrėkite! Aš galiu judinti pirštą“.
„Aš žinau, esu ne geriausios būklės, bet manau, kad man labai pasisekė, - sako Robertas. – Prieš akis ilga ir sudėtinga reabilitacijos programa, tačiau blogiausio pavyko išvengti.“ Jo balsas skamba guodžiančiai ir viskas atrodo kaip stebuklas tarp supančių medicininių prietaisų, juk pacientas – Formulės 1 lenktynininkas Robertas Kubica. Jis žino, kad yra palaikomas, žino, kad gydytojai padarys viską, ką gali. Žino ir tai, kad kaip 2003 metais, kai jis rimtai susižalojo ranką automobilio avarijoje, teks ilgai kęsti skausmą.
Dramatiška situacija, į kurią pateko Robertas, leidžia suprasti, kad net neįtikėtinai konkurencingame Formulės 1 pasaulyje yra vietos žmogiškiems jausmams ir vertybėms. Jo geras draugas, Vitantonio Liuzzi, juokais pasakė: „Nesijaudinkite, tai tas pats senas geras Robertas. Jam reikia treniruoti dešinę ranką – noriu atsilošti pokeryje“. Fernando Alonso į ligoninę atvyko praėjus kelioms valandoms po avarijos, po jo atvyko Giancarlo Fisichella, Pastoras Maldonado, Markas Webberis.
Tie, kurie pažįsta Robertą, gerai supranta – jis nieko nebijo ir pasiruošęs ilgai reabilitacijai. Kubicai tai jau buvo nutikę, tiesa, mažesniu mastu. Tačiau Robertas – toks pat žmogus, kaip ir kiti – jis slepia kančią, tačiau jaučia skausmą. Jis gerai žino, kad artimiausios savaitės labai svarbios jo, kaip lenktynininko, karjerai – kol kas yra tikimybė, kad jis negalės jos tęsti, o žmogui, kuris autosportui atidavė penkiolika metų, tai būtų pats blogiausias scenarijus...“
