– Kaip atrodo tradicinė Dakaro lenktynininko diena? Ką valgote pusryčiams ir vakarienei?
– Miego, kaip taisyklė, visuomet trūksta, ir kuo anksčiau reikia keltis, tuo mažiau laiko skiri rytinėms procedūroms. Kuo toliau Dakaras įsibėgėja, natūralu, jog tas miego ir poilsio deficitas tampa svarbesnis, ir tą rytinį laiką stengiesi pasitaupyti.
Keltis ir šlaistytis ryte be jokio reikalo tikrai nesinori, todėl viską būni susikrovęs iš vakaro, o iš ryte šoki į lenktynininko kostiumą ir skubi į bendrą valgyklą. Ten dažniausiai prisikrauni to, ką gali greitai sukramtyti.
Po pusryčių pasiimame sausą davinį, kur viskas supakuota mažomis porcijomis: pradedant nedideliu pakeliu sūrių čipsų, krekerių, lydyto sūrelio gabaliuko ir baigiant konservuotais ir džiovintas vaisiais, riešutais, konservais ir t.t. Vakuuminiame lauknešėlyje dominuoja angliavandeniai, skirti energijos atstatymui.
Kadangi Dakaro diena dienai nelygi, būna, kad iki starto nuo stovyklavietės reikia nuvažiuoti tik keliasdešimt kilometrų, tada jau po finišo važiuodamas iki kitos stovyklavietės užkandžiauji. Jeigu labai praalksti, sustoji pakelės degalinėje kažko nusipirkti.
Tačiau būna, kad iki starto reikia nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų, ir jeigu praalksti per tą laiką, tai kažkiek to davinio (ar net visą) suvalgai dar prieš greičio ruožą.
– Pusryčius ir vakarienę valgote stovyklavietėse. Ar skiriasi jose siūlomas maistas, kertant skirtingas valstybes?
– Ne. Maistą ruošia ilgametis Dakaro partneris, ir jis būna vakarietiškas. Pagrindinis patiekalas – žuvis ar mėsa, o išskirtiniais vakarais kepa kepsnius, dešras ir t.t. Iš principo per Dakarą nesitiki valgyti gurmaniškai, tiesiog, vartoji būtinas organizmui kalorijas.
– Ar lenktynininkų ir mechanikų maisto racionas skiriasi?
– Ne, visiems maistas yra vienodas. Net ir žurnalistams.
– Argentina – mėsėdžių valstybė. Ar įmanoma ten išgyventi vegetarui?
– Tą skandžio „kirminą“ kažkiek užmušti įmanoma, tačiau negalėčiau pasakyti, jog išsisukti su specialia dieta yra paprasta. Valgyklos maistas yra gamindamas bendrai masei.
– O Jūs gal vežatės kažkokių maisto produktų iš Lietuvos?
– Mes vežamės partnerių tiekiamus pilno grūdo sausus pusryčius „Oho Natur Life“. Stengsimės pataupyti laiko ir turėti pilnavertišką ryto racioną. Kai nereikės eiti į valgyklą, sutaupysime laiko, nes kartais iki valgyklos reikia eiti kelis šimtus metrų. Stovyklaviečių dydis kartais siekia net 3 km2.
- Sklando kalbos, kad Antanas Juknevičius prieš porą metų finiše kolegas vaišino lietuviška naminuke. Gal ir Jūs esate pasiruošę kokią panašią staigmeną?
– (juokiasi) Ne. Nebent į bagažą įsidėsime kažką simboliško, kelis butelaičius. Jeigu mechanikams reikia pas kitus kolegas kažko pasiskolinti, tai kartais toks tautinis suvenyras atsidėkojimui nepamaišo.
O šiaip ne, naminukės nesivešime. Apskritai, ten net skilandį vežtis yra nelegalu. Pietų Amerikoje yra itin griežtai reguliuojamas termiškai neapdorotų produktų įsivežimas, ir reikia laikytis tų taisyklių, kurias kviečiančiosios šalys ir nustato.
Visos šalys turi labai griežtą kontrolę. Lenktynininko, kertant sieną, formaliai atsiklausia, apsižiūri, ar visgi ko nesiveža. Žemės ūkis jiems yra prioritetas, ir dėl ligų ar kitų užkratų termiškai neapdoroti produktai neturėtų kirsti sienos.
Aišku, bandyti kontrabandiškai persivežti galima, bet jeigu sulaikys... Kam čia reikia tų nesmagių minučių? (juokiasi) Iškęsim dvi savaites ir be to, grįžę labiau išsiilgsim lietuviškų gaminių.
– Alkoholio vartojimas Dakaro metu yra toleruotinas? Juk vis vien negalima vairuoti išgėrus... O gal buvo kokių netikėtų situacijų?
– Man neteko girdėti, jog kas sėstų girtas už vairo. Manau, kad tie, kurie atvažiuoja lenktyniauti, turi pakankamai atsakomybės savo kaukolėse. O ir šiaip paprastų avantiūristų nelabai būna dėl finansinių barjerų ir pasiruošimo bei įdėtų pastangų, kurios kainuoja tikrai daug.
Vien dėl to „paslysti“ ar juokauti su alkoholiu vienareikšmiškai nevalia, bet nepasakyčiau, kad ten galioja sausas įstatymas. Vakarienei, tarkime, turime teisę pasiimti mažą vyno buteliuką arba alaus skardinę.
Jeigu prancūzų lenktynininkas pasiima mažą buteliuką vyno, tai tikrai niekam nuostabos nekelia. Vokiečių mechanikų sunkvežimiuose esu ne sykį matęs kelis blokus skardinių alaus. Juk jiems atlikus darbą išgerti 2 – 3 skardines prie tokio karščio ir skysčių netekimo nėra didelė nuodėmė.
Aišku, labiausiai „atsipalaidavimas“ pasijaučia maratono pabaigoje. Tą galima pastebėti iš susibūrimų valgykloje, kuri per varžybas tampa savotišku gravitacijos centru.
– Kaip verčiasi rūkantieji cigaretes ar tabaką? Vežasi iš Lietuvos, perka vietiniuose prekybos taškuose ar stovyklavietėse?
– Stovyklavietėse nieko panašaus nepardavinėja, o šiaip visi turi pervažiavimus pro miestelius, degalines, parduotuvėles, tai kažką, ko reikia, nusiperka pakeliui. Tabako gaminių įsivežimas į šalį yra standartinis. Streso dėl to tikrai nėra. Čia cigaretės yra pigesnės, tik tabako kokybė, reikia pripažinti, yra prastesnė.
– O parsivežate ką nors lauktuvių iš tų šalių? O gal ką jau esate numatęs iš anksto?
– Lauktuvėmis rūpintis pradedu pačioje Dakaro pabaigoje, nes varžybų metu laiko nėra daug, tačiau, aišku, stengiuosi kažką nupirkti. Stovyklavietėse šalis, kurioje tuo metu reziduoji, išskiria palapinę, kur galima įsigyti suvenyrų.
Nieko specialaus numatęs nesu. Galbūt Bolivijoje, kurioje dar nesu buvęs, mėginsiu nusipirkti vietinių indėnų gaminamas kepuraites ar tautinius rankdarbius. Dar mėgstu argentinietišką matė arbatą, kurios taip nė karto ir nenusipirkau, tai, galbūt, bus proga atsigriebti šį sykį.
