Kelis metus važiavai šturmanu?
Pastaruosius pusantrų metų. Dvejus Lietuvos ralio čempionato etapus 2010 metais („300 lakes rally“ ir „Žemaitijos ruduo“). Na, o 2011 metais šturmanu važiavau visus 6-is ralio čempionato etapus Lietuvoje, vieną ralį Estijoje ir vieną Latvijoje.
Ar sunku grįžti prie vairo ir kiek laiko reikia adaptuotis?
Jeigu kalbėti apie kelio suvokimą, trasos matymą, stenogramos sudarymą, nėra jokio poreikio adaptacijai. Dalyvaudamas varžybose šturmano kėdėje tam turėjau netgi daugiau laiko ir galimybių. Labai įdomu ir naudinga palyginti, kaip viską mato kitas žmogus, padiskutuoti dėl to. Tačiau nuo automobilio valdymo atpratau. Paskutinius trejus metus labai mažai teko pavairuoti sportinį „Evo“... Reikės trupučio laiko atgaivinti vairavimo techniką, prisiminti ir pajausti automobilio galimybes.
Ar sunku važiuoti šturmano kėdėje? Ar nesinori visko mesti ir pačiam sėsti prie vairo?
Man nebuvo sunku, nes puikiai suvokiau, koks svarbus šturmanas ir kiek daug įtakos jis turi vairuotojui, tačiau ėmiausi jo tikėdamas, kad susidorosiu su šiuo darbu.
Deja, mūsų gyvenime labai dažnai norai prasilenkia su galimybėmis... Atvirai, visuomet labai labai norėjau sugrįžti į ralį vairuotojo sėdynėje.
Dvejus sezonus mokinai ralio paslapčių Gediminą Ramoną. Reikia skaityti stenogramą ir dar patarinėti kaip važiuoti. Ar įmanoma viską suspėti?
Toks važiavimas yra labai sudėtingas šturmanui. Kiekvienas žmogus puikiai žino, kad du darbai vienu metu negali būti atlikti gerai. Jeigu koncentruojiesi į stenogramos skaitymą, negali patarti vairavimo ir atvirkščiai, patariant vairuotojui kaip valdyti automobilį, nukenčia stenogramos skaitymo kokybė. Didelė tikimybė pavėluoti ar netgi suklysti... Tekdavo paprakaituoti, bet abu su Gediminu žinojome savo norus ir tikslus, todėl sutardavome tarpusavyje.
Kokie jūsų naujojo ekipažo tikslai šį sezoną?
Pirmiausia, sudalyvauti visuose Lietuvos ralio čempionato etapuose. Reikia pravažiuoti kuo daugiau „kovinių“ kilometrų greičio ruožuose. Iš mūsų ekipažo tikiuosi stabilumo, kaip ir ankstesniais metais.
Šių metų planas minimum – 5-oji vieta 2-oje įskaitos grupėje, planas maximum – ... Svajonės negali būti atskleistos, viską pamatysime šių metų pabaigoje...
O šiek tiek tolimesnė ateitis?
Dar anksti apie tai kalbėti. Labai daug kas priklauso nuo mus suprantančių, palaikančių, ir žinoma, remiančių žmonių.
Norėčiau turėti žymiai daugiau galimybių treniruotėms. Na, o geriausia treniruotė – varžybos, todėl labiausiai džiaugčiausi galimybe kuo dažniau dalyvauti raliuose Latvijoje ir Estijoje.
Ką tu manai apie lietuvišką ralio pasaulį, juk esi LASF ralio komiteto narys? Kuo gyvena ralis Lietuvoje šiandien?
Lietuvišką ralį turime tokį, kokį jį mes visi sukuriame. Savo darbu, dėmesiu, domėjimusi, pagarba ir propagavimu. Visi sportininkai, organizatoriai, teisėjai, sporto klubai, žiūrovai. Mes mėgstame reikalauti, bet mums nelabai patinka įdėti prakaito, laiko, kad gautumėm gerą galutinį produktą. Taip, mano manymu, ir yra lietuviškame ralyje šiuo metu. Visi viską žino, supranta problemas ir trūkumus, daug nori, tačiau ne daug ką padaro dėl bendro, visoms pusėms naudingo sutarimo bei susitarimo. Tikiuosi, kad tai laikinas reiškinys ir ateityje sugebėsime bendromis jėgomis pasiekti, kad ralis Lietuvoje taptų sporto šaka Nr.1.
Ką manai apie praėjusius dvejus šių metų lietuviško ralio čempionato etapus?
Jie tikrai ne tik galėtų, bet ir turėtų būti kokybiškesni. Trūkumai skirtingi, nors yra ir bendrų ralio taisyklių pažeidimų. Sunku pateikti vertinimą, nes ralį vienaip mato žiūrovai ir visai kitaip jo dalyviai, organizatoriai – tai dar viena ralio matymo pusė...
Be abejo, atsakomybę už padarytus trūkumus ir klaidas reikia prisiimti ir mums, ralio komiteto nariams.
Abu šie raliai buvo surengti pažeidžiant visą eilę ralio reglamento punktų. Kas iš to, kad jie buvo pažeisti? Jeigu reglamento nesilaikoma, gal jo iš viso nereikia?
Iš klaidų mokomasi, o jų nedaro tik kvailiai...
Tobulų reglamentų (įstatymų, taisyklių) nėra, jų nebūna, bet jie būtini siekiant užtikrinti kiek įmanoma lygesnes galimybes varžytis.
Tiesiog visi LASF nariai, sportininkai turi daugiau domėtis reglamentuojančiais dokumentais. Skaityti, studijuoti juos ir nepatingėti teikti pasiūlymus jų tobulinimui. Juk mes patys, LASF nariai, ir esme šių dokumentų kūrėjai ir geriausi kritikai. Juk mūsų pačių sudarytomis taisyklėmis vadovaujantis ir tenka lenktyniauti ralio dalyviams.
Per tuos dvejus metus kai pats nevairavai, atsirado keletas naujų veidų ralyje. Pakomentuok, kas iš jų tau daro didžiausią įspūdį?
Nenorėčiau kažko išskirti. Tiek nauji žmonės, tiek jau ne vienerius metus važiuojantys ralyje, bet pakeitę techniką, daro pažangą, stengiasi, dirba. Vertinu visus žmones, kurie žino ko nori ir to siekia.
Ką laikai savo didžiausiais konkurentais?
Į šį klausimą atsakysiu su jumoru: didžiausias mano konkurentas ralyje – mano banko sąskaita...
Kokie santykiai tarp sportininkų? Vieni labai glaudžiai draugauja, kartu važiuoja į keliones, kiti žiūri vieni į kitus kaip į priešininkus. Su kuriais iš sportininkų tu draugauji, o su kuriais nerandi bendros kalbos?
Manu supratimu, ralistai Lietuvoje yra tarsi viena didelė šeima, todėl sutariu, ko gero, su visais draugiškai, vertinu jų supratimą ir pagarbą. Na, bet kokie namai be dūmų...
Tomas Balžekas keletą metų nevažiavo kaip šturmanas. Ar greitai radot bendrą kalbą?
Tomas turi nemažą patirtį. Ne vienerius metus jis ir iki manęs puikiai atliko šturmano darbą.
Jis nuovokus, pasižymi greita reakcija, išsilavinęs žmogus, todėl puikiai suvokia šturmano darbo svarbą ir specifiką. Dėl to mums nesunku suprasti vienas kitą, o bendros kalbos niekada ir nebuvome praradę.
Kokia kalba rašot stenogramą? Papasakok apie ją. Kaip rašomi posūkiai, koks aštriausias, koks tiesiausias? Ką dar akcentuoji, sudarydamas stenogramą?
Stenogramą rašome lietuviškai. Anksčiau, 2002 – 2007 metais rašiau stenogramą rusų kalba, kadangi šia kalba ją rašyti mokino ir mane. Dauguma ralio vairuotojų ankstesniais laikais būtent šia kalba rašydavo stenogramas. Vyravo nuomonė, kad stenograma, sudaryta rusų kalba, skaitoma trumpai, aiškiai, raiškiai. Vėliau į šturmano sėdynę šalia sėdo šturmanė, visai nekalbanti rusiškai, todėl nusprendėme rašyti lietuviškai. Mano įsitikinimu, stenogramą neprofesionalūs sportininkai turėtų rašyti ta kalba, kurią naudoja kasdieniniame gyvenime.
Stenogramą sudarau įvertindamas posūkius pagal jų kampą nuo 0 iki 6. 6 – pats aštriausias, lėčiausias posūkis. Tarp posūkių nurodomas preliminarus numanomas atstumas metrais. Nuo 10 iki tiek, kiek reikia važiuoti tiesiai. Be to, įvertinami ir tramplinai bei atstumas tarp jų. Tačiau žodis „tramplinas“ stenogramoje nereiškia, kad automobilis turi pašokti, tai gali būti ir matomo kelio horizontas, nedidelis pakilimas.
Stengiuosi neperkrauti stenogramos nereikalingais aprašymais. Įvertinu, kiek tam tikroje atkarpoje visos surašytos informacijos vėliau man gali pateikti šturmanas. Mano manymu, turi ne tik galvoti kaip sau priimtinai surašyti kelią, bet ir suprasti, kad šturmanas turės tai perteikti tau per labai trumpą laiko tarpą. Tai subtilus ir reikalaujantis tarpusavio supratimo bendras komandinis ekipažo darbas.
 |
| Andriaus Lauciaus nuotr./Žilvinas Juršys/Tomas Balžekas, „Mitsubishi Lancer Evo“ |
